Rugpjūtis

F.Paulausko dekoruotas pastatas Kėdainiuose. V.Bečelio nuotr.

Braidžiojant po Kėdainių senamiestį jau ne pirmą kartą kaunietišką mano širdį subado baltas pavydas. Namai iščiustyti, gatvelės blizga, su išmanymu atkurtos istorinės aikštės, archeologai triūsia, vis rasdami-atkasdami kokių nors vertybių iš praėjusių miestelio amžių. Atkastos vertybės netrunka tapti eksponuojamais, patraukliais miesto objektais.

Senamiesčio erdvėse saikingai ir tiksliai įkomponuojama naujoji, tačiau drąsių formų architektūra. Ir automobilis, kaip nebūtų keista, ratų nepalieka to miestelio gatvėse. Jis iš praktikos žino, kad tai galės padaryti gimtajame Kaune.

Didmiestiečių iš Kauno ar Vilniaus „agurkų sostine“ išdidžiai pravardžiuojami Kėdainiai seniai turėtų būti pavyzdžiu (Kaunui, kuris man labiausiai rūpi, -- ypač), kaip tvarkyti savo miesto senamiestį, kaip eksponuoti turimas paveldo, istorijos vertybes, kurios šauktų žmones į miestą, viliotų turistus, bet svarbiausia – patiems miestelėnams leistų didžiuotis savo aplinka.

F.Paulausko instaliacija "Miesto pasveikinimas" ant pastato Kėdainiuose. V.Bečelio nuotr.

F.Paulausko instaliacija "Šešios rinkos" ant pastato Kėdainiuose. V.Bečelio nuotr.

Maža to, kad baltaveidis pavydas baigia užgriaužti stebint oficialiąją Kėdainių tvarkymo sėkmę, širdį sugildo ir kūrybingų kėdainiškių savarankiškai įgyvendinamos idėjos.

Kai pamačiau, kaip Kėdainių senamiestyje nebaigtą statyti, apleistą namą „laisvas menininkas“ Feliksas Paulauskas pavertė šmaikščių instaliacijų ekspozicija po atviru dangumi, akyse kaip mat stojosi garsiosios, ilgametės Kauno senamiesčio ir centro griuvenos: namai Palangos gatvėje, kompleksas Muitinės g./Rotušės a. kampe, buvusi Žydų ligoninė prie Kauno pilies, Hanzos sandėliai ir visas kvartalas šalia „Daugirdo“ viešbučio, pūvantis Nepriklausomybės aikštės kampas prie M.Žilinsko galerijos ir kt., ir kt.

O juk pro tuos estetiškai neįgalius Kauno objektus kasdien praeina šimtai turistų. Ką jiems turėtų sakyti gidai? „Žiūrėkite į kairę, bet nežiūrėkite į dešinę?“, „Dabar atsimerkite, o dabar užsimerkite?“

Minėtas kėdainietis savo kūrybiškumu pridengė jau ne vieną išradingesnio rūbo pasiilgusį savo miestelio statinį. Pernai jis dar nesutvarkytų Kėdainių senamiesčio pastatų, kurių vietoje  XVII - XVIII a. stovėjo škotų namai, fasadus papuošė sagomis ir mediniais inkilais.

F.Paulausko dekoruotas pastatas su inkilais ir sagomis Kėdainiuose. Nuotr. iš kedainietis.lt

Tuo visus metus žavėjosi miestelėnai, prie išradingai dekoruotų statinių pulkais traukė turistai.

Dabar kitą senamiesčio namą apklojęs savo sukurtais nuotaikingais instaliacijų paveikslais istorine tema, nenurimstančio Felikso kūrinys vėl atkreipė miestelio gyventojų ir atvykėlių dėmesį. Ar nepavydu Kaunui? Man pavydu. Žiauriai.

Tiesa, negali sakyti, kad Kaune visai nekalbama apie senamiesčio, centro, Laisvės alėjos atgaivinimo būtinybę. Kalbama. Bet – kalbama, kalbama, kalbama... Trumpalaikiai, be išliekamosios vertės masiniai renginiai, vienkartiniai patriukšmavimai, pavaidinimai, pakankliavimai už miesto biudžeto pinigus, trūkčiojančios verslininkų iniciatyvos, projektiniai, todėl nenuoširdūs menininkų šūktelėjimai, priešrinkiminės kultūros valdininkų konvulsijos, įvairios kitos „pechos“ su „kuchom“ – tarsi šampano purslai: nuputojo, burbuliukai susproginėjo, ir vėl tuščia, ir vėl nyku ten, kur ir buvo nyku.

F.Paulauskas dekoruoja pastatą inkilais ir sagomis. Nuotr. iš kedainietis.lt

Palyginkime: Kėdainiuose gyvena vienetai menininkų, o Kaune – šimtai. Atitinkamai toks skirtumas galėtų būti ir kūrybingų entuziastų, kurie, nelaukdami malonių iš aukščiau, savo idėjas paverstų konkrečiais darbais. O gal Kauno miesto valdžia neleidžia imtis panašių iniciatyvų?

Įdomu, kas būtų, jeigu tokį Feliksą iš Kėdainių pakviestume meniškai aptvarkyti Kauno senamiesčio lūženas? Gal kauniečiai iš pasiutimo pašoktų gražintis. Juk mūsų „honoras“ – o-ho-ho! – istorinis, dar smetoninis. Tai kodėl gi mes taip sausai pralošinėjame „agurkų sostinei“?