Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
Gyvenimiškos patirtys, nugirstos istorijos, virstančios tapybos plastika, tai ir yra menininko kūrybos gramatika ir žodynas. Tos istorijos, bendravimas jaudindavo Arūno vaizduotę. Taip atsirado „Forto gyventojas“ ir „ Miško gyventojas“. Šie darbai tapyti Kaune, dirbtuvėje. Tačiau idėja ta pati -- žmogaus būtis, nuopuolis, beviltiška situacija. 1
Gyvenimiškos patirtys, nugirstos istorijos, virstančios tapybos plastika, tai ir yra menininko kūrybos gramatika ir žodynas. Tos istorijos, bendravimas jaudindavo Arūno vaizduotę. Taip atsirado „Forto gyventojas“ ir „ Miško gyventojas“. Šie darbai tapyti Kaune, dirbtuvėje. Tačiau idėja ta pati -- žmogaus būtis, nuopuolis, beviltiška situacija.
Jei pažvelgtume į visą Arūno kūrybą, paaiškėtų, kad joje yra tik viena pagrindinė tema --žmogaus egzistencija, būties kaita ir tiesos siekis. Ši tema eina per visus tapytojo kūrybos periodus, pradedant „laiptinėmis“ ir baigiant „procesais“. Taip yra iki paties paskutiniojo darbo -- į Gruzijos dangų paleisto tapyto aitvaro. 1
Jei pažvelgtume į visą Arūno kūrybą, paaiškėtų, kad joje yra tik viena pagrindinė tema --žmogaus egzistencija, būties kaita ir tiesos siekis. Ši tema eina per visus tapytojo kūrybos periodus, pradedant „laiptinėmis“ ir baigiant „procesais“. Taip yra iki paties paskutiniojo darbo -- į Gruzijos dangų paleisto tapyto aitvaro.
Būdamas monochrominės tapybos meistras, Arūnas be vargo šioje drobėje skambančiais potėpiais sukūrė nepertraukiamą judėjimą ir kaitą, kai vienas spalvos tonas nuo mažiausio prisilietimo virsta kitu. Variacijos pilkąja spalva primena J.S.Bacho kūrinį „Gerai temperuoti klavyrai“ 24 preliudai ir fugos, II dalis, 1744 m. J.S.Bacho kūrinys prilygsta polifoninės muzikos biblijai. Arūno drobę „Procesas gamtoje“ drįsčiau pavadinti monochrominės tapybos enciklopedija.
Esu be galo susirūpinęs tuo, kas pastaraisiais metais vyksta Kaune – viešosios erdvės beatodairiškai, pragmatiškais tikslais, be gilesnės moralinės atsakomybės naikinamos ir paimamos statyboms. Taip jos atimamos iš visuomenės, menkinamas Kauno, kaip patrauklaus miesto, įvaizdis. 3
Esu be galo susirūpinęs tuo, kas pastaraisiais metais vyksta Kaune – viešosios erdvės beatodairiškai, pragmatiškais tikslais, be gilesnės moralinės atsakomybės naikinamos ir paimamos statyboms. Taip jos atimamos iš visuomenės, menkinamas Kauno, kaip patrauklaus miesto, įvaizdis.
Dueto sudėtis intriguojanti: dainininkė ir klarnetininkas. Intriguojanti ir programa: vos keletas pažįstamų pavardžių ir gausybė negirdėtos šiuolaikinės vokalinės muzikos. Tikras Klondaikas naujų potyrių ieškantiems menininkams. Keista, bet būtent Kaune reziduojančių akademinės pakraipos dainininkų tarp publikos beveik nesimatė. Ką gi, verdam savose sultyse... 1
Dueto sudėtis intriguojanti: dainininkė ir klarnetininkas. Intriguojanti ir programa: vos keletas pažįstamų pavardžių ir gausybė negirdėtos šiuolaikinės vokalinės muzikos. Tikras Klondaikas naujų potyrių ieškantiems menininkams. Keista, bet būtent Kaune reziduojančių akademinės pakraipos dainininkų tarp publikos beveik nesimatė. Ką gi, verdam savose sultyse...
Kone didžiausio publikos susikaupimo pareikalavęs vakaro kūrinys – Daivos Rokaitės - Dženkaitienės simfonija „Dangaus akmuo“. Autorė atranda įdomių orkestro spalvų, panaudodama įvairiausias raiškos priemones -- nuo styginių grojamų flažoletų iki sodrių ir žemų varinių pučiamųjų garsų. Pati simfonija – tarsi dvi didelės dinaminės bangos su koda, grąžinančia klausytoją į ramią, apmąstymams palankią garsų aplinką. 2
Kone didžiausio publikos susikaupimo pareikalavęs vakaro kūrinys – Daivos Rokaitės - Dženkaitienės simfonija „Dangaus akmuo“. Autorė atranda įdomių orkestro spalvų, panaudodama įvairiausias raiškos priemones -- nuo styginių grojamų flažoletų iki sodrių ir žemų varinių pučiamųjų garsų. Pati simfonija – tarsi dvi didelės dinaminės bangos su koda, grąžinančia klausytoją į ramią, apmąstymams palankią garsų aplinką.
Jau seniai kalbama, kad didžioji dalis LRS (ne tik Kauno skyriui) priklausančių rašytojų piktnaudžiauja LRS teikiamu statusu ir valstybės parama. Sovietmetyje užstrigęs mąstymas, persmelktas savo sultyse verdančio snobizmo ir aršaus noro save sureikšminti – ar tai argumentas, kurio užtenka masinei paklausos neturinčių knygų gamybai? Literatūrapateko į biurokratų savivalės gniaužtus, nes literatūros vadybos sprendimus diktuoja ne kūrinių kokybė, o LRS skyrių valdančių asmenų ideologija ir interesai. 20
Jau seniai kalbama, kad didžioji dalis LRS (ne tik Kauno skyriui) priklausančių rašytojų piktnaudžiauja LRS teikiamu statusu ir valstybės parama. Sovietmetyje užstrigęs mąstymas, persmelktas savo sultyse verdančio snobizmo ir aršaus noro save sureikšminti – ar tai argumentas, kurio užtenka masinei paklausos neturinčių knygų gamybai? Literatūrapateko į biurokratų savivalės gniaužtus, nes literatūros vadybos sprendimus diktuoja ne kūrinių kokybė, o LRS skyrių valdančių asmenų ideologija ir interesai.
Kas yra pagrindinis Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ herojus? Gal Figaras, gal Rozina, gal grafas Almaviva? Pasirodo, čia galima suklysti. Naujausios Kauno muzikinio teatro premjeros publika beveik buvo tikra, kad labiausiai dėmesį prikaustantis operos herojus yra nebylusis daktaro Bartolo tarnas Ambrodžijus. 4
Kas yra pagrindinis Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ herojus? Gal Figaras, gal Rozina, gal grafas Almaviva? Pasirodo, čia galima suklysti. Naujausios Kauno muzikinio teatro premjeros publika beveik buvo tikra, kad labiausiai dėmesį prikaustantis operos herojus yra nebylusis daktaro Bartolo tarnas Ambrodžijus.
Dabar dažnai manipuliuojama meno samprata. Žavimasi priemonių svarba, rankų darbo popieriais ir panašiomis madomis. Aš vadinu tai Montessori vaikų darželio principu, nes rimtas menininkas neturėtų pasitenkinti tokio tipo rankdarbiais. Menas yra dvasios ekologija, minties apvalymas per kūrinius, o ne žaidybinis elementas, kuriuo būtų galima lengvabūdiškai žongliruoti. 13
Dabar dažnai manipuliuojama meno samprata. Žavimasi priemonių svarba, rankų darbo popieriais ir panašiomis madomis. Aš vadinu tai Montessori vaikų darželio principu, nes rimtas menininkas neturėtų pasitenkinti tokio tipo rankdarbiais. Menas yra dvasios ekologija, minties apvalymas per kūrinius, o ne žaidybinis elementas, kuriuo būtų galima lengvabūdiškai žongliruoti.
