Lapkritis

Tarp literatūros situaciją stebinčių žmonių pamažu plinta kalambūras: LRS – tai struktūra, kuri pinigus paverčia makulatūra. Šiuo žodžių žaismu norima pasakyti, kad Lietuvos rašytojų sąjunga giriasi dideliais leidžiamų profesionalios grožinės literatūros knygų tiražais, bet bendra literatūros kokybė vis tiek tragiškai blogėja.Neseniai LRS Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis džiaugsmingai pareiškė, kad per pastaruosius ketverius metus jo vadovaujamo skyriaus rašytojai išleido net 180 knygų. Vien tik per 2005 metus Kauno rašytojai išleido net 47 knygas. Turint omenyje tai, kad šiam skyriui priklauso 53 nariai, jo leidžiamų knygų skaičiusatrodo tikrai įspūdingai.

Norėdamas patikrinti, ar kalambūras apie LRS gaminamą makulatūrą yra sukurtas pagrįstai, nusprendžiau į stebinančią Kauno skyriaus išleistų knygų statistiką pažvelgti iš arčiau. Juk pagal vieno didžiausių LRS skyriaus veiklą, manau, galima spręsti ir apie visos kūrybinės sąjungos veiklos principus. Kauno rašytojų knygų skaitomumo tyrimas užtruko ne vieną mėnesį.Siekdamas daugiau sužinoti apie Kauno skyriaus leidybos politiką ir jo narių knygų skaitomumo duomenis, pirmiausia nutariau susisiekti su šio skyriaus pirmininku P.Palilioniu ir susitarti dėl pokalbio. Į telefono skambutį niekas neatsakė. Elektroninio pašto adresą sužinojau tik iš LRS būstinės Vilniuje (svetainėje www.rasytojai.lt tuo metu dar buvo pateiktas negaliojantis Kauno skyriaus el. pašo adresas kaunas@rasytojai.lt).

Gavęs adresą, nusiunčiau paklausimą, kada galėčiau susitikti ir pasikalbėti su skyriaus vadovu. Gavau atsakymą, kad „pirmininkas labai užimtas“. Tada kuo mandagiausiai elektroniniu paštu nusiunčiau 14 trumpų klausimų. Po trijų prašymų (!) suteikti informacijos gavau atsakymą: „Gerb.Mindaugai, atsakymus į daugelį Jūsų pateiktų klausimų galite rasti LRS įstatuose. Kauniečių rašytojų knygų leidybą remia Kauno miesto savivaldybė pagal pateikiamus projektus. 2007 m. jau išleista 14 originaliosios literatūros ir 6 vertimų knygų. Duomenis apie rašytojų knygų skaitomumą ir perkamumą geriausiai žino autoriai, leidėjai, knygynai ir bibliotekos. Klausimus dėl Menininko statuso ir su juo susijusių problemų siūlytume adresuoti Lietuvos kultūros ministerijai. Pagarbiai, pirmininko referentė Gintarė Klimaitytė“.

Neaišku, kodėl į paprastus klausimus apie svarbius LRS Kauno skyriaus veiklos aspektus (leidybos organizavimą, finansavimą, menininko statusą, premijų skirstymus) buvo atsakyta vos keliais formaliais sakiniais. Ir kodėl į kalbas apie tiesioginį savo darbą nesileido pats LRS skyriaus vadovas P.Palilionis?Atsakymų pasigedau ne tik kaip literatūrologas. Kaip Kauno miesto gyventojas ir mokesčių mokėtojas, kurio pinigai naudojami ir Kauno rašytojų skyriaus veiklai finansuoti, manau, turiu teisę reikšti nuomonę apie šio skyriaus veiklos kokybę, o juo labiau -- sulaukti atsakymų į ne tik mane dominančius klausimus.

Panašiu biurokratiniu stiliumi LRS Kauno skyriaus vadovai įpratę komentuoti jiems nepatogias situacijas. Į žurnalisto Ramūno Gerbutavičiaus klausimą apie praėjusių metų Poezijos pavasario premiją apraizgiusius skandalus tas pats P.Palilionis yra atrėžęs: „Tie Kauno savivaldybės skiriami 7 tūkst. litų yra Kauno mokesčių mokėtojų pinigai. Kol kas tie mokesčių mokėtojai mums nepriekaištauja dėl laureatų“. Neaišku, kaip P.Palilionis įsivaizduoja kauniečių priekaištus, jeigu pats informacijos teikti jiems, kaip įsitikinau, nėra linkęs. Kadangi iš LRS Kauno skyriaus jo narių knygų skaitomumo duomenų gauti nepavyko, kauniečių poreikį šio skyriaus globojamų rašytojų knygoms nusprendžiau išsiaiškinti savarankiškai.

Sudariau pastaraisiais metais labiausiai liaupsintų, įvairias premijas gavusių leidinių sąrašą ir kreipiausi į Kauno apskrities viešąją biblioteką (KAVB) bei leidybos įmones Alma litera, Šviesa. Paprašiau suteikti informacijos apie tų knygų skaitomumą bei perkamumą. Į sąrašą įtraukiau per pastaruosius metus Vieno lito premiją gavusių autorių knygas (premija, be abejo, simbolinė, tačiau ji leidžia spręsti apie LRS kuriamą ir reklamuojamą Kauno „literatūrinį elitą“): Jurgio Gimberio Mišiugino dienoraštį ir humoro knygą apkalbėjo 2005 metais pasirodžiusį almanachą, o Kęstutis Navakas 2006 metų almanachą yra pavadinęs bendru poetų kapu.

Lyg ir akivaizdu, kad menkas visuomenės susidomėjimas, nepalankūs kritikų vertinimai jau turėjo leidėjus ir jų finansuotojus paraginti iš esmės permąstyti šių leidinių koncepciją ir svarbą visuomenei. Be abejo, poros tegul ir prestižinių knygų likimas dar neleidžia LRS Kauno skyriaus kaltinti neracionalia ar neprofesionalia leidybos politika. Tačiau tai jau rimtas signalas, pranešantis apie tam tikrą prarają tarp šio skyriaus leidybos prioritetų ir skaitančios visuomenės nuomonės. Šios prarajos neužpildo ir kitų LRS Kauno skyriaus akivaizdžiai proteguojamų kūrinių skaitomumo ir perkamumo rodikliai.

Jurgio Gimberio Mišiugino dienoraštis nuo 2002 metų iki šių metų spalio 19 dienos buvo paimtas tik 3 kartus. Knyga Misės, mano boba ir kiti reikalai per tą patį laikotarpį – 7 kartus. Alma littera ir Šviesa knygynuose Mišiugino dienoraštis, R. Petruškevičiūtės teigimu, didelio susidomėjimo nesulaukė, oknyga Misės, mano boba ir kiti reikalai prekiaujama nebuvo. Palyginkime: populiariausia kauniečių rašytojo knyga tarp KAVB vartotojų – Kęstučio Navako esė rinkinys Gero gyvenimo kronikos – per pusantrų metų buvo paimta net 90 kartų. Dažniausiai KAVB skaitytojų geidžiama grožinės literatūros knyga, Elenos de Strozzi meilės romanas Gailutė, per metus buvo paimta 133 kartus. Taigi net grafomaniškų meilės romanų kontekste galima teigti, kad K. Navako kūrybos poreikis yra pakankamai didelis.

Pasak R. Petruškevičiūtės, K.Navakas buvo perkamiausias Kauno rašytojas ir Alma littera ir Šviesa knygynuose – jo esė knyga domėjosi tiek Kauno, tiek visos Lietuvos skaitytojai. Apie kitų LRS Kauno skyriaus apdovanotų rašytojų aiškesnę auditoriją kalbėti labai sunku. Netgi tokio žymaus poeto kaip D. Kajokas poezijos rinktinė Karvedys pavargo nugalėti per tą patį laikotarpį, kaip K. Navako Gero gyvenimo kronikos, KAVB lankytojų buvo pareikalauta vos 15 kartų. Į perkamiausių knygų sąrašus D. Kajoko knyga taip pat nepateko. Galbūt tik J. Laucės romanas Mirštančių dievų kerštas ir V. Šoblinskaitės knyga Vilkų marti, pagal KAVB duomenis, gali pretenduoti į dėmesį atkreipiančių knygųsąrašus. J. Laucės romanas nuo 2002 metų iki šio rudens buvo paimtas 51 kartą. V. Šoblinskaitės knyga skaitytojus sudomino 58 kartus (per ketverius metus). Dideliais pardavimais knygynuose Vilkų marti pasigirti negali, o J. Laucės romanu Alma littera ir Šviesa knygynai apskritai neprekiavo. Taigi, palyginti su populiariuoju K. Navaku, J. Laucės ir V. Šoblinskaitės kūriniai per dvigubai ilgesnį laiką buvo išduoti beveik du kartus rečiau. Kitų LRS Kauno skyriaus favoritų populiarumas KAVB – dar mažesnis. M. Zingerio Iliuzionas buvo paimtas 16 kartų per ketverius metus, T. Marcinkevičiūtės Gatvės muzikantas – 7 kartus per ketverius metus, A. Ruseckaitės Sidabro sodai – 11 kartų per dvejus su puse metų. Alma littera ir Šviesa knygynuose šios knygos elegantiškajam K.Navakui irgi neprilygo. Kaišiadorių rajono savivaldybės steigiamos J.Aisčio literatūrinės premijos laureato R.Keturakio knygų populiarumas taip pat turėtų nuvilti LRS Kauno skyriaus knygų leidybos organizatorius: eilėraščių rinktinė Ir niekad vėlai bibliotekos lankytojų dėmesio per pusantrų metų sulaukė vos 7 kartus, o pasakų rinkinys Ahasferas – nė karto (taip pat per pusantrų metų). Alma littera ir Šviesa knygynai šių knygų pardavimo perspektyvos nematė, todėl jomis neprekiavo.

Be K.Navako, iš LRS Kauno skyriui priklausančių rašytojų populiarumu išsiskiria tik Rimanto Marčėno romanas Karūnos spindesio apakinti.R.Petruškevičiūtės teigimu, R.Marčėno romanu, kaip ir K.Navako Gero gyvenimo kronikomis,domėjosi tiek Kauno, tiek visos Lietuvos skaitytojai. KAVB duomenimis, per pusmetį R.Marčėno romanas jau buvo paimtas 27 kartus. Be abejo, dėl Gero gyvenimo kronikų ar Karūnos spindesio apakintų meninės kokybės ir reikšmės taip pat galima ginčytis, tačiau akivaizdu, kad K.Navakas ir R.Marčėnas turi savo skaitytojų auditoriją. Į šių rašytojų knygas aktyviai reaguoja ir literatūros kritika (apie Gero gyvenimo kronikas ir Karūnos spindesio apakintus iš įvairių perspektyvų kalbėta ne viename kultūros leidinyje).

Taigi prie liūdno almanachų Poezijos pavasaris ir Kauno jaunieji likimo pridėjus LRS Kauno skyriaus proteguotų (premijuotų) autorių skaitomumo ir perkamumo duomenų analizę, jau kyla rimtesnių abejonių dėl neaiškaus šio skyriaus leidybos ir rėmimo organizavimo. Kodėl LRS Kauno skyrius proteguoja visuomenės nedominančių knygų leidybą? Ar verta finansuoti knygas, skirtas neegzistuojančiam skaitytojui?

Tiesa, čia reikėtų atkreipti dėmesį ir į dažną profesionalių rašytojų skundą, kad visuomenei jie nėra įdomūs vien dėl to, jog rašo sunkius, bet pačiai literatūrai ir visai kultūrai neva svarbiustekstus. Rašytojų argumentas, kad knygos populiarumas dar nerodo jos kokybės, kartais būna pagrįstas. Tačiau tai nėra rimtas pasiteisinimas. Pažvelkime į aptartų autorių knygas ir iš literatūros kritikos pozicijų. Matėme, kad net Poezijos pavasario almanachai plačiau nesudomino nei visuomenės, nei kritikos. Recenzentų dėmesio kultūrinėje žiniasklaidoje minėtiems J.Gimberio, J. Laucės, M. Zingerio ir T.Marcinkevičiūtės kūriniams surasti taip pat nepavyko. V.Šoblinskaitės, A.Ruseckaitės ir D.Kajoko kūriniai sulaukė tarsi daugiau dėmesio, tačiau tas dėmesys – daugiausia iš savo kolegų rato (A. Ruseckaitės knygą recenzuoja kolegė Aldona Elena Puišytė, V. Šoblinskaitės – Reneta Šerelytė, D. Kajoko rinktinę apgraibomis aptaria Karolis Baublys). Iš esmės kritikos dėmesys šių autorių kūriniams – simboliškas. Kitaip nei įvairialypiai K.Navako ar R.Marčėno kūrinių vertinimai, ką tik paminėti autoriai kolegų kūrinius aptaria tik iš pagiriamosios pusės. Tekstai apsiriboja formaliu teigiamybių išvardijimu ir šabloniškomis frazėmis apie tikrą žodžio meistrą ar slaptus dvasios bylojimus.

Ką gi šia kuklia analize pavyko išsiaiškinti apie LRS Kauno skyriaus knygų leidybos politiką? Pirmiausia šiek tiek paaiškėjo atsakymas į klausimą – ką reiškia LRS Kauno skyriaus dangstymasis biurokratinėmis tezėmis. Panašu, kad šios tezės slepia nejaukią tiesą apie tai, jog LRS padalinys nėra jau tokia garbinga, aukštąją kultūrą sergstinti institucija, kokia mėgsta prisistatyti (ypač tada, kai reikia pasiimti biudžetinį finansavimą).

P.Palilionio tvirtinimas, jog kauniečiai nereiškia jokių pretenzijų jo vadovaujamai institucijai, nėra tiesa. Visuomenės abejingumas daugelio Kaune proteguojamų autorių kūrybai jau yra rimta pretenzija. Kuklus literatūros kritikų dėmesys arba visiškas abejingumas premijuotoms Kauno skyriaus narių knygoms tik patvirtina, kad literatūriniu Kauno elitu pasivadinusių rašytojų kūriniai nėra tokie svarbūs mūsų literatūrai. Literatūros kritikos ir visuomenės reakcijų sutapimas leidžia daryti ir gana radikalias išvadas. Jeigu LRS Kauno skyriaus dirbtinai kuriamas „elitas“ dažniausiaipripažįstamas tik pačių šio skyriaus narių, visai pagrįstai galime teigti, kad kauniečių, o ir Lietuvos biudžeto lėšos naudojamos uždarai rašytojų sektai išlaikyti. Skyrius veikia kaip galingas biurokratinis mechanizmas, palaikantis masės besispausdinančių, bet labai kukliai skaitomų rašytojų, o drauge ir savo gyvastį.

Jau seniai kalbama, kad didžioji dalis LRS (ne tik Kauno skyriui) priklausančių rašytojų piktnaudžiauja LRS teikiamu statusu ir valstybės parama. Sovietmetyje užstrigęs mąstymas, persmelktas savo sultyse verdančio snobizmo ir aršaus noro save sureikšminti – ar tai argumentas, kurio užtenka masinei paklausos neturinčių knygų gamybai?Akivaizdu, kad bandymai teisintis, neva „rimtoji literatūra“ nerūpi suglebusiai vartotojiškai visuomenei, yra tik veidmainystė. Juk masiškai gaminamomis knygomis mažai domisi ne tik paprasti skaitytojai. Literatūros kritika (kad ir kaip nuskurdinta ji būtų) taip pat lieka joms abejinga (išskyrus kolegas iš savos artelės).

Lieka visiškai neaišku, kokiais kriterijais remiasi LRS Kauno skyrius savo narių knygų leidybai kasmet lengvai dalindamas tas dideles dešimtis tūkstančių Kauno ir Lietuvos biudžeto litų? Jeigu finansuojama mažai kam reikalinga literatūra, o LRS Kauno skyrius vengia atsakyti į klausimą „kodėl“, galima teigti, kad pati literatūra yra patekusi į biurokratų savivalės gniaužtus, nes literatūros vadybos sprendimus diktuoja ne kūrinių kokybė, o LRS skyrių valdančių asmenų ideologija ir interesai. Įdomu, ar ir visoje LRS įsišaknijusi tokia biurokratinio smurto prieš literatūrą tradicija?

„Kamanės“ autorius (nuolankus pirmiausia literatūros tarnas) pažada ir toliau įkyriai zvimbti virš nustekentų literatūros gėlynų ir nuodugniai juos tyrinėti, nes kol kas, atrodo, jei ir ne visa LRS, tai bent jau vienas jos skyrius tikrai primena struktūrą, kuri pinigus perdirba į makulatūrą.