Žvilgsnis į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pristatomas parodas 2
Šį sykį siūlau žvilgsnį ir pajėgas nukreipti į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus veiklą ir pasižiūrėti, kas įdomaus, naudingo ir nematyto vyksta muziejaus padaliniuose. Kviečiu užsukti į Kauno paveikslų ir M. Žilinsko dailės galerijas, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų. Žiūrovai ekspozicijų erdvėse galės ramiai susipažinti su Eugenijaus Varkulevičiaus ir Vlado Eidukevičiaus parodomis, prisiminti svarbią Lietuvos istorijos asmenybę Mykolą Kleopą Oginskį ir susipažinti su jo 250-osioms gimimo metinėms skirta paroda ar įdėmiai patyrinėti norvegės Inger Johanne Brautaset ir belgų meno ekspozicijas. Žinoma, karštų vasaros dienų nesinori praleisti muziejuose, bet vienos parodos apžiūrėjimas gali prilygti gaiviai ledų porcijai.
Pirma „ledų porcija“ galėtų būti E. Varkulevičiaus tapybos ir vaizdo darbų paroda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje ekspozicija veiks iki rugpjūčio 28 d. Tai autorius, kuris Lietuvos ir užsienio meno lauke puikiai žinomas ir atpažįstamas iš didelio formato drobių. Vis dėlto E. Varkulevičius kūrybinę veiklą pradėjo nuo religinių motyvų, kurie buvo ypač svarbūs. To meto valdžiai nebuvo priimtinas toks menininko pasirinkimas, požiūris į meną, todėl 1990 m. E. Varkulevičius išvyko į Vokietiją, vėliau – į JAV. Didžiąją laiko dalį praleido Niujorke – šis miestas menininko kūrybą kardinaliai nukreipė į abstrakciją, iš kurios autorius atpažįstamas šiandien. Kauno paveikslų galerijoje paroda nėra retrospektyvinė, tarp eksponuojamų naujausių darbų, kino filmų ir darbų iš galerijos ciklo Lūžio kartos vardai (antras aukštas) trūksta nuoseklumo, t. y. savotiškos jungties, kurią turėtų sukurti parodų kuratorius.
Keista, bet būtent Kauno paveikslų galerijoje organizuojamos parodos vienodėja. Atrodytų, kad darbai išeksponuojami taip pat, skiriasi tik autoriai (per metus galima išskirti kelias parodas, kurios paliko įspūdį). Dėl to galima pastebėti savotišką stilistiką, kurios laikosi galerija, t. y. šalia tapybos darbų pristatoma ir kita autoriaus kūryba. E. Varkulevičiaus parodos lankytojams pristatomi filmai The Cinema Without Camera (1995–2002), FLUXUS 30 YEAR, Legends of the Chelsea Hotel (2000) ar Konzert COYOTE III J. Beuys, Nam June Paik (1997) sunkiai papildo bendrą ekspoziciją, greičiau tik supažindina su ankstesne veikla, vykdo edukaciją. Be abejo, žiūrovą labiausiai paveiks naujausi E. Varkulevičiaus tapybos darbai – drobės, kurios užburia, panardina į gilią abstrakciją ir jos tėkmę.
E. Varkulevičius – tai abstrakcijos meistras. „Pastebiu, kad kartojasi vis ta pati melodija, neįsprausta į vieną temą ir logiškai artikuliuotus aprašymus, ieškau įvairovės, ir tai veda į kūrybinius ieškojimus. Man svarbu ne tiek prisiminimai ar praeitis, o dabarties laiko pojūtis, supanti aplinka. Šiuo laikotarpiu atradau save abstrakcijoje“[1], – teigia parodos autorius. Paroda ir darbai neturi pavadinimų. Orientuojamasi, kad kiekvienas žiūrovas turi laisvą interpretaciją ir kryptį, kaip susipažinti ar iš naujo pažinti E. Varkulevičiaus tapybą. Darbai iš tikrųjų įtraukia, bet kažkokios naujos menininko kūrybos pusės neparodo. Greičiau šiek tiek trikdo, kai tuzinas darbų atremti prie sienos ar padėti ant palečių. Juokaujama, kad galbūt taip autorius nori žiūrovams parodyti, jog intensyviai kuria. Bet kai kurie lankytojai liks nesupratę, kokia neišeksponuotų darbų vieta parodoje, ar juos galima patiems apžiūrėti iš arčiau (t. y. versti drobes kaip knygos puslapius). Be abejonės, parodoje E. Varkulevičius žiūrovui įrodo, kad yra stiprus abstrakcijos meistras, kuriam svarbus didelis darbų mastelis.
Taip pat galime stabtelėti ir užsukti į A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų, kuriame iki birželio 28 d. vyksta V. Eidukevičius paroda Dailininkas klajūnas. Vasario–balandžio mėn. paroda buvo eksponuojama Vilniaus paveikslų galerijoje. Kaune ekspoziciją sudaro 3–4 dešimtmečiais sukurti portretai, kompozicijos ir peizažai (kuratorė Rima Rutkauskienė). Tai reta galimybė, kai nuosekliai galima susipažinti su tarpukario Lietuvos tapytoju. Pasak kuratorės, „[p]arodoje pristatomi V. Eidukevičiaus darbai – tik maža dalelytė jo didžiulio, po Europą išblaškyto, visuomenei iki šiol nežinomo kūrybinio palikimo“[2].
V. Eidukevičius išsiskyrė iš kitų tuo, kad klasikinę mintį tapybos darbuose perteikdavo ypač moderniai. Todėl tapybos darbuose galima atpažinti įvairias meno sroves: impresionizmą, ekspresionizmą ar postimpresionizmą. V. Eidukevičius stiprus koloristas ir susikoncentruoja į tapybos darbo erdviškumą, nors pasirenka kurti portretus, Vilniaus ir Kauno peizažus ar buitines kompozicijas. Autoriui buvo svarbu per prislopintą spalvą perteikti nuotaiką, o per kompoziciją – tikrovės patirtį.
Parodoje Dailininkas klajūnas lankytojas atkreips dėmesį į preciziškus garsių Lietuvos veikėjų portretus. Pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus, Juozo Keliuočio ar Konstantino Glinskio. V. Eidukevičius, pasirinkdamas portreto žanrą, mezga dialogą su pozuojančiu žmogumi, siekia ne tik jį geriau pažinti, bet taip pat išryškinti jo svarbiausias charakterio savybes. Dėl to portretams būdingas prislopintas koloritas, mįslingumas ir kartu minties aiškumas, kadangi portreto plokštumoje tampa svarbiausias vaizduojamas žmogus ir tai, ką jis išgyvena, kai tapo.
Vis dėlto V. Eidukevičius išsiskiria peizažais (Kaunas žiemą iš Aleksoto, Sodyba, Kauno vaizdas nuo Žaliakalnio) ir impresionistams artima tapybos technika. Įdomu tai, kad autorius darbuose pagrindinį planą pasirinkdavo tapyti grubiais potėpiais, kurie sukurdavo dvimatės erdvės iliuziją, o toliau darbą tęsdavo smulkesnėmis kompozicijomis. Pavyzdžiui, darbe Žydinčios obelys (1935) galima pastebėti, kad per potėpius kuriamas obelų vaizdas, pasirenkamos prislopintos spalvos, bet darbe svarbiausia tampa kompozicija, kurioje dera smulkūs ir stambūs potėpiai, sukuriantys siužetiškus pasakojimus.
Siužetiškumas taip pat aktualus norvegei I. J. Brautaset, kuri M. Žilinsko dailės galerijoje pristato parodą Kelias į Aleppo (ekspozicija veikia iki rugpjūčio 8 d.). Menininkė kūryboje susikoncentruoja į kelionės ir kelio sąvokas. Parodoje I. J. Brautaset pristato senovės civilizacijos įkvėptus grafikos darbus, kurie koduoja atmintį. Autorė šią parodą skiria 25-osioms Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metinėms. Ekspozicija – puiki galimybė susipažinti su menininkės interpretacija apie senąsias civilizacijas ir jų pėdsakus. Įdomus autorės požiūris, kuris tampa parodos motyvu, kad atmintis gali ne tik saugoti prisiminimus, bet juos ir naikinti.
Ekspozicijos pagrindą sudaro didelio formato grafikos darbai. Juose menininkė „tyrinėja per amžius žmonijos paliktus pėdsakus, kurie yra daugiau ar mažiau atviri interpretacijai. Kaip smėlis ir vėjas paslepia monumentus, ji taip pat iš dalies uždengia vaizdus giliausiame paveikslų sluoksnyje. Kai kuriuos dalykus ji paslepia, kai kuriuos parodo.“[3] Ypač išsiskiria darbas Skiriama antikiniam miestui (2008). Parodos lankytojo užduotis – užfiksuoti sluoksnius, kurie darbe koduoja atmintį. Šiuo atveju I. J. Brautaset rankų darbo popieriaus lape pilkomis, juodomis, blankiomis spalvomis ir linijomis fiksuoja vaizdus. Kartu siekia reflektuoti karo reikšmę žmogui, koks žmogus yra išgyvenęs karą senovėje ir dabar Sirijoje. Akcentuojamas žvilgsnis iš paukščio skrydžio. Menininkė popieriuje brėžia gatvių, upių ir miestų linijas. Viena vertus, taip įprasminama atmintis, kita vertus, kuriami žemėlapiai, kurie padėtų žmogui susikoncentruoti tikrovėje, kuri yra pilna karo.
Taip pat ekspozicijoje išsiskiria darbų ciklas Atmintis, kurį sudaro mažesnio formato grafikos kūriniai, taikoma autorinė technika. Šį sykį I. J. Brautaset naudoja koliažo principą, kai dera drobės ir senos realios fotografijos. Nuotraukose žmonės, apgriuvę pastatai, įkomponuoti į drobę, įgauna skirtingą emocinį krūvį ir išraišką. Tai dar vienas būdas, kaip menininkė reflektuoja ir fiksuoja atmintį kūryboje. Taip pat tikrina žiūrovo atmintį ir priverčia į ją atsigręžti, kai išeinama iš parodos. I. J. Brautaset suvokia, kad atmintis individo pasaulėvokoje ir pasaulėžiūroje yra svarbi. Parodoje Kelias į Aleppo istorija dera su šiuolaikiniu požiūriu.
Turtingą ir ryškią Lietuvos istoriją intriguoja pažinti M. Žilinsko dailės galerijoje veikianti paroda Veidai iš būtojo laiko, skirta M. K. Oginskio 250-ųjų gimimo metinių jubiliejui (ekspozicija veiks iki liepos 24 d.). Iš tikrųjų tai retas reiškinys, kai visuomenei taip plačiai pristatoma kunigaikščių Oginskių giminės meno kolekcijos dalis iš dvarų ir muziejų. Paroda pirmą kartą leidžia iš arčiau susipažinti su Oginskių giminės asmenybėmis ir jų veikla. Gausią ekspoziciją sudaro tapybos darbai, grafika ir taikomoji dailė (porceliano dirbiniai, bronzos statulėlės, laikrodžiai, Boulle stiliaus baldai, XVII a. juodmedžio spintelės ir sekreteras). Paroda Veidai iš būtojo laiko sukuria autentišką dvaro atmosferą, kurioje gera ir norisi pasilikti kuo ilgiau.
Parodos kuratorius Osvaldas Daugelis pažymi, kad „Diplomato, politiko ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-jų gimimo metinių minėjimas, paskatintas UNESCO, nuvilnijo per tris kaimynines šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Baltarusiją. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus įgyvendino ypatingą misiją Lietuvoje – atskleidė kunigaikščių Oginskių giminės pėdsakus mūsų krašto kultūroje ir sąsajas su šiandienine Lietuva.“[4]
Galima teigti, kad parodos pagrindas – tai portretai, kurių didelis formatas žavi lankytojus. Būtent dėl šių restauruotų meno kūrinių lankoma paroda ir norima geriau pažinti turtingą Lietuvos praeitį. Be abejonės, lankytojai pastebės Marijos de Neri-Oginskienės, Olgos Kalinovskos-Oginskienės, Irenėjaus Kleopo Oginskio ar Amelijos Oginskytės portretus, kuriuose tampa svarbi vieta (Romos, Florencijos, Peterburgo, Kijevo ar Zalesės vaizdai). Taip pat reprezentuojamas dailininkų profesionalumas. Portretai sukurti įvairių Europos dailės kūrėjų – galima išskirti François Xavier Fabre, tapiusį Amelijos Oginskytės ir Irenėjaus Kleopo Oginskio portretus, Marcello Bacciarelli’o drobę Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio mirtis ar Igno Kalinovskio Vyrą su sage.
Iš tikrųjų parodą Veidai iš būtojo laiko būtina aplankyti. Manau, kad kiekvienas lankytojas atras, kas jį sudomins ir privers atidžiau pasidomėti istorija, jos faktais. Paroda surengta profesionaliai, nepamirštama edukacija. Parodoma įvairovė, bet taip pat ekspozicijoje jaučiamas nuoseklumas – portretus papildo grafika, o interjero detalės sukuria dvaro atmosferą. Tai leidžia įvairiai pažvelgti į Oginskių giminę ir eksponatus, kurie pagaliau pamatė dienos šviesą.
Įvairovė taip pat dominuoja parodoje Kolekcija: Belgija–Lietuva. Belgijos dailė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, kuri veikia M. Žilinsko dailės galerijoje iki gruodžio 31 d. Toks įvykis leidžia išsamiai susipažinti su belgų menu, kurį sudaro tapybos, skulptūros, grafikos, taikomosios dailės darbai, ekspoziciją papildo medaliai ir plaketės. Parodoje labiausia išsiskiria XX a. pr. dailės kūriniai, nors lankytojai taip pat susipažins su XIX a. ir XX a. pabaigos darbais.
Tapybos rinkinyje dominuoja ryškūs peizažai, kurie parodo Belgijos kontrastą. Drobėse vaizduojami šiaurinėje šalies dalyje esantys uostai, pietuose – pramonės pastatai ir Ardėnų kalnai. Tapybą papildo natiurmortai, portretai ir mišrios kompozicijos. Galima išskirti dailininko Armando Massoneto darbą Moteris žaliais rūbais, kuriame pasirenkama reprezentuoti moters įvaizdį. Dailininkas tapė portretus, mėgo darbuose perteikti džiazo atlikėjus, pianistus. Moteris žaliais rūbais parodo kitokią dailininko Armando Massoneto kūrybos pusę, kuri krypsta į impresionizmą (autorius mokėsi Fernando Cormono studijoje, sekė Vincento van Gogo ir Henrio de Toulouse-Lautreco tapybos manierą).
Parodos lankytojai taip pat atkreips dėmesį į Willy Jacque Klouną. Darbas varijuoja tarp rimtumo ir žaismingumo, žiūrovams perteikdamas niūrią juokdario pusę. Viena vertus, tai yra tapybos darbas – portretas, kita vertus, autorius tapė fiktyvų žmogų. Šiuo atveju parodomas žmogaus dvilypumas, kai tikrasis veidas slepiamas po klouno kauke. Kontrastą minėtiems darbams sudaro natiurmortai, pvz., dėmesį patraukia Fernando Toussainto darbas Natiurmortas. Paroda didelio masto, joje pristatoma gausi belgų meno ekspozicija. Lankytojai turi galimybę susipažinti su papildytais rinkiniais, netrukdomi tyrinėti daugialypį ir turtingą Vakarų Europos meną.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniuose pristatomos parodos išsiskiria įvairove, naujumu. Įdomu stabtelėti ir tyrinėti gilią abstrakciją, pažinti tarpukario dailę, pažvelgti į norvegų meną, prisiminti Oginskių giminę ar užmiršti apie laiką belgų parodoje. Vasarą skyrę bent vieną dieną muziejams, tikrai nepasigailėsite.
____________
[1] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė E. Varkulevičius.
[2] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė R. Rutkauskienė.
[3] Citata iš pranešimo spaudai.
[4]Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija. Katalogas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2015, p. 7.