Žirgai mene (II dalis) 3
Viduramžių pabaigoje požiūris į žirgus vis dar išliko gana konservatyvus. Dar iki LDK priimant krikščionybę, šie gyvūnai atliko tik dvi funkcijas: naudoti karybai ir sieti su pomirtiniu pasauliu. Pastarasis faktas ypač gajus didžiųjų kunigaikščių laidotuvėse. Antai Jonas Dlugošas, aprašydamas prašmatnias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves 1377 m., pažymi, kad jis buvo sudegintas kartu su savo geriausiu žirgu, perlais, purpuru ir auksu spindinčiais drabužiais. Hermano Vartbergės (Hermann von Warteberge, 1330–1380) Livonijos kronikoje šios laidotuvės dar labiau detalizuotos, teigiant, jog iš tiesų sudeginta 18 žirgų[1]. Panašiai vyko ir Didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuvės 1382 m., kuomet, anot Vyganto Marburgiečio, aukoti žirgai.
Tuo tarpu valdant Jogailai (1348–1434), šaltiniuose atsirado sąvokos, apibūdinančios paradinius žirgus, pvz., „stupak,“ „stępak,“ „szłapak“ (lenk. žingine einantis žirgas). Būtent „stepak“ žirgą už 21 griviną 1392 m. įsigijo Jogaila ir dovanojo Mazovijos kunigaikščio Zemovito IV žmonai bei savo seseriai Aleksandrai (1370–1434)[2]. Tačiau kodėl lietuviški žirgai laikyti geriausiais? Atsakymas paprastas – tolimos derlingos pietrytinių žemių ganyklos, įvykdžiusios žirgų veisimo revoliuciją Lenkijos karalystėje, kai toji susijungė su LDK[3]. Šaltiniai tvirtina, kad Volynėje, Podolėje ir Ukrainoje tuo metu kūrėsi milžiniški žirgynai, kuriuos išlaikė LDK giminės, pvz., Branickiai, Sanguškos, Ostrogiškiai, Sobieskiai, Aksakovai, Padlevskiai ir kt. Dera pridurti, kad vienintelės to meto šalys, eksportavusios žirgus, buvo Vengrija, Italija, Vokietija ir Ispanija. Tad LDK sąskaita išsiplėtus Lenkijai, tapo naudinga gausinti kavaleriją ir tobulinti savo žirgų veislę. Vis dėlto, kai ATR tik pradėjo domėtis žirgais, Vakarų Europa jau senokai jais puikavosi. O tinkamiausia vieta puikuotis žirgais buvo paradai.
Deja, lietuviškai neturime išsamių monografijų apie LDK paradus bei žirgų ikonografiją, tad lieka kliautis itališkuose metraščiuose minimomis Romos šventėmis. Vieną tokių karnavalų valdžia atgaivino 1536 m. vasario 24 d., praėjus beveik dešimtmečiui, kai dėl 1527 m. sukilimo amžinąjį miestą buvo apėmęs sąstingis. Pasak šaltinių, puošniai apsitaisiusių kilmingųjų eisena žygiavo link Campo in Agone (dab. Navonos aikštės). Po Rioni (Globėjai arba miesto rajonai) sekė vadinamieji Giocatori (žaidėjai), rajonų čempionai, kurie vėliau dalyvaudavo riterių teismuose. Aštuonis žaidėjus, atstovavusius kiekvienam rajonui, lydėjo aštuoni arklininkai[4]. Nors tekste daugiausia kalbama apie raitelių aprangą, šarvų puošmenas, tačiau neužmirštami ir žirgai. Caporioni (vadai) sėdėjo ant gražių, lengvai šarvuotų žirgų, išsirikiavę triskart po tris, lydimi raitų pažų, taip pat išsirikiavusių triskart po tris[5]. Pasakymas „lengvai šarvuotas žirgas“ reiškė, kad žirgas neturėjo jokių šarvų. Visgi kiti didikai pasirodė su „gražiai šarvuotais žirgais“. Tačiau kaip iš tiesų visa tai atrodė? Bene iliustratyviausiai paradinius arba kovos žirgus 1554 m. albume vaizduoja Filipas Orsonis (Filipo Orsoni). Tai yra raitelių arba pavienių žirgų portretai, kuriuose gyvūnai apdengti auksuotomis metalo plokštelėmis. Kaip pažymi autorius, į mūšį atsigabenęs sunkiai šarvuotą žirgą riteris demonstravo aukštą statusą[6]. Tuo tarpu kiti žirgai vaizduojami su stručio plunksnomis, auksinėmis ar sidabrinėmis kamanomis. Galiausiai trečiame eskize išnyra „lengvuosius šarvus“ dėvintis žirgas, kuris, be abejonės, labiau tinka paradui, nes išpuoštas šilkinėmis kaspinų pynėmis, aksomu, nukarusiais kutais, pašiauštomis plunksnomis ir neturi šarvuotų plokštelių. Kitaip tariant, tai yra žirgas, kurio užduotis – parodyti savininko statusą. Įdomu tai, kad vieninteliai paradiniai žirgo šarvai, priklausę ATR valdovui Žygimantui Augustui (1520–1572), šiuo metu yra eksponuojami Švedijos muziejuje. Tai yra dekoruotos ir auksuotos tamsios metalo plokštės, saugančios ne tik gyvulio nugarą, bet ir sprandą bei galvą. Jodamas tokiu žirgu riteris primindavo nepramušamą tanką.
XVI–XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje žirgai tapo vertingu komunikacijos įrankiu, nes buvo dovanojami Maskvos kunigaikštystės ar Vakarų Europos valdovams. Galbūt lietuvišku žirgu raitas 1574 m. iš Krokuvos paspruko ir Henrikas Valua (Henri III Valois, 1551–1589), nes Artūro Grotgerio (Artur Grottger, 1837–1867) paveikslas, kuriame karalius joja baltu žirgu, buvo nutapytas gerokai vėliau. Visgi įsigyti žirgą galėjo ne bet kas. Šaltiniai byloja, kad XVI a. Vakarų Europoje galiojo draudimas eksportuoti žirgus į ATR teritoriją, nes manyta, jog ATR karines pergales lemia aukštos kokybės, eiklūs žirgai. Respublika taip pat draudė savo žirgus eksportuoti į Vakarus. Visgi taikos metu armėnų, turkų bei žydų prekybininkai mėgindavo iš to užsidirbti, tačiau susidurdavo su moldavų pirkliais, kurie žirgus pasilikdavo sau, o aniems įsiūlydavo menkesnes prekes[7]. Nepaisant to, mūsų žirgai pasiekdavo net Didžiąją Britaniją ar Italiją. 1633 m. Šviecko seniūnas Jonas Zavadzkis, karaliaus Vladislovo Vazos (1595–1648) įsaku lankydamasis Londone, atvežė Anglijos karaliui nematytų dovanų. Išlikusiuose sąrašuose minima, kad ATR valdovas Anglijos karaliui Karoliui I (Charles I, 1600–1649) dovanojo keletą jodinėjimui skirtų žirgų bei tipiškus ATR pakinktus. Išvydęs šiuos žirgus, karališkųjų arklidžių prižiūrėtojas stebėjosi, kad lenkų žirgai visiškai nepanašūs į tuos, kurie laikomi Londono arklidėse[8]. Be viso to, Karoliui I dovanoti sparnuotų husarų balnai, puošti leopardo kailiais, turkiais arba arabiška mada; taip pat karieta, kinkyta šešetu vienodos spalvos ir ūgio žirgų. O karalienei įteikti sibiriniai sabalo kailiniai[9]. Taigi greičiausiai viename iš Karolio I portretų pavaizduoti ir mūsų krašto žirgai.
Vis tik iki XVII a. žirgai graviūrose bei paveiksluose atrodo statiški, tarytum būtinas portreto atributas; gyvulys neatspindi charakterio, dažnai sustingęs vienoje pozoje. Visai kitaip žirgas vaizduojamas stulbinančiai realistiškame Mikelandželo Merizio da Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571–1610) darbe „Atsivertimas pakeliui į Damaską“ (1601). Drobėje virš apreiškimą patyrusio šv. Pauliaus žengiantis žirgas trykšta žmogiškomis savybėmis: pamaldumu, užuojauta, ištikimybe. Jis neabejingas stebuklui. Sutrikęs, keistą žvilgsnį į šoką patyrusį raitelį įsmeigęs gyvūnas tuo pačiu stebi žiūrovą, atsargiai keldamas kojas[10]. Be to, žirgas užima didžiąją dalį erdvės, paversdamas šventąjį antraeiliu personažu. Kita vertus, žmogiškomis savybėmis žirgą apdovanojo ne vien italų tapytojai, bet ir LDK didikas, karo vadas Kristupas Manvydas Dorohostaiskis (1562–1615), parašęs vienintelį Rytų Europoje žirgininkystei skirtą veikalą „Hipika, arba knyga apie arklius“ (1603). Joje autorius gretina žirgo bei žmogaus išvaizdas. Jo kūnas tarsi nulietas, kojos eiklios, galva panaši į elnio, kojas saugo raginės kanopos, akys skvarbios, žvilgsnis dėkingas, o kartais ir rūstus[11]. „Hipika“ (gr. hippos– arklys) padalyta į keturias dalis: pirmojoje dėstoma žirgo anatomija, veisimas, antrojoje – dresavimas, mankštinimas, meistriško jojimo paslaptys, trečiojoje – įvairių pasaulio šalių pakinktų rūšys, o ketvirtojoje – žirgų ligos bei gydymas. Tačiau kaip gimė šis kūrinys? Šaltiniai skelbia, kad kelionių po Italiją metu autorius susipažino su geriausiais žirgininkystės specialistais, Feraros, Bolonijos ir Neapolio valdovų dvaruose tyrinėjo jojimo mokyklų principus. Mokėsi pas Klaudijų Kortė (Claudio Corte) ir Neapolio vicekaraliaus arklininką Pietro Antonijų Ferarą, kuris lietuvį, matyt, ir paskatino imtis veikalo[12]. Be viso to, įtaką knygai padarė 1598 m. Bolonės senatoriaus Karlo Ruinio (Carlo Ruini, 1530–1598) iliustruotas arklio anatomijos atlasas.
Nors „Hipika“ išmarginta antikinėmis citatomis, poezija bei Vakarų Europai būdingais jojimo pamokymais, tačiau K. Manvydas Dorohostaiskis daugiausia rėmėsi savojo žirgyno Ašmenoje bei Radvilų žirgynų pavyzdžiais. Sklaidant puslapius darosi aišku, kad lietuviui atgrasus italų jojimo mokyklose vyravęs griežtas, net žiaurus elgesys su žirgais, todėl savo tekste jis rekomenduoja su gyvūnais elgtis švelniai, apeliuodamas į pastarųjų jausmus, charakterį ir kt. Kaip pats rašė: Ne prasčioką siekiu iš rašto išmokyti tvirtai ir grakščiai ant arklio sėdėti, bet tokį, kuris turi gerus pradmenis ir įvaldęs tvirto sėdėjimo meną, žino, kas yra kamanos, kaip jas valdyti, kaip naudoti šmakštį ir pentinus[13]. Įdomu, kad ši nuostata ryškiausia antroje veikalo dalyje, kur pasakojama apie įvairius jojimo pratimus. Vadovaudamasis itališkomis taisyklėmis, autorius trumpai dėsto esminius paradinio jojimo veiksmus, pritaikydamas juos lietuviškam kraštovaizdžiui. Paprastų mokomųjų takų esama trejopų: dideli, vidutiniai ir maži. Pirmieji ir antrieji tinka jauniems ir jau mažumą įgudusiems arkliams ne tik mokyti, bet ir lavinti. <...> Tretieji skirti labiausiai įgudusiems arkliams, gerai išlavėjusio kūno ir prusnų, labai pravartūs dvikovoms, visokeriopoms vytynėms mūšiuose, kovoms, lenktynėms, įvairiems turnyrams ir kt.; italai jas vadina redoppia, dvigubais šuoliais, o mūsiškiai – jojimu vietoje[14]. Be to, išskiriamos jojimo rūšys, pvz., „sraigė“ (it. carologa), daugelio vertinta dėl pratimų gausos; toks išjodinėjimas yra trigubo rato pavidalo[15].
Vis dėlto knyga svarbi ne tik kultūrine prasme, bet ir išskirtinėmis iliustracijomis, kurios vėlesniuose leidimuose atkartotos nebuvo. Veikalą puošia 45 piešiniai, išraižyti vario lakštuose kunigaikščių Radvilų dailininko ir kartografo Tomo Makausko (1575–1630) ranka. Žirgų piešiniai „Hipikoje“ perteikti perspektyviniuose peizažuose, kuriuose vaizduojamos įvairios krašto vietovės, pilys, viename – Krokuvos panorama[16]. Tuo tarpu kituose piešiniuose žirgai laigo gėlėtose pievose. Gyvūnų plastika veržli, dinamiška, kartais net žaisminga ar kupina orumo, didybės. Tai prorenesansinė stilistika, kurioje menotyrininkai pastebi Nyderlandų mokyklos, išgarsintos piešėjo Johano Stradano (Johannes Stradanus, 1523–1605) ir graverio Hendriko Golcijaus (Hendrik Goltz, 1558–1617), įtaką. Tačiau kompozicijos požiūriu, žirgų piešinio ir peizažo derinimo su detaliu kamanų vaizdu T. Makausko graviūros yra visai savitos[17]. Dera pažymėti, kad vėlesniuose leidimuose žirgų bei kamanų piešiniai buvo tik negrabiai apvedžioti, o peizažai apskritai išnyko.
Visgi lietuvio knyga XVII a. turėjo rimtą konkurentą Prancūzijoje, kuris iš esmės pakeitė itališkas jojimo taisykles. Tai vienas pirmųjų prancūzų jojimo meistrų bei karaliaus Liudviko XIII (Louis XIII, 1601–1643) jojimo mokytojas Antuanas de Pluvinelis (Antoine de Pluvinel, 1552–1620), išgarsėjęs veikalu „Karaliaus jojimo pratimų instrukcijos“ (L’Instruction du Roy en l’exercice de monter à cheval, 1625). Šaltiniuose rašoma, kad 1594 m. A. de Pluvinelis Paryžiuje įsteigė Jojimo akademiją (Academie d'Equitation), kur aristokratų atžalos mokėsi ne tik jodinėjimo meno, bet ir šokti, madingai rengtis ir kt. Vis dėlto šlovės didikas sulaukė dėl savo knygos, kurioje dėstė lygiai tokius pačius metodus, kaip K. Manvydas Dorohoistaikis, atsisakydamas paklusti savo mokytojo Džiovanio Batistos Pinatelio (Giovanni Battista Pignatelli, 1525–1600) taisyklėms. Atvirkščiai nei italų meistras, kuris buvo įsitikinęs, kad žirgą priversti paklusti įmanu tik brutalumu, A. de Pluvinelis teigė, jog su gyvuliu reikia elgtis švelniai bei atsargiai[18]. Trumpai tariant, žirgas turi justi treniruotėse malonumą, nes tik taip bus pasiekta harmonija tarp raitelio ir gyvūno. Be viso to, prancūzas mokyme ėmė naudoti stulpus bei dviejų takų judėjimą, švelniai drąsindamas žirgą menčių lygyje. Visos šios pamokos, detaliai iliustruotos graviūrose, vaizduoja ne tik atskirus pratimus, bet ir balnus, treniruočių įrenginius ir kt. Tyrinėjant žirgų mankštinimo temą, šaltiniuose esama ir dar keistesnių atvaizdų. Anoniminis 1680 m. eskizas vaizduoja žingine vedamą žirgą, kurio kojos kanopų lygyje supančiotos virvėmis (priekinė koja su užpakaline), o per vidurį einanti virvė prisegta prie balno. Tokiu būdu žirgas negalėdavo žengti plataus žingsnio ir palaipsniui išmokdavo aukštai kelti kanopas, o tai buvo ypač svarbu paradų metu.
Nors tiek prancūzo, tiek lietuvio veikalai ragino žvelgti į žirgus kaip į gyvas, jausmus turinčias būtybes, tačiau realybėje šie ir toliau atliko pagrindines karybos funkcijas. Batalinius paveikslus, kuriuose dominuoja ATR husarai, tapė daugelis menininkų, pvz., Aleksandras Orlovskis, Vaclovas Pavlišekas, Jerzis Kosakas ir kt. Visgi geriausiai sparnuotų husarų pulko raitelį pristato Juzefo Brandto (Józef Brandt, 1841–1915) paveikslas „Lenkų husaras“ (1890), nuo 1870 m. priklausęs grafo Vladislovo Platerio (1808–1890) kolekcijai. Tai pasiruošimą mūšiui vaizduojanti scena, kurios centre išskirtas raitelis sėdi ant juodo žirgo. Tapytojas kruopščiai perteikia pakinktų, balno puošmenas bei egzotišką husaro aprangą, pvz., leopardo kailį. Žirgas čia neramus, trypčioja, tačiau husaras įsitempęs laukia puolimo signalo. Įdomu tai, kad sparnuotieji husarai laikyti ATR kariuomenės veidu, todėl jiems buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Pasak prancūzų karo inžinieriaus Žilomo le Vasero de Boplano (Guillaume le Vasseur de Beauplan, 1600–1675) ir lietuvių istoriko Simono Starovolskio (1588–1656), geras husaro žirgas kainuodavo 200 auksinių zlotų[19]. Visgi, atsirasdavo tokių, kurie už geriausiose šalies arklidėse augintą žirgą nepagailėdavo ir 1 000–1 500 auksinių zlotų. Juolab kad pardavus tokį žirgą svetimšaliui, savininkui grėsdavo net mirties bausmė. Taigi nenuostabu, jog ATR armijoje tarnavęs prancūzas Fransua Polis d’Alerkas (Francois Paul d'Alerac) gyrėsi turėjęs gražiausią visame krašte žirgą[20].
Žinoma, ne tik husarai didžiavosi savo ristūnais, to nevengė ir mūsų valdovai. Žymiausias raito ATR monarcho portretas priklauso Piteriui Pauliui Rubensui (Peter Paul Rubens, 1577–1640), nutapusiam „Raito Vladislovo Vazos portretą“ (1624). Siužetas tipiškas P. P. Rubensui, nes toks pat, iš priekio vėjo kedenamais karčiais, žirgas atsikartoja daugumoje ankstesnių tapytojo drobių, pvz., „Raito Lermos kunigaikščio portrete“ (1603), „Raito Zigmanto III portrete“ (1619) ir kt. Visgi pirmą kartą šis tipažas sušmėžuoja Jano Breigelio vyresniojo (Jan Brueghel der Ältere, 1568–1625) ir P. P. Rubenso drobėje „Regėjimo alegorija“ (1617), kur siužeto apačioje nutapytas nedidelis raito erhercogo Alberto portretas iš priekio. Kaip rašoma istoriografijoje, toks raitelio atvaizdas yra P. P. Rubenso naujovė, nes anksčiau raiteliai vaizduoti laikantis Ticiano „Raito Karolio V portreto“ (1548) modelio, kai žirgas vaizduotas profiliu[21]. Tad P. P. Rubenso žirgai elegantiški, grakščiai keliantys kojas ir nešuoliuojantys. Be to, raitelis vaizduojamas iš priekio, tad aiškiau matomas veidas. Visa tai akivaizdu V. Vazos portrete, kuriame princas pozuoja kaip pulko vadas su šarvais bei regalijomis stovintis ant aukšto kalno. Kairėje rankoje jis laiko skeptrą, o ant dešinio peties ryši raudoną juostą. Tuo tarpu fono apačioje pateikiama lietuvių, lenkų ir zaporožiečių armijų kova su turkais garsiajame Chotyno mūšyje (1621)[22]. Tai yra reprezentacinis portretas, kuris, kaip manoma, pradėtas tapyti V. Vazai svečiuojantis Nyderlanduose.
Tuo tarpu garsiausias Europos žirgynas gyvavo Versalio rūmuose, kur plėtota itin ekstravagantiška žirgininkystės kultūra. Šiandien atvykstantys į Versalį turistai pravažiuoja pro du abipus kelio išsidėsčiusius dviaukščius puslankio formos pastatus, kur XVII–XX a. veikė arklidės, o dabar eksponuojamos karališkosios karietos. Tai yra Didžiosios ir Mažosios arklidės, pradėtos statyti 1679–1682 m. Kiekviename iš šių pastatų tilpdavo po 300 žirgų, nors gardai buvo 1,3 m pločio. Laikui bėgant bei augant žirgų skaičiui arklides teko įrengti ir kitose rezidencijos vietose. Pasak šaltinių, 1680 m. Versalio karališkosiose arklidėse buvo laikoma 400 žirgų, tačiau Liudviko XIV valdymo pabaigoje jų padaugėjo iki 700. Tuo tarpu mirus Liudvikui XV arklidėse jau buvo 1 700 žirgų, o 1787 m. skaičius išaugo iki 2 208[23]. Mažosiose arklidėse laikyti karaliaus ir dofino žirgai, o Didžiosiose – žirgai pasiuntiniams, medžioklei ir pasirodymams. Teigiama, kad žirgai Versalio rūmus pasiekdavo iš Anglijos, Airijos, Ispanijos, Šiaurės Afrikos ir net Šiaurės Europos, taigi reikėtų patyrinėti, ar tarp jų nėra buvę lietuviškų žemaitukų. Įdomu tai, kad karališki žirgai bei aristokratų pasijodinėjimai buvo itin mėgstama dailininkų bei literatų tema. Paveiksluose žirgai dažniausiai vaizduojami be raitelio, tačiau pabalnoti; jie stovi profiliu, miesto, iš kurio atkeliavo, panoramos fone, stebintys žiūrovą. Kiekvienas žirgas buvo kruopščiai atrenkamas pagal grožį ir uoliai treniruojamas. Tad natūralu, kad prancūzų istoriografas Andrė Fėlibjenas (André Félibien, 1619–1695) knygoje „Glaustas Versalio aprašymas“ (Description sommaire de Versailles, 1674) rašė, kad apsilankę karališkosiose arklidėse niekur kitur nerasite tokių elitą sužavėjusių žirgų[24]. Tuo tarpu 1683 m. gruodį Versalį aplankęs Siamo ambasadorius, išvydęs žirgyną, stebėjosi „karaliaus didybe“. Vis dėlto Burbonų dinastija žirgus laikė dėl mylimiausio užsiėmimo – medžioklės, kurioje dalyvaudavo bemaž visas dvaras. Šaltiniuose rašoma, kad Prancūzijos monarchai medžiokles rengdavo 150–180 kartų per metus, o Liudvikas XV netgi pasirinkdavo tam tikrus žirgus konkrečiai medžioklės rūšiai. Žinoma, jodinėjimas buvo ne vien karalių hobis, bet įgavo politinę reikšmę, nes buvo manoma, kad puikiai valdantis žirgą monarchas gebėjo tvirtai valdyti valstybę. Taigi būsimuosius karalius jau nuo mažens geriausi šalies ekspertai imdavo mokyti jodinėjimo. Visgi kyla klausimas, kaip aristokratų vaikai pratinti prie žirgo? Tam greičiausiai būdavo pasitelkiami žaisliniai arkliukai, pvz., tą galime matyti Lepine drobėje „Stanislovo Potockio portretas“ (1788), kur berniukas pozuoja gamtos fone kariniams paveikslams įprastu būdu, t. y. iškėlęs skrybėlę, apsijuosęs kontušo juosta, vilkintis bekešu ir neva tramdantis šuoliais lekiantį žaislinį žirgelį. Beje, šaltiniai pažymi, kad jodinėti nuo mažens ypač mėgusi Marija Antuanetė (Marie Antoinette, 1755–1793), todėl raitos karalienės portretų išlikę gana nemažai. Kilus Prancūzijos revoliucijai, Versalio arklidės dar kurį laiką funkcionavo, tačiau 1796 m. jų patalpose įkurta Nacionalinė jojimo mokykla, kuri vėliau pervadinta Raitelių apmokymų mokykla (École d’instruction des troupes à cheval) ir 1810 m. perkelta į Sen Žermeną (Saumure).
Vis dėlto gražiausias žirgo portretas „Whistlejacket“ (1762), nutapytas britų dailininko Džordžo Stabso (George Stubbs, 1724–1806), vaizduoja Čarlzo Vatsono-Ventvorto, II Rokinhemo markizo (Charles Watson-Wentworth, 2nd Marquess of Rockingham, 1730–1782), natūralaus dydžio lenktynių žirgą, stovintį piestu tuščiame fone. Dienraštis The Independent kūrinį vadino tobulo grožio arabų grynaveislio žirgo paradigma[25]. Dž. Stabso žinios apie žirgų psichologiją stebino daugelį menininkų. Jis studijavo anatomiją Jorke, o nuo 1756 m. aštuoniolika mėnesių praleido Linkonšyre, kur skrodė bei atliko kitokius eksperimentus su negyvais žirgais, siekdamas geriau suprasti gyvūno psichologiją. Būtent tai 1762 m. Rokinhemo markizą paskatino pakviesti tapytoją praleisti keletą mėnesių jo kaimo rezidencijoje – Ventvorto rūmuose (Jorkšyre). Markizas garsėjo meno kolekcijomis, tačiau viską pranoko meilė žirgų lenktynėms bei lošimui. Tuo metu Ventvorto rūmai buvo perstatyti, tad tuščias menių sienas reikėjo kažkuo užpildyti[26]. Beje, pomėgis žirgams buvo toks didelis, kad stebino net amžininkus. Pavyzdžiui, anglų meno istorikui Horacijui Valpolui (Horatio Walpole, 1717–1797) pro akis nepraslydo vargana dvaro parko būklė: Jo kilnybė nemyli nieko, išskyrus žirgus, tad jų aptvarai įrengti beveik visose parko vietose[27]. Taigi atvykęs Dž. Stabsas nedelsiant gavo užsakymą nutapyti seriją markizo žirgų portretų. Dailininkas įamžino tiek žirgus su raiteliais, tiek be jų, tačiau „Whistlejacket“ buvo beprecedentis. Liudininkams stebintis, kad vienišas žirgas užima visą didžiulę drobę, pamažu gimė legendos apie neužbaigtą darbą, bet nė viena iš teorijų realia nelaikoma. Dž. Stabsas vaizduoja žirgą stovintį piestu, atgręžusį galvą į žiūrovą; ši poza būdinga P. P. Rubenso bei Diego Velaskeso (Diego Velázquez, 1599–1660) žirgų portretams, nors juose dėmesys skiriamas raiteliui. Tuo tarpu brito drobėje vienišas žirgas perteikia romantišką vienatvės bei laisvės idėją[28].
Pažvelgę į lenkų tapytojo Piotro Michalovskio (Piotr Michałowski, 1800–1855) drobes, regime žirgą, prilygintą žmogui, nes jam skiriami portretai arba net biustai, pvz., „Žirgo galvos studija“ (1846), „Žirgai“ ir kt. Šis dailininkas laikomas meninės žirgų tapybos pradininku Lenkijoje. Šaltiniai rašo, kad P. Michalovskis, vertinęs jaunojo Juliaus Kosako (Juliusz Kossak, 1824–1899) žirgų piešinius, davęs šiam patarimą: Jaunuoli, jeigu nori talentingai tapyti žirgus, pirmiausia, išmok žirgų anatomiją[29]. Visgi žirgus tapė ne tik J. Kosakas, bet ir jo palikuonys. Taigi žirgai XIX a. lenkų mene simbolizuoja aristokratijos kasdienybę. Jie sutinkami tiek batalinėse scenose, tiek ramioje aplinkoje, laigantys pievose, tempiantys dvirates karietaites ir kt. Vienas išskirtiniausių paveikslų – Leopoldo Loferio (Leopold Löffler, 1827–1898) „Stefano Čarneckio mirtis“ (1860) – vaizduoja mirties patale Karūnos etmoną, atsisveikinantį su savo žirgu. Tuo tarpu Alfredas Kovalskis (Alfred Kowalski, 1849–1915) žirgus vaizdavo dvarininkų medžioklėse, vestuvėse ar kaimo aplinkoje. Dauguma jo paveikslų saugoma privačiose Vokietijos kolekcijose.
Kitas svarbus žirgų paveikslų aspektas – lenktynės, kurias tapė Džeimsas Seimūras (James Seymour, 1702–1752), Deividas Alanas (David Allan, 1744–1796), Samuelis Hovitas (Samuel Howitt, 1765–1822), Deividas Hanteris Stroteris (David Hunter Strother, 1816–1888). Visgi labiausiai temą ištobulino impresionistai. Žirgų lenktynės XIX a. vid. buvo populiariausia Paryžiaus aukštuomenės sporto šaka, kuri į Prancūziją atėjo iš Anglijos XIX a. ketvirtame dešimtmetyje[30]. 1857 m. Bulonės miške pastatytas naujas Lonšano hipodromas, tačiau jį vaizdavo vos keletas impresionistų, tarp jų Eduaras Manė (Édouard Manet, 1832–1883) ir Edgaras Dega (Edgar Degas, 1834–1917). E. Manė nutapė tik kelis žirgų lenktynių paveikslus, didžiausią dėmesį kreipdamas į lenktynių dramatiškumą ir aistras, o E. Dega kūrybos tema buvo žirgų judesiai. Antai, E. Manė drobė „Lenktynės Lonšane“ (1864) vaizduoja svaiginančią atmosferą – žirgų grupė, prašuoliavusi pro finišo stulpą, lekia tiesiai į žiūrovą. Toks kūrinys, kuriame objektai vaizduojami iš priekio, žiūrovui kelia pavojaus pojūtį. Įdomu tai, kad E. Dega mieliau tapydavo lenktynių pradžios akimirkas, kai geriausiai matomi atskiri žirgų judesiai. Tuo tarpu E. Manė vaizduodavo skriejančius neryškius žirgus, o E. Dega – potencialų jų greitį. Kaip ir japonų menininkai, E. Dega, šviesiame bėgimo tako trikampyje išplėtojęs žirgų ryškių kontūrų figūras, drobėje sukūrė raštą[31]. Be viso to, E. Dega kurdavo vaškines žirgų skulptūrėles, kurios padėdavo menininkui tyrinėti gyvulio pozas. Žirgų lenktynių tema jis sukūrė 45 tapybos paveikslus, 20 pastelių, 250 eskizų ir net 17 skulptūrų.
Tarp kitko, žirgų atvaizdų galima aptikti net ir netikėčiausiose Kauno vietose, pvz., Putvinskio g. 70. Tai – grafo Antano Gravrogko (1880–1958) namas, kurio portalas išsiskiria turtingu dekoru. Dešinėje pagrindinio fasado pusėje esantis įėjimas įrėmintas itin aukštu, tačiau siauru, laiptuotu pilko tinko apvadu, kurio viršų puošia skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) bronziniai bareljefai: kairėje pusėje – „Pjovėjas“, dešinėje – „Rinkėja“, viršuje – dviejų herbų ir 7 figūrų kompozicija, o virš durų – „Arklių tramdytojas“ (Perkūnas)[32]. Tai barzdotas, raumeningas vyras, sugriebęs vadeles dviejų išsirietusių žirgų, kurie tarsi išnyra iš debesų. Senovėje tikėta, kad toks namo papuošimas (Perkūnas, laikantis arklius) apsaugo jį nuo žaibų.
Vis tik ekspresyviausias su žirgais susijęs kūrinys priklauso italų menininkui Mauricijui Katelanui (Maurizio Cattelan), 2007 m. Šveicarijoje pristačiusiam parodą „Kaputt“. Joje eksponuotos galvas į sieną sukišusios penkios žirgų iškamšos, tad lankytojas matydavo tik nukarusias žirgų kojas ir nugaras. Tačiau ką iš tiesų tai simbolizavo? Parodos pavadinimas pasiskolintas iš italų rašytojo Kurcio Malapartės (Curzio Malaparte, 1898–1957) romano „Kaputt“ (1944), pasakojančio autoriaus patirtį Rytų fronte Antrojo pasaulinio karo metais. Knygoje K. Malapartė aprašo tragišką tūkstančio žirgų mirtį, kuomet šie šoko į Ladogos ežerą, gelbėdamiesi nuo bombardavimo įplieksto miško gaisro. Visgi žirgams plaukiant ežeru vanduo staiga užšalo, taip įkalindamas gyvūnus; išorėje teliko jų galvos su plačiai atmerktomis apšalusiomis akimis[33]. Tad M. Katelanas parodoje savitai interpretuoja romano ištrauką, siūlydamas lankytojams pažvelgti į istoriją iš apačios, t. y. iš Ladogos ežero dugno. Tad eksponuojamame darbe vaizduojami žirgai, tarytum užšalę laike ir erdvėje nei gyvi, nei mirę, tačiau nuolatos žiūrintys į kažką išorėje, kas nėra matoma galerijos lankytojui.
Taigi žirgai menininkams visada buvo įkvėpimo šaltinis, per kurį žmogus ne tik suartėdavo su gyvūnu, bet kartu įdėmiau pažindavo ir pats save.
______________
[1] Macijauskienė-Garbačauskaitė V., Žemaitukai: istorija, tyrimai, išsaugojimas, Vilnius, 2002, 13–14 p.
[2]A few horse words in Old Polish describing a pacing horse [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://dariocaballeros.blogspot.lt/2011/12/few-horse-words-in-old-polish.html.
[3] Jasłowski Z., Koń a sprawa polska: dwór, pałac i stadnina [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.rodaknet.com/rp_jaslowski_8.htm.
[4]Tomassini B. G., Equestrian traditions of the Roman Carnival during the Renaissance [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://worksofchivalry.com/category/history/.
[5]Ibid., Tomassini B. G., Equestrian traditions of the Roman Carnival during the Renaissance…..
[6]Heroic Armor of the Italian Renaissance: Filippo Negroli and His Contemporaries, New York, 1998, 105–110 p.
[7] Jasłowski Z., Koń a sprawa polska: dwór, pałac i stadnina...........
[8]Pan Zawadzki with king Charles I of England, Scotland etc. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://dariocaballeros.blogspot.lt/2011/12/zawadzki-with-king-charles-i-o-england.html.
[9]Ibid., Pan Zawadzki with king Charles I of England, Scotland etc..........
[10] König E., Caravaggio, Masters of Itallian art., Berlin, 2007, 99–107 p.
[11] Dorohostaiskis Manvydas M. K., Hipika, arba knyga apie arklius, Šiauliai, 2008, 231 p.
[12]Ibid., 7–8 p.
[13]Ibid., 75 p.
[14]Ibid., 77 p.
[15]Ibid., 80 p.
[16]Ibid., 7 p.
[17]Ibid., 7 p.
[18]Qutes of Antoine de Pluvinel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://artisticdressage.com/pluvinel-quotes.html.
[19] Jasłowski Z., Koń a sprawa polska: dwór, pałac i stadnina...........
[20]Ibid., Jasłowski Z., Koń a sprawa polska: dwór, pałac i stadnina...........
[21]Innowacje Rubensa [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://muzea.malopolska.pl/obiekty/-/a/content/4889413/4869610/pop_up?_101static_viewMode=print.
[22]Obraz „Portret konny królewicza Władysława Zygmunta Wazy” [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://muzea.malopolska.pl/obiekty/-/a/content/4889413/4869610/pop_up?_101static_viewMode=print.
[23]Le cheval à Versailles [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.chateauversailles.fr/decouvrir/histoire/cheval-versailles#l’école-de-versailles.
[24]Ibid., Le cheval à Versailles…….
[25]Rosenthal T., George Stubbs, Painter, by Judy Egerton [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.independent.co.uk/arts-entertainment/books/reviews/george-stubbs-painter-by-judy-egerton-760030.html.
[26] Egerton J., National Gallery Catalogues (new series): The British School, London, 1998, 242 p.
[27]Ibid., 244 p.
[28]Jones J., Whistlejacket, George Stubbs(1762) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/culture/2000/apr/22/art1.
[29] Jasłowski Z., Koń a sprawa polska: dwór, pałac i stadnina...........
[30] Welton J., Impresionizmas, Vilnius, 2000, 48 p.
[31]Ibid., 48 p.
[32]Antano Gravrogko namas Kaune (Išlikęs, k.k.v.r. 34860)[interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1893?uk=&ss=Putvinskio&type=2&rt=3.
[33]Maurizio Cattelan's 5 horses at fondation beyeler [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.designboom.com/art/maurizio-cattelans-5-horses-at-fondation-beyeler/.