Saulius Paliukas: „Mažiau yra daugiau“ 5
Saulius Paliukas baigė tapybos mokslus Vilniaus dailės akademijoje ir yra aktyvus vietinių ir tarptautinių tapybos projektų dalyvis, tačiau jis taip pat gerai žinomas kaip instaliacijos, objekto bei videomeno kūrėjas. Nepaisant menininko kūryboje naudojamų išraiškos priemonių įvairovės, jis jau gana ilgai yra ištikimas laiko, nuolatinio kitimo, cikliškumo temoms. Jas S. Paliukas dažnai išreiškia naudodamas skysčio, kaip laiko tėkmės, dinamikos, judėjimo, metaforą.
Menininko kūrybai būdingas subtilus formos ir turinio minimalizmas. Kai kuriais savo kūriniais S. Paliukas kelia klausimus apie patį vaizdą, vaizdavimą bei vaizdų perteklių. Šių temų analizei menininkas skiria ne tik atskirus darbus, bet ir personalines parodas (pvz., „Paslėpti vaizdai“, „MJ studija“, šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, Kaunas, 2010).
Kūrybinė aplinka ir menas Saulių lydi dar nuo vaikystės, kai jam tekdavo lankytis tėvo, taip pat menininko, Edmundo Paliuko studijoje. Pokalbyje S. Paliukas pasakoja apie pirmuosius kūrinius, tapybą, laiką ir vaikystės prisiminimus.
Baigei tapybos magistrą, aktyviai dalyvauji įvairiuose tapytojams skirtuose projektuose, tačiau esi žinomas ir kaip objekto, instaliacijos, fotografijos ir videomeno sričių kūrėjas. Ar Tau svarbu, kokią mediją naudoti konkrečiai idėjai išreikšti? Idėja padiktuoja medžiagą ar atvirkščiai?
Medija svarbi savaime, ji diktuoja savas žaidimo taisykles, tačiau, žinoma, svarbiausia yra tai, kad ji tinkamai leistų įkūnyti idėją. Man pačiam neretai įdomu vieną temą vystyti keliose medijose. Įdomu prieiti prie tam tikros temos iš skirtingų perspektyvų.
Gal atsimeni pirmą savo videomeno darbą? Apie ką jis buvo?
Vienas pirmųjų, kiek pamenu, buvo dar studijų laikais sukurtas videomeno darbas „Dancing Lines“ („Šokančios linijos“). Tai – kino juostoje ranka išraižytos linijos ir vaizdo kamera perfilmuota kino projekcija. Tarsi tam tikras medijų maišymas. Tradiciškai kino juosta skirta judančiam vaizdui kadruose atgimti, o čia kino juosta tampa savotiška drobe, kurioje išraižymai, dažo pėdsakai kuria naują tapybinę istoriją judesyje. Tai buvo vienas pirmųjų videomeno darbų. Beje, jis buvo eksponuotas vienoje iš pirmųjų mano personalinių parodų Kauno paveikslų galerijoje. Berods, tada dar buvo XX amžius. Laikas lekia (šypsosi– aut. pastaba)…
Bet, galbūt, geriau pasikapstęs praeityje, prisiminčiau Kauno dailės gimnazijos laikus ir susidomėjimą 8 mm kino kamera. Tai buvo pirmieji bandymai filmuoti, kurti animacinius filmus, eksperimentuoti su kintančiu vaizdu.
Nors kurdamas renkiesi įvairias raiškos priemones, tačiau Tavo kūriniuose nuolat susipina tos pačios temos ir motyvai: tekantys ir varvantys skysčiai („Skysta erdvė“, 2010–2015); statiški ir kintantys taškai („Perforacija“, 2016); horizontalūs ir vertikalūs brūkšniai, linijomis suskirstyti spalvų plotai („Skylės“, I, II, 2011–2012). Juose jaučiama laiko tėkmė, dinamika, nuolatinis kitimas. Kokią žinutę siunti žiūrovams? Kokia yra šių darbų esmė?
Turbūt jie ir yra apie tai, kas aplinkui. Dažniausiai apie vis bėgantį, lekiantį ir srūvantį laiką. Viskas – socialiniai santykiai ir geopolitika, finansai ir kūryba – tarpsta laike. Tas laiko slinkties fenomenas man dažnai diktuoja temas kūrybai.
Spalva svarbų vaidmenį atlieka ne tik Tavo tapybos, bet ir vaizdo kūriniuose. Galbūt todėl jie atrodo tokie tapybiški. Ką Tau reiškia spalva?
Spalva man labai svarbi. Tapyba – tam tikras mąstymo būdas. Tai ne tiek plastika, kiek aplinkos skaitymas specifiniu tapybiniu suvokimu. Spalva turi emocinį užtaisą. O emocija kūryboje man labai svarbi. Koloritas man visų pirma ir yra emocijos, spalvos santykis – tai bandymas sugroti tam tikrą jausminį akordą.
Dažniausiai Tavo kūrinių koloritas – ryškus, intensyvus, ekspresyvus, net dramatiškas, tačiau tokį įspūdį išgauni naudodamas pakankamai minimalias išraiškos priemones. Apskritai minimalizmas, manau, yra vienas charakteringiausių Tavo kūrybos bruožų. Ar su tuo sutinki?
Manau, galima taip sakyti. Neretai minimalizuoju raišką. Ieškau lakoniškumo, tačiau išlaikydamas intensyvumą ar gylį. Eskiziškumas, neužkankinimas man svarbu. Tai tinka kalbant apie visą mano kūrybą: tiek tapybą, tiek kūrinius, sukurtus naudojant kitas raiškos priemones. Turbūt tai taip pat mąstymo, pasaulėžiūros pasekmė. Stengiuosi vadovautis nuostata: „Mažiau yra daugiau.“
Su kolegėmis Agne Liškauskiene ir Jovita Aukštikalnyte-Varkulevičiene esate surengę ne vieną grupinę parodą („Tapybos“, Kauno paveikslų galerija, 2012; „Netapyba“, „Meno parkas“, 2012), kurių bendras vardiklis – tapybos, kaip medijos, kvestionavimas, tikra jos ribų analizė. Apie tapybos išsisėmimą ir mirtį diskutuojama jau daug metų. Ką pats apie tai manai? Kokią vietą, Tavo manymu, šis žanras užima šiuolaikinio meno kontekste?
Tapyba kinta, kaip ir viskas aplinkui. Tad supratimas apie ją galbūt jau ir nėra kaip renesanso ar kitų didžiųjų stilių laikais. Tapyba yra kalba, pasakojanti apie aplinką ir išgyvenimus. O šiandien išgyvenimai yra įvairūs.
Pastebiu ir tam tikrą cikliškumo principą: viskas sukasi spirale. Gal kitokios raiškos paieškos tam tikru laiku ir pritildo tapybą, bet kaip ir kiekvienas žanras, ji gyva ir, manau, dar ilgai bus pajėgi kalbėti aktualiomis temomis.
Ne viename kūrinyje (pvz., personalinė paroda „Paslėpti vaizdai“, galerija „MJ studija“, 2010), nagrinėji paties vaizdo, kaip ženklo, problematiką. Kalbėdamas apie kai kuriuos savo kūrinius esi replikavęs, kad šiandieniame vaizdų pertekliuje belieka tik atsisakyti paties vaizdo. Gal gali praplėsti šią mintį?
Na, čia kalbama apie perdėtą vartotojiškumą. Mes vartojame vis daugiau ir daugiau. Įžvelgiu ir paties vaizdo vartojimo problematiką. Aplink nesuskaičiuojamas kiekis selfių, reklamų, madų žurnalų viršelių ir televizijos ekranų. Spalvos ir formos gaudžia nesuskaičiuojamais kakofonijos aidais. Tad šiais kūriniais siekiau aktualizuoti vaizdų lavinos perteklių. Galbūt kartais reikia ne parodyti, bet paslėpti vaizdą, ne sakyti, bet patylėti.
Pernai dalyvavai 23-iajame tarptautiniame tapytojų plenere, skirtame A. Samuoliui atminti, kurio pavadinimas buvo „Gelbėjantis pasaulį“. Jame buvo diskutuojama apie šiuolaikiniame pasaulyje vykstančius aktualius geopolitinius procesus. Kaip Tau atrodo, ar menas gali padėti išspręsti kokią socialinę problemą, turėti įtakos aplinkai, žmogaus (žiūrovo) būsenoms?
Žinoma. Tai akivaizdžiai matome iš netolimos praeities, kai mūsų okupuotoje šalyje per kultūrinius ir kūrybinius bruzdesius buvo puoselėjama laisvės mintis, ir dabar mes galime džiaugtis šios didelės duotybės ir kartu dovanos vaisiais. Manau, kūryba gali buti apolitiška, gali būti kaip tik labai angažuota ir persmelkta aktualijomis, gali būti bendražmogiškai filosofuojanti ar dar kitokia. Visaip gali būti. Tik svarbu, kad ji būtų laisva ir kalbėtų apie tai, kas tikrai aktualu ją kuriančiajam. Kūryba – tai tiesos paieškos.
Koks Tavo sumanymas tapo didžiausiu iššūkiu jį įgyvendinant?
Noriu tikėti, kad dar daug didelių užmojų bus ateityje ir juos pavyks įgyvendinti. Kiekvienas kūrybinis iššūkis provokuoja eiti pirmyn. Didesnis jis ar mažesnis – visa tai yra kūrybinio kelio žingsniai.
Ką Tau reiškia kūrybinė erdvė? Ar ji svarbi menininkui?
Labai. Kūrybinė erdvė – tai vieta, kurioje jautiesi laisvas ir ramus. Tai – intymi erdvė. Ja gali tapti nebūtinai studija, bet ir tiesiog miesto erdvė ar gamta. Smagu kartais ir kokiame plenere, bendraujant ir atrandant kitas erdves, aptikti ir po truputį prisijaukinti aplinką – sau tinkamą kūrybinę erdvę.
Studija, menininko studija dar nuo mažų dienų man atrodė paslaptinga, įdomi, kėlė susižavėjimą. Galbūt dėl to, kad ir mano tėvas yra menininkas ir nuo mažų dienų tekdavo pakliūti į tą įdomų dažų, teptukų, mastichinų ir vario lakštų, švino juostelių ir stiklo gabalėlių pasaulį. Tai skatino ir žadino vaizduotę ir galbūt kažkiek prisidėjo prie profesinio kelio pasirinkimo.
Kaip manai, ko neįmanoma išreikšti ar pavaizduoti?
Labai geras ir sunkus klausimas. Nežinau, ar pajėgsiu atsakyti… Neįmanoma pavaizduoti to, ko nėra. Neįmanoma pavaizduoti… Išraiška – tai vaizdinio ar idėjos perkėlimas į kitą plotmę. Tai per kūrėją persisunkęs vaizdinys. Iš tikrųjų tai bet ką yra sunku pavaizduoti, tam reikia jėgų ir energijos. Vaizduoti – tai iš dalies meluoti, nes bet ką vaizduodamas vis tiek truputėlį pameluosi. O išreikšti – tai bandyti pasakyti tiesą… Na, bet čia jau neriam į labai gilius vandenis, o aš šiandien be naro kostiumo (šypsosi– aut. pastaba).
Kaip pats apibūdintum savo kūrybą?
Kūryboje ieškau temų, kurios aktualios man asmeniškai. Jos atsiranda iš artimos aplinkos ir įkvėpimų. Aš einu savo keliu nuo vienos temos prie kitos, kurios kartais atsiranda atsitiktinai, kartais jas pasufleruoja konkretūs įvykiai, vietos ar žmonės. Bet, manau, mano kūryboje svarbiausias yra nuolatinis judėjimas, slinktis: ėjimas nuo vienos temos prie kitos, nuo vienos medijos prie kitos ir vėl iš pradžių.
Menininkas yra savotiškas metraštininkas, kaupiantis savo patirtis ir besidalijantis įžvalgomis. Ir, žinoma, jis drąsus, nes reikia drąsos kalbėti apie tai, kas įdomu tau pačiam.
O ką gali pasakyti apie gyvenimą?
Gyvenimas yra kelionė. Kelionė, kuri ir yra tikslas. Nors kartais tai sunku aiškiai suvokti: mes kuriame butaforinius tikslus ir stengiamės jų siekti, nors svarbiausia – pati kelionė, o ne tikslas.
Ačiū, Sauliau!
Projektas „Susitikimai menininkų studijose“
S. Paliuko nuotraukos