Paveikslų šviesoj. Turėti metodą – Zenono Varnausko interviu 3

Kalbino Gvidas Latakas
Iš ciklo „Paveikslų šviesoj. Pokalbiai su Kauno tapytojais“. Pokalbis įrašytas 2005 m. sausio 13 d.
www.kamane.lt, 2015-12-23

Noriu paskelbti pluoštelį pokalbių su Kauno tapytojais pedagogais. Rinkdamas medžiagą tuometiniam savo magistrantūros darbui 2004 m. pabaigoje – 2005 m. pradžioje, klausinėdamas savo dėstytojų, pamačiau, kad būtent ta autentiška medžiaga, gyvas žodis, momentinė improvizacija ir nukrypimai „nuo klausimyno“ tapo pačia žaviausia ir vertingiausia mano darbo dalimi. Norisi pagaliau sutvarkyti šiuos pokalbius ir pateikti skaitytojui, galbūt papildyti, pratęsti. Ne viską galima pratęsti. Tuo labiau, kad viskas taip trapu šiame pasaulyje...

Pirmasis dailininko Zenono Varnausko (19232010) interviu.

Prisiūti barzdas

– Atsimink, ką aš tau dabar neaiškiai pasakiau: visa tai gražu, ką kalbi, bet tiesiogiai nenaudinga nei dailei, nei istorijai. Manai, kad filosofams prisiūsi barzdą? Ko sieki?

– Vilniškiai (pvz., Alf. Andriuškevičius) kalba tik apie Vilnių. Nors Kaune taip pat yra daug gerų dailininkų, kurie turi savo gyvenimo patirtis, turi ką pasakyti, o mes dažnai jų nepakalbiname, paskui susizgrimbame, kad ana va laikas pralėkė, jaunieji paseno, o senieji ir suvisam numirė. Galvojame, kad dar spėsime apie jį rimčiau pakalbėti, o jei štai, neduok Dieve, numirs kuris, ir neliks autentiškos medžiagos, ką jis pats galvojo, ką kalbėjo, ką mąstė kurdamas. Tad didžiausia mano darbo vertybė – gyvo žmogaus pamąstymai.

„Sukirtom“, kad fotografija

– Skaityk klausimus. (...) Neužmiršk dailininko profesionalumo, paveikslo meninio lygio. Kaip V. Van Gogas, Ticianas, D. Velaskesas buvo pasiekę menines aukštumas, taip ir mūsų tikslas yra bandyti, gal kitomis išraiškos priemonėmis, tačiau siekti aukšto meninio lygio. Dabar stipriai nutolta.

Nutiko toks juokas su A. Miškiniu: per televiziją buvo parodytas mūsų prezidentas R. Paksas ir jo žmona, o už jų buvo didžiulis paveikslas. Man pasirodė, kad ten fotografija, o Miškinis pasakė, kad paveikslas. Pasiūliau lažintis, kad ten fotografija, ir mes „sukirtom“. Pasirodo, visgi ten buvo paveikslas, kurį nutapė buvęs akademijos studentas, išmestas iš trečio kurso. Tai buvo juoko, kad mūsų prezidentas užsakinėja portretus iš nemokšų, nors turime ir V. Ciplijauską, ir V. Karatajų, kurie tikrai neblogi portretistai. O mūsų elitą tenkina „fotografija“.

– O Jums pačiam portretas artimas?

– Esu nutapęs savo tėvų portretus (negalima dailininkui nenutapyti savo tėvų portretų). Juos laikau garbingoje vietoje. Dabar, kaip matai, mano kūryboje vyrauja trys žanrai: figūrinė tapyba, peizažai ir natiurmortai. Mano figūrinė tapyba nesudėtinga – mama ir vaikas.

– Kodėl šią temą pasirinkote?

– Mažai kas dirba ta tema, be to, neatsibosta.

– O kas paveiksle yra svarbiausia? Siužetas, koloritas ar kompozicija?

– Kiekvienas atsakys, kad visuma. Jei koloritas eis sau, o kompozicija sau... L. Truikys sakydavo, kad viskas turi „eiti į visumą“.

Šokanti stiklinė

– Daug kas atmeta siužetą, fabulą paveiksle, sako, kad abstrakcija išlaisvina meną. Kaip Jūs žiūrite į abstraktųjį meną?

– Reikėtų istoriškai pažvelgti, kada tos abstrakcijos pradėjo gyvuoti ir kiek ilgai. Manau, gyvuoja iki šiandien. Abstrakcija yra šuolis į šoną. Man, pavyzdžiui, patinka A. Petrašiūnaitės abstrakcija „Šokanti stiklinė“. Apskritai tai lyg abstrakcija, tačiau įžiūrimas ir stalas, ir pakrypusi stiklinė, ir gražūs spalviniai deriniai, kompozicija... Manau, šiuo darbu save ji angažavo gerai. Tačiau nueini pas V. Ciplijauską į dirbtuvę, kur pamatai Viktoro Petravičiaus buvusio ministro L. Šepečio portretą, ir džiaugiesi, kad realistiškai atlikti darbai yra ne blogesni už A. Petrašiūnaitės tapybą. Tačiau kyla klausimas, kokie darbai šiandien reikalingesni mūsų visuomenei? Ar tie realistiškesni portretai, ar abstrakcijos? Mano manymu, įamžinti mūsų šiandienius neblogus rašytojus ir aktorius būtų labai naudinga, bet jų portretų kažkaip arba nėra, arba jei ir yra, jie gana žemo lygio.

Du vienetai už piešimą

– Portreto žanras sunkiai pasiduodantis. Net ir mūsų gerieji tapytojai, pavyzdžiui, A. Petrašiūnaitė ir A. Vaitkūnas, sako, jog turi tą žmogų labai gerai pažinti, kad imtumeisi tapyti, nes kitaip išeina kažkoks „muilinimas“ ir viskas.

– Galima sutikti su šiuo pasakymu iš dalies, tačiau pasvajokim, jei būtų speciali Dailės akademijos katedra, kur būtų ugdomi portretistai. Aš nemanau, jei šiandien to nėra, kad tai – teisinga Dailės akademijos strategija. Manau, kad visiškai nėra strategijos. Yra dailininkų, kurie labai imlūs sugauti panašumą (turiu gerą pavyzdį – Kauno dailininką M. Ostrauską, jis gabus „pagauti“ charakterį, nors apie spalvas nekalbu). Vadinasi, jei būtų katedra, specialiai ugdanti portretistus, turėtų būti daroma ir atranka tokių, turinčių įgimtų gabumų tiksliam piešiniui. Tačiau ką kalbėti, jei žmogus pakliūva į Institutą, piešimo egzamine gavęs du vienetus?!

Šimtaprocentalė

– Jeigu kalbėsime apie Jūsų darbus, kiek svarbi natūra Jūsų darbuose, t. y. kiek svarbu matyti tikrą objektą ir jį vaizduoti ar užtenka tapyti iš fantazijos? 

– Galima būtų daryti atskirą sąrašą dailininkų, kurie dirba iš natūros, o kurie dirba savo dirbtuvėj, naudodamiesi tik nedideliais eskizais. Čia nuo būdo priklauso. Žinau, P. Kalpokas mėgo tapyti iš natūros, ir J. Buračas, ir K. Šklėrius šimtaprocentaliai dirbo iš natūros.

– O Jūs pats kaip labiau?

– Dirbtuvėj. Arba iš prisiminimų, arba iš nedidelių eskizų, padarytų gamtoje. Mano technika gana laisva, ne aliejinė, kur leidžiamas ir tekėjimas kaip akvarelėje, ir iš Rytų meno paimta, kaip japonai darydavo darbus akvarele, leisdavo laisvai tekėti dažui, guašas, akvarelė, vanduo – galimybės truputį laisvesnės.

Aukštyn kojom

– O kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte įdomesnę paveikslo atsiradimo istoriją?

– Man paveikslas, kaip ir daugeliui, gimsta bedirbant. Ypač tapant abstrakcijas, idėja išryškėja bedirbant. Kiek prisimenu, A. Savickas irgi yra sakęs, kad dažnai ima seną darbą, verčia aukštyn kojomis ir baigia visai kitu siužetu. Koks nors santykis, dviejų spalvų susidūrimas sukuria naują tapybinį siužetą. Ypač tapant natiurmortus ir peizažus. Tokiu metodu negalima piktnaudžiauti tapant portretus (juokiasi – red. past.), bet tapant abstrakcijas ar peizažus visiškai tikėtina, kad bus imama laisvai „operuoti“ savo darbu. Ir netgi visai neužbaigus, rezultatas gali būti stebėtinai geras.

Katinas per 60 metų

– Kiek laiko tapote savo paveikslą?

– Esu apie tai pasakojęs ir laikraštyje: kai atėjo vienas japonų didžiūnas pas dailininką ir paprašė nupiešti jo atsineštą katiną. Dailininkas katiną nupiešė per penkias ar dešimt minučių, tačiau kai reikėjo sumokėti, paprašė gana didelės sumos. Turtuolis sako, kad sutinku, gerai čia nupaišei, bet kodėl tiek daug užsiprašai už tokį greitą darbą? Dailininkas labai gražiai atsakė: „Aš prie to katino labai ilgai dirbau, aš jį tapau visą savo amžių nuo 8 metų ligi 60 metų, tai kodėl sakai, kad greit padariau?“ Tai lygiai ir tau galima atsakyti, kad kai įsigilini į kokią temą, tai paveikslus labai greitai nutapai, kadangi esi įsidirbęs. Motinos ir vaiko temą esu labai daug tapęs, gal dešimt metų ją tęsiu, tai man greit ir išeina.

Kartais ir ilgai dirbant nieko neišeina

Pavyzdžiui, tau užsakys figūrinę kompoziciją. Puikiai atsimenu, kaip mūsų mielas portretistas J. Šileika buvo užprašytas nutapyti Mato Šalčiaus susitikimą su R. Tagore, žymiu indų mąstytoju ir rašytoju (M. Šalčius buvo lietuvis, mėgęs pavažinėti motociklu). Tačiau J. Šileika buvo visiškai nepasiruošęs šiam darbui. Ir nors gana ilgai dirbo prie šio užsakymo (apie dvejus metus plūkėsi), bet jis buvo taip prastai atliktas, kad išlikęs tik nuotraukose, matyt, iš karto buvo sunaikintas. Štai pavyzdys, kaip kartais ilgai dirbant nieko neišeina. Turiu nuotrauką, tai net gėda žiūrėt...

– Tai man reikėjo sudarinėti nepavykusių darbų katalogą...

– Mano supratimu, tai būtų buvęs lengviausias kelias. Ir labai naudingas mūsų visuomenei, elitui. Kartoju, kai mūsų prezidentai A. Brazauskas ir R. Paksas užsisakė portretus, kurių negalima niekam rodyti, tuo įrodė savo didelį atitrūkimą nuo paprasčiausio meno supratimo. Dabar dažnai į profesionalumą nekreipiama dėmesio.

„Per trejus metus man nieko gero nepasakei apie kompoziciją“

– Klausimas kaip pedagogui – kaip savo patirtį ir žinias sekdavosi perduoti kitiems?

– Galiu atsakyti į šį klausimą, papasakodamas apie tai, ką man davė mokytojai. Man dėstė T. Kulakauskas. Jis buvo katedros vedėjas, gana žymus dailininkas, grafikas. Bet kaip mokytojas jis buvo visiškai nevykęs. Kai baigiau institutą (jis man tris kursus dėstė grafikos kompoziciją), per baigiamąjį balių jo paklausiau: „Mielas dėstytojau, kodėl per trejus metus man nieko gero nepasakei apie kompoziciją? Kadangi nieko neprisimenu, ką man naudingo būtum pasakęs per kompozicijos paskaitas. Tuo tarpu L. Truikys, dėstydamas kompoziciją tekstilėje, arba V. Kairiūkštis, turėdamas tik vieną savaitinę valandą dailės istorijos, yra gerokai daugiau davę, negu pats, kuris turėjai po penkias savaitines valandas!“

Jis vis dėlto sugebėjo gražiai atsakyti: „Aš neturėjau jokio metodo. Tačiau jokio metodo neturėjimas dar nėra blogiausias reiškinys.“ Juk dar blogiau būna, kai dėstytojas prastai dėsto ir daro dideles klaidas koreguodamas. O jis ničnieko mums nesakydavo, leido dirbti laisvai. Tad, pasirodo, ir visiškas metodo nebuvimas nėra blogiausias dėstymo metodas. Ir iš tiesų yra dėstytojų, kurie gadina.

„Neturėjau dviejų studentų, kuriems drįsčiau dėstyti vienu ir tuo pačiu metodu“

Buvo ir labai gerų dėstytojų, kurie turėjo tvirtus savo dėstymo metodus, pavyzdžiui, A. Galdikas, P. Kalpokas, S. Ušinskas, J. Mikėnas, K. Kuizinas. Tai buvo ypač geri dėstytojai. Jei reikėtų aprašyti savo dėstytojus, tektų žiūrėti kiekvieno dėstytą dalyką. Pavyzdžiui, piešimą man geriausiai dėstė Petras Kalpokas. Galėčiau tai paliudyti darbais. Jis sugebėdavo pastatyti gerą modelį, rasti gerą apšvietimą, tuo palengvindamas studentui darbą. Jo didžiausias privalumas buvo tai, kad sekdavo kiekvieno studento darbo eigą. Jeigu matydavo, kad, tarkim, piešdamas aktą, kuriam skirta 12 valandų, tu sugebi jį nupiešti per dvi valandas, nuimdavo nuo lentos piešinį ir reikalaudavo kabinti ant sienos kaip užbaigtą studiją, nors jis atliktas tik per dvi valandas. Žinoma, tai pasisekdavo ne visiems, bet būdavo, kad vienam kitam pasisekdavo ir jis laiku sustabdydavo.

Turiu vieną tokį savo darbą, dabar tokio nepadaryčiau, kadangi tuomet buvau jaunas, energingas, svarbiausia – ambicingas. Aplink gerų piešėjų buvo, pvz., Č. Banys, J. Viliukonis, mes tarpusavyje konkuruodavome. Metodas kiekvienam studentui būdavo parenkamas atskiras. Pamenu jo žodžius: „Neturėjau dviejų studentų, kuriems drįsčiau dėstyti vienu ir tuo pačiu metodu.“ Manau, tai aukso žodžiai, kurie galėtų būti užrašyti. Jis leisdavo vienam daryti greit ir per dvi valandas užbaigti piešinį, o iš kito reikalaudavo anglį padėti į šalį, kadangi anglis duoda savitą interpretaciją ir šešėlius, o piešiant pieštuku reikalaudavo ieškoti piešinio konstrukcijos, jei matydavo, kad studentui sunkiau proporcijas nustatyti. Tačiau pažymius rašydavo ne pagal meninį piešinio lygį, o pagal atliktas jo užduotis.

Tas pats būdavo ir tapyboj. Štai L. Truikys, dėstydamas akvarelę, vienam leisdavo tiksliai dengti, netgi storai, guašiškai, panaudojant baltą dažą, nors akvarelės pamoka, o kito iškart paimdavo darbą, pats nuplaudavo ir liepdavo tęsti ant šlapio paviršiaus. Tuo tarpu J. Buračo metodas buvo visai kitoks – jis prieš dirbant akvarele būtinai liepdavo popierių įtempti ant lentos ir dirbti akvarele, kai tuo tarpu L. Truikys mėgdavo net suglamžyti popierių. Taip būdavo pasiekiami įvairūs sprendimai ir, manau, tai buvo didelė nauda studentams.

– O kai pažvelgiat į savo pedagoginį darbą, ar tinkamas buvo pasirinkimas?

– Jeigu esi dėstytojas, turi sugaišti laiko pasiruošimui. Atnešti gerų reprodukcijų ir mokėti studentui pakišti kaip tik tą, kuris darbas jam artimas...

– Ar tas darbas patiko?

– Nuo 1947 metų, kai pradėjau, taip ir išėjau į pensiją. Ir dabar dar tęsiu...

– Dėkoju už pokalbį. Ilgiausių Jums metų.

 

***

 

Zenono Varnausko biografijos datos

1923 m. balandžio 3 d. gimė Šakiuose, banko tarnautojo šeimoje.

1934–1937 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1939–1940 m. – Kauno suaugusiųjų gimnazijoje.

1940–1943 m. studijavo tekstilę ir grafiką Taikomosios dailės institute Kaune. Zenonui Varnauskui dėstė įžymūs pedagogai dailininkai Adomas Galdikas, Viktoras Petravičius, Liudas Truikys, Vytautas Kairiūkštis, Antanas Kučas ir kiti.

1943 m. uždarius institutą, apie vienus metus dirbo Pavenčių vaikų namų auklėtoju.

1944 m. sugrįžo į dailės studijas Taikomosios dailės institute.

1944–1947 m. tęsė studijas, jas baigė ir įgijo pirmąjį Lietuvoje profesionalaus dailininko-tekstilininko diplomą. Diplominio darbo vadovas – Liudas Truikys. 1947 m. spalio mėn. priimtas dirbti asistentu į Valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės tekstilės katedrą. Dėstė piešimą, kompoziciją.

1950 m. pradėjo dirbti Kauno Taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, vėliau tapusioje Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Tais pačiais metais Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas buvo uždarytas, aukštosios dailės studijos perkeltos į Vilnių.

1951–1959 m. dirbo Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo Tekstilės skyriaus vedėju.

1951–1962 m. buvo Kultūros darbuotojų profesinės sąjungos Revizijos komisijos nariu ir pirmininku.

1958 m. pradėjo rūpintis Kauno vakarinio dailės instituto steigimu (kartu su A. Miškiniu ir A. Dalinkevičiumi).

1959 m. rudenį tapo faktiniu, nors iki 1960 m. oficialiai neįteisintu, Lietuvos TSR Valstybinio dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus vadovu. Koordinavo dėstytojų parinkimą, organizavo kursus būsimiesiems studentams.

1960–1974 m. buvo LTSR Valstybinio dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus vedėju. Aktyviai dirbo pedagoginį darbą, dėstė tekstilės kompozicijos pagrindus, piešimą ir tapybą.

1961 m. tapo Lietuvos TSR dailininkų sąjungos nariu.

1968 m. jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.

1974–2000 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete tapybą, kompoziciją.

2010 m. mirė Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*