Paslaptingas Kazimiero Stabrausko tapybos pasaulis 3
2015 metais minint garsaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-ąsias gimimo metines, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pakvietė į įvairių renginių ciklą „Čiurlionis įkvepia“. Rugsėjo 24 d. šį ciklą užbaigė pirmą kartą Lietuvoje eksponuojami M. K. Čiurlionio mokytojo Kazimiero Stabrausko (1869–1929) tapybos darbai iš „ValiunasEllex“, dr. Jauniaus Gumbio ir Rolando Valiūno privačių kolekcijų parodoje „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“ (kuratorė Vilma Kilinskienė). Jeigu ne mokytojas, ar šiandien apskritai turėtume tokį garsų M. K. Čiurlionį?
Menininko K. Stabrausko biografijos ir kūrybos detalės
Lietuviškų šaknų turintis dailininkas gimė 1869 m. lapkričio 21 d. Kruplianuose (Gardino sritis, Baltarusija), mirė 1929 m. birželio 8 d. Garvoline (Lenkija). 1887 m. pradėjo studijuoti Peterburgo dailės akademijoje (pirmieji mokytojai Pavelas Čistiakovas ir Ilja Repinas drąsino jaunąjį menininką imtis tapybos, tobulinti techniką). 1897 m. studijas pratęsė Paryžiuje pas mokytojus Žaną Žozefą Bendžameną Konstaną ir Žaną Polį Loraną, kurie tobulino menininko techniką ir žinias apie koloritą. Po studijų Paryžiuje K. Stabrauskas keletą metų gyveno Peterburge. Apie 1903 m. persikėlė į Varšuvą, kur įsteigė Varšuvos dailės mokyklą. Nuo 1904-ųjų studijuoti būtent čia pradėjo ir M. K. Čiurlionis.
Taip pat dailininkas K. Stabrauskas daug keliavo po Palestiną, Kanarų salas, Graikiją ar Maroką, domėjosi kitų kraštų filosofija, ypač Rytų kultūra, kurios ženklus galime atpažinti ir kūryboje. Taip įspūdžiai iš Tuniso ar Kurganų kalnų rasdavo vietą paveikslo erdvėje, leidžiančioje pastebėti užfiksuotą kūrėjo vaizdą, kurį pabrėžia, pavyzdžiui, ryškios raudonos spalvos atspalvis ir erdviškumo kontrastai (paveikslas „Saulėlydis“, XX a. pr.). Per simbolizmo estetiką menininkas siekia ieškoti įvairių filosofinių idėjų, kurios kinta, t. y. varijuoja nuo egzistencinių iki mirties ieškojimų. Viena vertus, mokinys M. K. Čiurlionis K. Stabrauskui buvo ir įkvėpėjas, ir geras draugas. Kita vertus, atvirkščiai – mokinio kūrybą veikė mokytojo pasaulėvokos ir pasaulėžiūros estetika, simboliai ar net įvaizdžiai. Pasirenkama konstruoti dialogišką santykį tarp dviejų gana skirtingų kūrėjų, kurie ne konkuruoja vienas su kitu, bet per skirtingas kūrybos programas siekia komunikuoti.
Be abejonės, K. Stabrauskas ir jo veikla prisidėjo ne tik prie M. K. Čiurlionio kūrybos, pastebimas svarbus mokytojo indėlis ir organizuojant pirmąsias dailės parodas. Pasak parodos kuratorės Vilmos Kilinskienės, „K. Stabrauskas labai prisidėjo prie teigiamos viešosios nuomonės formavimo, visuomenės susidomėjimo, kas turėjo didžiulę reikšmę ir įtaką, atveriant M. K. Čiurlioniui ir lietuvių dailei duris į pasaulinį pripažinimą“. Galima teigti, kad mokytojo K. Stabrausko entuziazmas ir profesinė veikla leido į lietuvių menininkų darbus žvelgti iš Vakarų Europos meno konteksto.
Kelionių įspūdžiai drobėje
Viena iš K. Stabrausko kūrybos dominančių – tai kelionių įspūdžiai, kurie parodo, kaip menininkas domisi ne tiek savo, kiek mįslingais ir nepažintais kraštais. Menininkas suvokia Rytų kultūrą ir jos filosofiją kaip harmonijos ir išminties šaltinį, kurio ieško ir, žinoma, siekia. Neretai perteikia per drobę, t. y. paveikslo erdvę, simbolistinį-realistišką vaizdą, atspindintį tos šalies kultūrą. Menininkas suvokiamas kaip svečias svetimame krašte, bet trokštantis jį pažinti. Kelionės po Tunisą vaizdai įprasminami savotiškame darbų diptike – „Tunisas“ (1893–1904) ir „Rytietiška aikštė (Tunisas)“ (1893–1904). Darbai nepretenduoja į aiškią Tuniso apibrėžtį. Šiuo atveju paveiksluose svarbu, kokią nuotaiką menininkui gali perteikti mįslinga kultūra. K. Stabrauskas susikoncentruoja ne į aiškų žmonių vaizdavimą, bet į tai, kokie simboliai konstruoja reikšmes paveikslo plokštumoje (aikštės vaizdavimas arba kabantis ąsotis ant sienos).
Visiškai kitą nuotaiką ir krūvį pastebime darbuose „Kurganai. Iš ciklo Audra“ (1907–1910) ir „Kelias per kalnus“ (XX a. pr.). Per neutralų koloritą ir tam tikrus simbolius (kelio ar žaibo) siekiama apmąstyti žmogaus egzistenciją ir savotišką krizę, kurią kiekvienas iš mūsų patiriame arba galime patirti. K. Stabrausko kūryboje kelias nurodo ne tik dvasinės kelionės siekiamybę, bet taip pat susikoncentruojama į praeities ir ateities kategorijas. Menininkui svarbu ne tik užfiksuoti tam tikrus įvaizdžius ir simbolius, bet juos perteikti paveikslo erdvėje. Dėl to tapybos darbuose galima pastebėti ir realų, ir siurrealų kuriamą vaizdą, fantastinius siužetus, kurie parodo kitą tikrovę, leidžia ją žiūrovui pažinti. Tuo tarpu žaibo įvaizdis, kurį taip pat galime atpažinti M. K. Čiurlionio darbuose, koduoja dramatizmą ir savotišką menininko maištą.
Tarp realybės ir fantazijos
Subtili menininko raiška varijuoja nuo realybės iki fantastinių elementų nuotaikos. Tai – stipriausia K. Stabrausko kūrybos dalis. Būtent per realybės ir fikcijos dermę simbolizmo estetika ir filosofija įgauna pranašumą. Taip kuriamas kontrastas – viršindividualus vaizdas – tarp akimirkų iš kelionių ir peizažų, įvairių natiurmortų. Šį sykį susikoncentruojama į fantastiką ir magiją, apmąstoma individo egzistencija, pasirenkama paveikslo erdvėje kurti dvilypį vaizdą, klaidinti žiūrovą.
Paveikslas „Moters aktas fantastinio miško fone“ (1927) kuria ir fantastinį vaizdą, ir parodo žmogaus egzistencijos laikinumą. Pasirenkama vaizduoti moters trapumą, bet išlaikyti intrigą ir paslaptingumą (paveiksle panaudota povo plunksna priklausė K. Stabrauskui). Svarbu, kaip per simbolizmo estetiką tampa svarbi žmogaus jaunystė, bet kartu mirtis suvokiama kaip fantastinė erdvė, į kurią žmogus siekia įžengti. Miškas – tai prieglobstis, kai individas gali jaustis visiškai saugus.
Kontrastai K. Stabrausko kūryboje
Įdomu tai, kad K. Stabrausko kūryba paremta kontrastais. Parodos žiūrovui gana sudėtinga aprėpti daugiaprasmius menininko tapybos darbus, kurie varijuoja nuo peizažų, natiurmortų iki portretų. Būtent parodos raktu tampa paslaptingas paveikslas „Tamsiaplaukės moters portretas“ (~1898), kurį galėtume priskirti prie moteriškosios linijos. K. Stabrausko kūryboje apskritai moterys kuria paslaptingumo ir fatališkumo įspūdį. Pavyzdžiui, paveiksle „Stovinčios moters aktas“ (1907) susikoncentruojama ne tiek į egzistencijos problemas, kiek siekiama išaukštinti moterį, jos kultą, kurio pagrindas – egzistencinis trapumas.
Kiekvienas tapybos darbas – tai savotiškas dėlionės elementas, kurį būtina (su)jungti į visumą ir taip sukurti savotišką kaleidoskopą ar dėlionę. Svarbu ir kontrasto principas, kurį paveikslo plokštumoje parodo jungiamas spalvos intensyvumas ir vaizdo architektūriškumas („Fontanas parke I“ (1924)). Kita vertus, kontrastas gali trikdyti žiūrovą ir leisti jam pastebėti kitas reikšmes tapybos darbe. Todėl K. Stabrausko kūryba labiau orientuota ne į filosofinį-egzistencinį pradą, bet susikoncentruojama į simbolius, fantastinius elementus ir jų raišką. Neretai ramybės įspūdis gali būti perteikiamas per intensyvią ar lakonišką spalvas, per ryškų ar blankų vaizdą, tikrovės ir fikcijos traktavimą.
Universalus K. Stabrauskas
Žiūrėdami į K. Stabrausko kūrybą iš XX a. pr. Vakarų Europos dailės konteksto, pastebėsime, koks menininkas esti įvairus ir daugialypis. Parodoje galima susipažinti su visą dailininko kūrybos laikotarpį aprėpiančia profesionaliai atrinkta eksopozicija, kurią pasirenkama lankytojams pristatyti chronologiškai, bet nenubrėžiant aiškių laiko ribų, arba tapybos darbus grupuojant.
Parodos darbų ekspozicija siekiama parodyti, kuo mokytojas K. Stabrauskas ypatingas ir reikšmingas mokinio M. K. Čiurlioniui kūrybai. Be abejonės, šiuos du menininkus turėtume traktuoti kaip atskirus, bet, žinoma, galime ieškoti ryšių ir panašumų jų kūryboje. Tik ar to reikia?
K. Stabrausko paroda „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“ pratęsta iki 2016 m. sausio 3 d.