Kūriniai, reflektuojantys pokyčius 3
Birželio pabaigoje Alvydas Urbietis Kauno galerijoje „Post“ pristatė personalinę skulptūrų, objektų parodą „Permainų nuojauta“. Menininkas savo kūryboje naudoja labai įvairias medžiagas, iš buities pasiskolintus daiktus (vaistų dėžutės, padangas) bei jų junginius, ekspozicijos kūriniuose esama akmens, metalo, organinio stiklo, popieriaus ir kt. Konceptualūs kūriniai groteskiškai, kartais kiek ironiškai reflektuoja mūsų aplinkoje vykstančius pokyčius: besikeičiantį, savo mintyse paskendusį žmogų, stereotipizuotus tobulybės siekius, įvairias fobijas, technologijų sukeliamus bendravimo pasikeitimus.
Paroda prasideda dar prieš įžengiant į pirmąją ekspozicijos salę – ten lankytoją pasitinka kūrinys „Angelas sargas“, su kuriuo kiek anksčiau jau buvo galima susipažinti Kauno paveikslų galerijoje vykusioje parodoje. Šis A. Urbiečio darbas pakankamai paradoksalus – iš lagamino ant spyruoklės tarsi iššokanti akmeninė angelo skulptūra primena labiau grasinimo, konflikto įrankį nei nurodo į įprastą šiai figūrai būdingą ramybę, nuolankumą. Pirmasis kūrinys nusako būsimus netikėtus išraiškos sprendimus, įvairias permainas atspindinčius darbus, sukeliančius diskusijas ir apmąstymus. Šalia kiekvieno darbo pateikiama nuoroda-pavadinimas, kuris inspiruoja lankytojo bandymą iššifruoti ar susikurti savitą idėją, pasakojimą.
Eksponatus jungia permainų, pokyčių idėja, tačiau ji perteikiama skirtingai, netgi galima įžvelgti, suformuluoti kelias grupes ir, atsižvelgiant į jas, o ne į kūrinių medžiagiškumą ar kitą perspektyvą, susidėlioti tam tikrą parodos kuriamą pasakojimą, šiandienės realybės refleksiją. Pirmosios grupės kūrinių idėjinis sluoksnis kalba apie įvarius žmogui kylančius būties apmąstymus. Jai galima priskirti pirmoje salėje eksponuojamą kūrinį „Gatvės ženklai-permainų nuojauta“, kuriame pateikiama fotografija ir realus daiktas; t. y. užfiksuota rodyklė, kryptis, išreiškianti judėjimą, ir šalia padėta užmūryta padanga, tarsi simbolizuojanti judėjimo apsunkinimą, stagnaciją. Kito kūrinio pats pavadinimas – „Mąstytojas“ – suponuoja santykį su klasikiniu, kanoniniu menu, kurių „mąstytojai“ tarsi yra iškeliami aukščiau žemiškosios realybės, tuo tarpu šiame kūrinyje „mąstytojas“ yra sutrikęs, „susivėlusiomis“ mintimis. Kūrinio „mintys“ ištempta viela jungiasi su kita – sunkia konstrukcijos detale, toks sprendimas tarsi išreiškia įtemptą mąstymą ir prisirišimą prie simbolinio inkaro, prie tam tikrų jau esamų idėjų, stereotipų. Paskutinysis intensyviems apmąstymams skirtas darbas „Pakuotė patogioms mintims“ yra skirtas lyg trumpam pasislėpti, atsiriboti arba visiškai pabėgti nuo varginančios kasdienybės tempo.
Antrąją kūrinių grupę galima būtų šiek tiek ironiškai įvardyti „siekiamybėmis“. Menininkas kūriniu „Utopija“ reflektuoja savo paties situaciją, skulptoriaus siekius. Kūrinys sumontuotas iš akmens. Tarsi atsitiktinai sujungiant įvairias dalis siekiama parodyti, kad, galiausiai, nepaisant visų išankstinių idėjų, dėmesys tenka apvaliai ertmei, esančiai kūrinyje. Ant sienos esančiame „Simptomatiniame stalčiuje“ pateikiama nuoroda į dažnam žmogui būdingus siekius tapti geradariu, nepaisant to, ar jis esamoje situacijoje turi pakankamai žinių, kvalifikacijos. „Epidermio korekcija“ – tai iš organinio stiklo gabalų suformuotas moters torsas, savo medžiagiškumu kalbantis apie plastinę chirurgiją, paliečia aktualią, dažnai įvairiuose kontekstuose pasirodančią temą, susijusią su vis dar įsitvirtinusiais grožio industrijos sukurtais stereotipais ir neaiškiais neva tobulybės siekiniais.
Į trečiąją kūrinių grupę įveda paini „Karminių procesų“ instaliacija, po kurios laukia nebūtinai teigiami pokyčiai. Menininkas, skolindamasis Stanley Kubricko filmo (1971 m.) pavadinimą „Prisukamas apelsinas“, jį panaudoja smurto problemai atskleisti. Instaliacijoje pateikiamas masyvus akmeninis sraigtas, tarsi besisukantis žiauriame, mirtiname ruletės žaidime, kuriame žmogus per menkas pasipriešinti. Šis filmas nėra atsitiktinė ar vienintelė kino įtaka A. Urbiečio kūrybai – jį taip pat žavi Davido Lyncho filmai, kuriuose, kaip jis pats teigia, labiau domina jo sukurta įtikinama, tačiau labai keista, kažkiek paranojinė realybė. Atrodytų, kad toji sukurta tikrovė egzistuoja šalia, kažkokiame paraleliniame pasaulyje, bet kartais ima ir peržengia mus skiriančią realybių ribą.Kūrybinio susivokimo įtakų esama ir Francis Fordo Coppola’os filme „Šių dienų apokalipsė“ (1979 m.). Turiu galvoje žmogaus egzistencijos trapumą, jos priklausymą nuo kažkieno absurdiškos įtakos iš vienos pusės ir archetipinių pasąmoninių reiškinių iš kitos.Manau, kad be kino mano kūrybinį mąstymą paveikė ir literatūra. Kurtas Vonnegutas, Franzas Kafka, Kobo Abė, kurių sukurtas literatūrinis pasaulėvaizdis visada žavėjo meistriškai perteiktu žmogaus būties groteskiškumu.
Besikeičianti aplinka, į kurią noromis ar ne „įmetamas“ žmogus, pateikia ir savų taisyklių, stereotipų, paprastai pasižyminčių ryškiais kraštutinumais: sveika-nesveika, gerai-blogai, galima-negalima, kurių peržengimas kelia baimes, paranojas, atspindimas autoriaus siūlomuose „Paranojiniuose pusryčiuose“.
Tvirtos metalinės konstrukcijos įspūdį keliantis kūrinys „Korumpuotos asmenybės psichologija“ pateikia korupcinės sistemos schemą, kurioje viskas aiškiai ir tvarkingai sujungta į vientisą, nenutrūkstantį tarsi vamzdyną funkcionavimą, neišsiskiriantį, o labiau įsiliejantį į bendrą aplinką. Su žmogumi, jo aplinka vykstantys pokyčiai neišvengiamai paliečia jo bendravimą, santykius su kitais, kuriuos atspindi du savo išraiškos formomis kontrastingi darbai – gana masyvi skulptūra „Pikselis“, parodanti fizinio ryšio nykimą keičiant jį virtualiu bendravimu, ir baltos sienos fone kabantis telefonas, sukurtas iš buitinio daikto, naudojamo, atrodytų, visiškai priešingame kontekste. Tačiau tai būtent ir atskleidžia daugelio pokalbių paviršutiniškumą, nereikšmingumą bei apskritai bendravime įsivyraujantį netikrumą.
A. Urbiečio paroda „Permainų nuojauta“ Kauno galerijoje „Post“ veiks iki liepos 16 d.
Linos Pranaitytės nuotr. iš „Post“ galerijos archyvo