Geriausieji 3
Vasario mėnesį norisi atkreipti dėmesį į dvi parodas, vienaip ar kitaip susijusias su Kauno menininkais ir kauniečiais, kuriems svarbi sąvoka „geriausias“. Apžvelgiama Paveikslų galerijoje organizuojama tradicinė paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ir Kauno dailininkų sąjungos grafikos sekcijos menininkų paroda „Piešinys“, surengta Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, Kėdainiuose.
Ką rodome, tokie ir esame
Kiekvienais metais paroda „Geriausias metų kūrinys“ sulaukia įvairaus dėmesio ir vertinimo. Vasario 16 dieną gausus žiūrovų būrys vos telpa į Paveikslų galerijos ekspozicijos salę. Tai demokratiškas konkursas, kurio laimėtojus išrenka Kauno gyventojai ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sudaryta komisija, prizus skiriantys rėmėjai. Dominuoja visiška laisvė ir iš organizatorių, ir iš menininkų pusės, nes pastarieji pristato, ką sukūrė geriausio per praėjusius metus. Sudėtinga darbus įsprausti į meno rėmus, prilipdyti jiems etiketes. Svarbiausia, kad ekspozicija parodo Kauno meno veidą. Suprantama, kad visada bus prieštaraujančių ir bambančių dėl to, kad paroda neturi aiškios idėjos, temos ar kuratoriaus. O galbūt tokią parodą galima traktuoti kaip provokaciją, kurios siekia jos sumanytojas, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis? Būtent, jo manymu, nėra nieko blogo, jei konkurse dalyvauja ir neprofesionalai ar savamoksliai. Juk bent kartą per metus galima nepaisyti taisyklių, netikrinti menininko biografijos, pasiekimų. Svarbu – autoriaus motyvacija, intriga ir siekis parodyti įvairų Kauno meną.
Įvairovė, rodos, nepatinka senbuviams ir garsiems Kauno tapytojams, kurie parodą suvokia kaip rimtą ir svarbią ne tik patiems, bet ir aplinkiniams. Gaila, bet ekspozicijoje šiemet žiūrovai neišvys Elenos Balsiukaitės, Eimučio Markūno, Eugenijaus Varkulevičiaus, Audronės Petrašiūnaitės, Laimos Drazdauskaitės, Aistės Ramūnaitės ar Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbų. Suprantama, kad toks autorių pasirinkimas pateisinamas, nes daugelis jų pasirenka vienais metais dalyvauti, kitais – atsisakyti ar iš viso nedalyvauti. Nors, pavyzdžiui, E. Balsiukaitės milžiniškas praeitų metų darbas „Šančių repas“ žiūrovams įstrigo atmintyje ilgam.
Būtent, kai skelbiamas parodos „Geriausias metų kūrinys“ ekspozicijos atidarymas, „pasipila“ kritiškų recenzijų, nuomonių ir žinučių, kaip viskas neįdomu ir kaip kasmet nėra į ką žiūrėti. Viena vertus, kiekvienais metais paroda intriguoja susipažinti, ką per metus nuveikė menininkas, galbūt kažkuris išlindo iš tamsios studijos į K. Donelaičio g. 16 šviesą. Kita vertus, ekspozicijoje trūksta nuoseklumo, akys raibsta nuo autorių, temų ir darbų gausos, bet būtent tai parodo šiuolaikinio meno situaciją. Daugelį menininkų žiūrovas žino kuo puikiausiai, jų darbai nenustebina, neretai būna jau matyti anksčiau arba kyla jausmas, kad autoriai „išsisėmė“, „pasiklydo“ idėjose.
Neretai ir žiūrovas ekspozicijoje pasiklysta, nes nežino, už ką balsuoti, juk už draugus – nesąžininga. O kai nelieka už ką balsuoti, ką daryti? Taip ir gniaužai rankose baltą popierėlį su antspaudu „Geriausias metų kūrinys“. Prisimeni laikus, menančius kokybę, ekspresiją ir nuostabą. Dabar tik lieka Kauno šiuolaikinio meno chaosas ir demokratija. Skubi laukti Vasario 16 šventės, kai bus paskelbti nugalėtojai, bet meno situacija nuo to nepasikeis. Kitais metais ir vėl – „Geriausias metų kūrinys“, ir vėl laisvė, ir vėl Tavo balsas nepadės.
Šiemet nugalėtoju jau šeštą kartą konkurso istorijoje paskelbtas tapytojas Pranas Griušys ir jo paveikslas „Mano draugas – Tambovo vilkas“. Šis ir dar daugiau nei šimtas darbų eksponuojami Paveikslų galerijoje iki vasario 19 d.
Kauno grafikai – Kėdainiuose
Tuo pat metu (iki vasario 25 d.) Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, Kėdainiuose, veikia Kauno dailininkų sąjungos grafikos sekcijos menininkų paroda „Piešinys“. Parodoje darbus pristato Aistė Ramūnaitė, Edmundas Saladžius, Evaldas Mikalauskis, Gražvyda Andrijauskaitė, Greta Duobienė, Ieva Juknytė, Indraja Raudonikytė, Jolanta Galdikaitė, Oksana Judakova, Rasa Žmuidienė, Rita Stašauskaitė, Sigutė Bronickienė ir Vladimiras Beresniovas. Autorius jungia bendra tema, t. y. piešinys ir skirtingas jo suvokimas. Ekspozicijoje dominuoja nuosekli grafika, ir nors menininkai skirtingi, akivaizdu, kad jie vienas kitą išgirsta.
Parodos kuratorės Aušra Sedlevičiūtė, Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė ir Indraja Raudonikytė vieningai teigia kad: „Piešinys – tai sritis, jungianti visus kūrėjus apskritai ir suteikianti savitumo ir kitoniškumo kiekvieno kūrybai. Piešimas šiandien atrandamas iš naujo ir pelnytai siekiama jį prilyginti kitiems dailės žanrams, kaip savarankišką kūrybos formą. Meno pedagogai siekia atskleisti piešimą kaip esminę nūdienos meninės kūrybos, vizualinės raiškos priemonę. Šiuolaikinių menų kryptys ir formos bando paneigti piešinio ir piešimo svarbą, tačiau tampa akivaizdu, kad piešinys yra visos vizualiosios kūrybos pagrindų pagrindas.“[1] Skirtingų kartų autoriai ekspozicijoje žiūrovams pristato ne tik savo kūrybos strategijas, bet taip pat individualias sampratas apie piešinį.
E. Saladžiaus piešinys linksmas ir itin spalvingas. Autorius jaučia glaudų ryšį su Kauno miestu ir kelionėmis į Šventąją. Darbe „Kauno HE“ idiliškai vaizduojama darbininkų kasdienybė, „išplaukęs“ Kauno peizažas, akcentuojamas žmogus, atitrūkęs nuo miesto šurmulio. Apskritai E. Saladžiaus grafikoje svarbus gamtos ir žmogaus ryšys.
S. Bronickienė parodoje pristato ypač jautrius nespalvotos grafikos darbus. Juntamas stiprus emocinis krūvis, pabrėžiantis subjekto ir objekto vertės svarbą. Pavyzdžiui, darbas „Mama. Tarp čia ir ten“ koduoja santykį tarp žmogaus ir jo šeimos nario, mamos. Suvokiama, kad mama yra įkalinta tarp dviejų dimensijų, kurias žmogus siekia įvardinti, suprasti. Panašias emocijas kelia ir I. Raudonikytės spalvota grafika. Menininkės darbai ypač žaismingi, bet kartu švelniai siurrealūs. Ciklas „Virtuvėje tik merginoms“ / „Bemiegės naktys“ kuria dvimatį ne tik vizualų, bet ir emocinį įspūdį – piešiniai pateikia vizualinių mįslių ir peržengia grafikos rėmus.
Kita vertus, O. Judakovai aktualu laikytis piešinio tradicijų. Autorės darbas „Kasdieninė Pieta“ nurodo į Mikelandželo skulptūrą, kuri vaizduoja Mergelę Mariją su mirusiu sūnumi Jėzumi Kristumi ant kelių, tik ką nuimtu nuo kryžiaus. Šiuo atveju grafikė transformuoja skulptūros reikšmes, nes savo darbe pabrėžia užsimerkusios merginos ir vyro įvaizdžius, kurie nurodo į šeimos semantiką. Taip pat reikšmes perkuria A. Ramūnaitė. Ji darbe „Kaukianti meilė“ pasitelkia žodžių žaismą ir užmaskuoja jį, taip spęsdama intelektualias mįsles žiūrovui. Šiuo atveju grafikė susikoncentruoja į mitinės būtybės Kauko simbolį, kuris autorės darbe turi itin svarbią vietą. A. Ramūnaitei Kaukas – tai praeities personažas, menantis vaikystę. Be abejonės, tai autorės fikcija, bet ji turi glaudų ryšį su mitologija. A. Ramūnaitė per piešinio plokštumą sujungia praeitį su dabartimi, vaizduoja save per Kauko įvaizdį.
Parodoje grafikos formas laužo G. Andrijauskaitė, kuri pristato įvairius grafikos darbus ir savotiškus meno eksperimentus, daiktus. Autorei svarbus žmogaus kūnas, t. y. kaip erdvė, talpinanti simbolius, įvaizdžius ir emocijas (ryškiausiai tai perteikiama diptike „Piešiniai ant kūno“ ir objektuose). Šiuo atveju ant kūno esanti tatuiruotė suvokiama ne kaip puošybos elementas, bet kaip subjekto išgyvenimų pasekmė. Todėl G. Andrijauskaitė išbando skirtingas grafikos technikas, jas perkelia ant objektų: batų ir manekeno. Tai leidžia suvokti žmogaus kūną kaip emocijų žemėlapį.
***
Kasmet vykstanti paroda „Geriausias metų kūrinys“ įrodo, kad toks reiškinys reikalingas. Jis parodo dabartinę Kauno meno situaciją, tai savotiškas veidrodis, nukreiptas ir į visuomenę, ir į pavienius menininkus. Kita vertus, paroda „Piešinys“ Kėdainiuose tiesiog reprezentavo, kad Kaune yra stiprių grafikų, turinčių skirtingą požiūrį ir siekiančių tobulėti. Todėl parodos – tai ne tik galimybė parodyti, ką sukūrei, bet taip pat būdas tobulėti.
___________
[1] Citata iš parodos anotacijos.