Audrius Gražys: laisvė ir galia 3

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-07-07

Klaipėdoje užaugusio menininko, tapytojo ir instaliacijų autoriaus Audriaus Gražio darbai atveria seną kaip žmonija klausimą: ar žmogus gali būti laisvas? Mūsų laisvė nuolat išbandoma akistatoje su Kitu kaip žmogumi arba daiktu. Vizualioje plotmėje tai reiškia, kad į žmogaus akiratį patenkantys veidai ar daiktų atvaizdai kuria stebėtojo statusą. Daugelis menininkų yra spektofilai, daugelis žiūrovų – taip pat. XX amžiaus antrosios pusės prancūzų filosofas Michelis Foucault rašė apie panoptikumą kaip galios įrankį: tapytojas stebi aplinką ir jai primeta savo asmeninę galią, o žiūrovai beveik visada stebėdami kūrinį jį užvaldo arba kūrinys užvaldo juos. Ir tik esant specifinėms sąlygoms, galios santykio pavyksta išvengti. Taip randasi tai, ką filosofas Arvydas Šliogeris vadina „globojančia žiūra“.

Laisvės ribos ryškėja ten, kur įvyksta nuolatiniai susitikimai. A. Gražys, gyvendamas Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos miestuose, tikrai nėra tas, kurio menui gimti reikalingas atsiskyrimas. Žvelgiant į tapytojo instaliacijas, eksponuotas mugėje „Art Vilnius 2016“, tampa aišku, jog laisvė baigiasi ten, kur prasideda sąlyčiai su institucijomis. Viena iš instaliacijų, kurioje pakabintos keturios vištos, sukamos mechaniškai, kuria hipnozės ir įtaigos efektą: prepsichoanalitinė prancūzų psichiatro Jeano Martino Charcot laikus menanti hipnozė įvyksta, įsižiūrėjus į bet kurią besisukančią vištą. Galia per psichologines poveikio priemones, suklestėjusi psichoanalizės laikais, veikia iki šiol. Žmogus trumpam praranda sąmonę, ir jam galima įteigti, ką tik nori.

Bendravimas kaip tarpasmeninis, neinstitucinis įvykis įmanomas, ir kur kas mažiau riboja komunikuojančiųjų laisvę. Visgi ir čia laisvė patiria pralaimėjimą: kalbamės verbaliniais ir vizualiaisiais tekstais, kurie sudaro vienos ar kitos srities diskursą. M. Foucault savo paskaitą apie diskurso galią, išleistą atskira knyga, pavadino „Diskurso tvarka“. Verbalinių sakinių semantika ir sintaksė mums primeta mąstymo būdą, kuris yra ilgalaikio galios veikimo rezultatas. Atvaizdo retorika veikia ne mažiau disciplinuojančiai. Visgi susitikime su Kitu kaip žmogumi arba daiktu gali rastis du lygiaverčiai individai. Individualumas – tai ne izoliacija ir paranojiškas savo unikalumo saugojimas, o atvirumas Kitam, kuris nebaudžia ir bent jau ribotai disciplinuoja. Tikrasis individas – bendraujantis žmogus.

A. Gražio instaliacija, kurioje stručio iškamša įbetonuota į kvadratinę koloną, žiūrovui sako, kad laisvė – tai ne pastangų ir ne valios būsena. Tai – desubjektyvacija. Esama būsenų, kuriose išnyksta subjekto ir objekto skirtis, į Vakarų filosofinį mąstymą įvesta dar senovės graikų logikų. Kai subjektas dalyvauja santykyje su objektais, jis nepatiria absoliučios laisvės. Ji įmanoma tik tuomet, kai regėjimo plotmėje išnyksta horizontas, paprastai atribojantis mus nuo anapus ir paliekantis šiapus fantazuoti apie anapusybę. Desubjektyvacija – tai ne religinė transcendencija, nes pastarojoje šiapusybė ir anapusybė bei plona linija, skirianti jas, vis dėlto išlieka. A. Gražio tapybos darbas „Perplaukti Geltonąją upę“ fiksuoja tokį būvį, kai išgyvenamas vienis: nėra kategorijų „čia“ ir „ten“, nėra praeities ir ateities. Jei ateitis darbe figūruotų, tai būtų apgavikiškas galios veiksmas, kai žiūrovui būtų pažadama ateitis už paveikslo akivaizdoje išgyventą dabartį. A. Gražio darbas yra „dabar“ ir „visur“. Visumos vaizdą sukuria tai, kad nėra horizonto linijos. Jei tokia būtų, kūrinys nuvertėtų iki eilinio peizažo. Absoliuti laisvė minėtame paveiksle primena rytietiškas patirtis (menininkas daug keliauja po Rytų šalis), kurios Vakaruose, net pasibaigus postmodernizmui, nėra tiek gausu, nes tokia kūrinio pozicija yra pavojinga „establishmento“ menui, kadangi iškart išmeta už galios žaidimų ribų. Kai esi tokiame užribyje, negali tikėtis sėkmės ar nesėkmės, nulemtos institucijų. Lieka pasikliauti savimi ir būti stipria individualybe. Laisvė A. Gražiui – tai balansas tarp santykio su Kitu, desubjektyvacinių būsenų ir minimalaus patekimo į galios struktūrų lauką. Laisvės gūsis institucijose – tai A. Gražio didelio formato pastelinių spalvų darbai, kuriuose skleidžiasi spalvos totalumas. Žiūrovas lieka netekęs amo, nes patiria tapybos kalbos vieneto – spalvos – galią. Jai primesti savąją prievartą tampa neįmanoma.

A. Gražio tapybos triptikas „Nuojauta“, sukurtas Avromo Suckeverio prisiminimų knygos „Iš Vilniaus geto“ motyvais fiksuoja kraštutinę nelaisvę. Baltame fone išdėstytos juodos dėmės yra nacistinės prievartos ir „tvarkos“ ženklai. Šiame darbe verbalinis tekstas, kuriame pasakojamos Holokausto patirtys, virsta vizualiuoju įspėjimu, jog disciplina, kontrolė ir visa, kas priešinga laisvei, sunaikina ne tik jos galioje atsidūrusį individą, bet ir patį galios subjektą. Klaidinga yra manyti, jog susiliejęs su institucija, išvengsi jos poveikio ir galėsi kontroliuoti kitus. Tai baigsis nužmogėjimu ir virtimu automatine mašina.

A. Gražio tapybos darbuose ir instaliacijose skleidžiasi priešingos vertybės: apsisprendimas, pasirinkimo situacijos, drąsa ir atvirumas – pagrindinės laisvės sąlygos.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*