Atsiminimų tinklas 3

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2017-07-25

Postmodernizme vis dažniau menininkų žvilgsnis krypsta į praeitį, kurioje ieškoma naujų temų, požiūrių ir įkvėpimo. Štai jaunosios kartos tapytoja Simona Lukoševičiūtė Kauno „Meno parko“ galerijoje pristato parodą „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“. Darbai intriguoja, nes juos galima suvokti kaip praeities įvykius, įgaunančius dabarties emocinį krūvį, leidžiančius autorei laviruoti tarp dailės ir fotografijos, gilintis į šias skirtingas medijas ir ieškoti bendrų vardiklių, įrodančių, kad praeitis taip pat gali būti prasminga.

S. Lukoševičiūtė kviečia pasinerti į kelionę laiku: laikas „kelia nerimą, išsprūsta, nuolat verčia prie jo sugrįžti, nujaučiant neišsakytą dabarties likutį“[1]. Todėl ekspozicijoje kiekvieną tapybos darbą galima suvokti kaip atskirą įvykį, kuris esti neatsiejamas nuo subjekto egzistencijos ir išgyvenimų. Viena vertus, subjektą galima suvokti kaip autorės „aš“, kita vertus, kaip kiekvieno iš parodos lankytojų atspindį. Be abejonės, S. Lukoševičiūtė tokia savo strategija intriguoja žiūrovą, nes priverčia abejoti, ar iš tikrųjų praeitis yra praeitis. Galbūt buvęs laikas yra tik kita dabarties išraiška, leidžianti pastebėti reikšmės įtrūkius ir kurti stiprią iliuziją.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad S. Lukoševičiūtė perkelia fotografiją į drobę, bet autorė paprasčiausia pasinaudoja fotografine raiška, kuri tapybos darbe leidžia išryškinti esminio įvykio svarbą. Tapytoja tarsi konstruoja atsiminimų tinklelį, per kurį galėtų žvelgti į dabartį. Įdomu tai, kad S. Lukoševičiūtė tapyboje remiasi žmogaus ir daikto kategorijomis, siekia perteikti ir pabrėžti jų įtampas, vengdama taip populiarios reikšmių dekonstrukcijos. Tapytoja akcentuoja, kad fotografija jai leidžia praeitį reflektuoti iš dabarties perspektyvos. Taip eksponuojamus darbus galima vertinti kaip vieną ciklą, kuriame susipina skirtingi pasakojimai ir mikropasauliai, įtraukiantys žiūrovą į kelionę laiku.

Gerai parengtoje ekspozicijoje ne visų darbų pavadinimai įvardijami. Kliaujamasi serijos kategorija, skatinama suvokti drobę kaip prisiminimų talpyklą. Taip tapytojai gimė darbų ciklas „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“, kurį sudaro aštuoni paveikslai. Juose aiškiai jaučiamas harmonijos ilgesys, melancholija ir atmintis, kuri yra tarp praeities ir dabarties. S. Lukoševičiūtė parodo, kad tapyboje laikas praranda savo vizualinę išraišką, nes susikoncentruojama į žmogaus vidinį pasaulį. Iš tikrųjų sudėtinga įvardyti, kas autorei esmingiausia – akcentuoti miglotą praeitį ar suvokti atmintį kaip ateities projekciją. Varijuojantys tarp realybės ir fikcijos, tarp fotografijos ir dailės menininkės kūriniai skatina panirti į analizę, stebėti, kas vyksta šiapus ir anapus paveikslo.

Ekspozicijoje išsiskiria didelio formato drobės, kontrastuojančios su ypač mažomis. Paveiksluose susipina laiko ir erdvės kategorijos. Pavyzdžiui, žvilgsnį patraukia darbas, kuriame pavaizduotas trykštantis vandens fontanas. S. Lukoševičiūtė intriguoja žiūrovą, nes jam neleidžia aiškiai identifikuoti, kas pavaizduota, t. y. į drobę perkeliama nuotrauka ar subjekto atmintis ir išgyvenimai. Abejonę patvirtina ir laiko nuoroda – paveikslo kampe įtapyta data, kokia dažniausia matoma nuotraukose. Šiuo atveju laikas suvokiamas kaip svari nuoroda į atmintį, kurioje fontanas gali būti traktuojamas ir kaip realus, ir kaip fikcinis objektas. Tai leidžia S. Lukoševičiūtei išryškinti fontano reikšmės universalumą tapybos darbe, o žiūrovui – įvairiai jį interpretuoti. Perteikiamos skirtingos emocijos, nes tapytoja nesiekia akcentuoti idiliško laiko, jai svarbu per vandens stichiją pabrėžti dramatiškumą. Stipri emocija palieka ryškų įspūdį, nes S. Lukoševičiūtė geba tapybos plokštumoje nutrinti laiko kontūrus, skiriančius praeitį nuo dabarties.

Būtent trapūs laiko kontūrai aktualūs autorės kūryboje. Galima teigti, kad tai yra S. Lukoševičiūtės bruožas, išskiriantis ją iš kitų tapytojų. Be abejonės, tapytoja akcentuoja atsiminimus, tiksliau – daiktišką atmintį, kuri gali būti universali. Bet, deja, išblukusi. Neryškus vaizdas, išryškėjantis žiūrovo sąmonėje, akcentuoja atminties svarbą. S. Lukoševičiūtės tapyboje dominuojantis žmogus yra neatsiejamas nuo laiko, o kelionė laiku parodo, kad įvairios laiko apibrėžtys yra galimos, bet gana trapios.

Kiekvienas ekspozicijos darbas priverčia prie jo sugrįžti ir analizuoti iš skirtingų žiūros taškų, atpažinti, koks tapytojos S. Lukoševičiūtės žvilgsnis į tikrovę, ką reiškia laikas. Parodoje „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“ menininkė neįpareigojančiai kviečia žiūrovą pasinerti į kelionę arba susikurti savąjį būdą, kaip pažinti laiką. Autorės konstruojamas atsiminimų tinklas – tai kaip visuma, kurioje svarbus kiekvienas elementas, išryškinantis laiko svarbą.

____________

[1] Citata iš parodos anotacijos.

 

Paroda „Meno parko“ galerijoje veiks iki liepos 28 d.

„Meno parko“ galerijos nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*