Andrius Pukis apie šiuolaikinio meno injekcijas Kaunui 10

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2016-09-22

Su Andriumi Pukiu – skulptoriumi, „Post“ galerijos įkūrėju ir kuratoriumi – susitikome Laisvės alėjoje, plaukus košiant stipriam rugpjūčio vėjui. Už poros dienų turėjo būti minima galerijos trejų metų sukaktis. „Per tuos metus buvo tiek daug įvairiausių vaizdų, tad nutarėme vietoje eksponuojamos parodos palikti tuščias sienas ir prileisti daug dūmų“, – prasitarė Andrius.

Nuosavos galerijos idėja

Menininkas pasakojo, kad kuratorystės ir nuosavos galerijos idėja gimė dar mokyklos laikais, kai įstojo į dailės gimnaziją, pradėjo domėtis šiuolaikiniu menu, lankytis parodose ir studijuoti skulptūrą: „Tyrinėjant Kauno kultūrinį gyvenimą ir kultūrines erdves, jos pasirodė nepakankamos. Mieste nėra šiuolaikinio meno centro. Trūksta procesų, orientuotų į šiuolaikinę arba ateities kultūrą. Taigi norėjosi prisidėti prie šios problematikos. Taip atsirado „Post“ galerijos iniciatyva.“

Prieš atidarymas savo galeriją, Andrius pusantrų metų rezidavo „Fluxus ministerijoje“ – ten kuravo keletą parodų: „Tai buvo perspektyvi erdvė, bet tokiai erdvei visgi reikia didesnių pajėgumų, kad galėtum sukurti kokybišką kultūrinį darinį. Trūko investicijų į galerijos erdvę, sąlygos nebuvo pačios geriausios, žiemą šalta ir drėgna. Tačiau, kita vertus, per tuos metus nutiko ir įvairių sėkmingų projektų, tokių kaip Niujorko ir Lietuvos menininkų bendras muzikinis projektas, kuris visu garsu išėjo į miestą.“ Užsidarius „Fluxus ministerijai“, menininkui norėjosi eiti tolyn, tad „Post“ galerijos atidarymas buvo organiškai nutikęs dalykas – iki tol eita ilgai ir kryptingai.

Taigi prieš trejus metus „Post“ galerija atvėrė duris ir pristatė žiūrovams jungtinę Indonezijos ir Lietuvos menininkų parodą „Same difference“. Prieš projektą Andrius lankėsi Indonezijoje, kur ir susipažino, o paskui su kolegomis pakvietė į Kauną menininką Andresą Busrianto. „Indonezijos menas man pasirodė pakankamai tirštas, šiek tiek eklektiškas, bet spalvingas, palyginti su Vakarų minimizuota estetika ir konceptualizuotu turiniu. Menininkai naudoja daugybę motyvų ir juos visus nori sukišti į vieną erdvę. Menų universitete Džogjakartoje aptikau panašių darbų į tuos, kurie buvo sukurti studijų metais Vilniuje. Apsilankęs vietinio skulptoriaus Ali Umaro dirbtuvėse, buvau nustebintas, kai pamačiau, kad indoneziečio menininko darbai beveik identiški Leono Striogos kūrybai: abu menininkai gyvena skirtinguose pasaulio kraštuose ir tikrai vienas apie kitą nieko nežino, tačiau naudoja tą pačią techniką, medžiagą. Net ir jų kuriamų medukų dydžiai panašūs.“

Kaune kaip ne Kaune

Žmonės, apsilankantys „Post“ galerijoje, visuomet nustebina: „Netikėtai pasirodo vis naujų skirtingo amžiaus veidų –  nuo kelerių metų vaiko iki senjoro, tačiau didžiausią dalį sudaro jaunimas, studentai. Kiekvienoje parodoje pasirodo skirtingų žmonių, nebūna taip, kad visuomet eitų tie patys lankytojai.“

Buvusiame sporto klube įsikūrusi galerija pirmą kartą apsilankiusiajam gali priminti erdvę, kurią lengvai sumaišytum su vieta kur nors megapolyje. „Kai atidarėme galeriją, išgirdome lankytojų replikų, kad čia kaip Niujorke ar Berlyne. Na, kai užsikeli į dangoraižį ir matai visą miesto erdvę. Be abejo, masteliai nepalyginami. Esu aplankęs nemažai Berlyno, Niujorko, Meksiko galerijų – kokybės prasme panašaus pobūdžio galerijų kontekste atrodome pakankamai gerai. Žinoma, didžiuliai miestai generuoja daugiau kultūrinių procesų ir atsiranda didesnės bendradarbiavimo galimybės tarp panašių iniciatyvų. Bet tikiu, kad tokiame mieste kaip Kaunas, turint omenyje globalią ir totalią komunikaciją, galima kurti tikrai neprastesnę kultūrinę terpę.“

Menininkų ašaros

Andrius pasakojo, kad „Post“ galerijoje darbo visuomet užtenka, galima kaskart dirbti vis daugiau: rašyti įvairiausius projektus, megzti kontaktus su skirtingomis šalimis, kurti rezidencijų programas. Galerijoje kol kas pavyksta turėti tik du etatus – direktoriaus ir koordinatorės. Išgyvenimo sąlygos kasmet priklauso nuo laimėtų projektų. Nors šis pusmetis geresnis, nes pavyko laimėti net keturis projektus, kartais tenka lieti prakaitą be atlygio ir padengti parodų organizavimo išlaidas iš savo pačių kišenės. „Tačiau nekaip atrodo, kai kultūrininkai skundžiasi ir verkia. Nesvarbu, kad miestas neprisideda prie tokių iniciatyvų – vilties ir perspektyvų vis tiek yra. Jeigu kažkurios durys uždarytos – ieškok kitų! Verkšlenimai žlugdo ne tik verkiantį menininką ar kultūrininką, bet ir aplinkiniams jis ima atrodyti nepatikimas. Tikrai – pats blogiausias pasirinkimas yra inkšti, būti nusivylusiam ir kaltinti aplinką. Svarbiausia tikėti, mylėti tai, ką darai, ir kryptingai dirbti: jei ne šiandien ir ne rytoj, tai gal poryt pasiseks“, – kalbėjo menininkas.

Šiuolaikinio meno edukacija

Geros parodos ir idėjos ne visuomet gali būti priimamos dar ir dėl to, kad Kaune trūksta šiuolaikinio meno edukacijos: „Tokia situacija, kuri dabar yra pagrindinėje Kauno menų kalvėje (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete), kelia siaubą. Institutas garsėja ne tik skandalais, bet ir neveiksnumu. Net nebūtina gilintis į konkrečius atvejus, kad pamatytum vaizdą iš šono, kuris optimizmo tikrai nesuteikia.  Matant rezultatus (peržiūros, gynimai ir studentų pajėgumai už institucijos sienų), tiesiog belieka susiimti už galvos. Menininkas, gyvenantis globaliame pasaulyje, kuriame siejasi įvairūs kontekstai, turėtų žinoti ne tik savo technines galimybes, bet ir galvoti apie paties meno transformacijas, paradigmas, bendradarbiauti su kitomis meno šakomis, gilintis į kultūros filosofijos teorijas, dalyvauti įvairiuose procesuose. Taip pat svarbu kelionės, rezidencijos į kitas šalis.

Absurdas, kai meno studentai visus metus mokosi, ateina vasara ir jie dar turi atlikti kažkokias vasaros praktikas. Po mokslo metų reikėtų gaudyti patirtis pasaulyje, keliauti, pažinti. Skamba šiek tiek utopiškai, bet tai tikrai pridėtų motyvacijos menininkams, jei mokymosi įstaiga geriausiems studentams nupirktų lėktuvo bilietą.“

Geriausi laikai yra dabar

Menininkas sako nostalgijos praeities vietoms mieste nejaučiantis: „Tik dėl to, kad manau, jog Kaunui sekasi vis geriau. Miestas žengia į priekį ir čia tikrai nebe tas pats, kas buvo prieš dešimt ar penkiolika metų. Esu dar pakankamai jaunas, kad jausčiau nostalgiją praeities vietoms. Su visa pagarba istorijai ir tarpukariui, mane labiau domina naujai atsirandančios vietos arba ateities vietos, taip pat nauji šiuolaikiniai procesai – tai mano interesų laukas.“

Nors studijas baigė Vilniuje, daug keliavo ir gyveno užsienyje, Andrius niekada neturėjo minties ilgam emigruoti. „Kiekvieną kartą prieš išvažiuodamas iš Lietuvos labai greitai pradedu norėti grįžti atgal su visa patirtimi ir dalytis ja su kolegomis. Dauguma mano projektų idėjų gimsta keliaujant po pasaulį, o artikuliacija prasideda grįžus namo.“ Vis ilgiau gyvenant gimtajame mieste, šaknys dar giliau sulenda į Kauno grindinius: „Juolab, kad taip gerai, kaip dabar, Kaune ir apskritai Lietuvoje, mano manymu, dar nėra buvę, nors nemažai žmonių vis dar dergia, niekina ir laidoja Lietuvą.“

Skulptoriui atrodo, kad tapatybė nėra kažkas įgimto ir nekintančio – tai yra vis besiformuojantis procesas. Svarbu būti kosmopolitiškiems, daugiakultūriškiems, neužsidaryti, būti atviriems naujovėms: „Tą stengiamės daryti ir su galerija – bendradarbiauti tarptautiniu mastu, nes to reikia ne tik mums, bet ir Kaunui.“

Pasaulinio lygio festivalis Kaune

„Post“ galerijos iniciatyva šiais metais Kaunas prisijungė prie globalios iniciatyvos ir tapo pirmuoju „Gallery Weekend“ miestu Baltijos šalyse. „Gallery Weekend“ („Galerijų savaitgalis“) yra kultūrinė franšizė, kuri 2004 metais gimė Berlyne iš privačių galerijų ir nuo tada kasmet vyksta skirtinguose pasaulio miestuose: Čikagoje, Atėnuose, Meksike, Dubline ir kitur. Lenkijoje ši iniciatyva atsirado 2013 metais, tad šiame kontekste Kaunas yra visai arti pasaulinės miestų kultūros. „Lankiausi Meksike, kalbėjau su festivalio direktoriumi ir jis pasakojo, kad pirmąjį „Gallery Weekend Mexico“ jis surengė su šešiolika galerijų, o ketvirtąjį kartą festivalyje dalyvavo jau trisdešimt erdvių. Kaune, žinoma, masteliai visai kitokie, tačiau kokybės prasme tai nėra svarbu – tu gali būti aukščiausio kokybinio lygio ir su dešimt galerijų.“

Andriaus manymu, pirmasis blynas neprisvilo: „Buvo menininkų iš užsienio, įvairių edukacinių programų, dirbtuvių, atidarymų. Renginyje dalyvavo trylika galerijų. Taip pat per nekilnojamo turto agentūras suorganizavome dar porą tuščių erdvių, kurias per savaitę pavertėme galerijomis ir instaliavome vaizdo bei garso ekspozicijas.“

Menininkas apgailestavo, kad Kauno savivaldybė neprisidėjo prie tokios svarbos projekto. „Kadangi finansavimas vėlavo, buvome tikri, kad laimėsime projektą – kai atveži į savo regioną pirmąją pasaulinę kultūrinę franšizę, tikiesi, kad miestas tai pastebės. Bet paaiškėjo, kad negavome finansavimo. Taigi visos investicijos buvo iš savo pačių lėšų. Įgavome dar daugiau jėgų, nes tokio dydžio renginį suorganizavome be niekieno pagalbos. O jeigu gebi tai atlikti be miesto pagalbos, reiškia, kad gali ir dar daugiau.“

Pabaigai

Prieš išjungiant diktofoną, pašnekovas pasiūlė pokalbį užbaigti optimistiškiau: „Mes vis tiek labai džiaugiamės, nes tikime, kad darome reikiamus dalykus miesto kultūrai. O pinigų kartais būna, kartais nebūna. Ne apie pinigus visa tai, o apie idėjas.“

Tad išsisklaidžius gimtadienio vakarėlio dūmams, galerija vėl kviečia lankytojus aktyviai stebėti, patirti ir vertinti šiuolaikinį meną, kuriuo taip tiki ir pasitiki „Post“ komanda.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*