Mes esame romėnai?... (II dalis) 5
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje yra nedaug pasakojimų, kurie taip įtaigiai paveiktų mūsų visuomenę, kaip kilmės iš romėnų teorija. Tipiškas viduramžių istoriografijos, įvairių tautų genezę priskiriantis graikams arba romėnams, kūrinys, užgimęs tam tikroje intelektualinėje erdvėje iš mokslingos teorijos virto tikra legenda, kadangi atsakė į kai kuriuos esminius kultūrinius bei socialinius klausimus.[1] Tyrinėjant šaltinius pastebima, kad XVI a. mitas tapo politinio savarankiškumo siekių, politinės struktūros motyvacijos bei etninės konsolidacijos veiksniu. Pasakojimo recepcija bendruomenę pasiekė įvairiais būdais ir politinėje kultūroje įgijo skirtingų raiškos pavidalų.[2] Visa tai krikščionybę priėmusiai Lietuvai buvo ypač svarbu, nes Palemono legenda, panašiai kaip „Gedimino sapno“ padavimas, demonstravo nenutrūkstamą LDK ryšį su Antika ir reikšmingą atsvarą diplomatinėje polemikoje. Akibrokštas: šiandien romėnų teorija figūruoja tik kalbant apie Kauno miestą, kurio įkūrėju laikomas mitinis romėnų patricijus Kunas (Kunasijus). Deja, Kaune šiam veikėjui nestovi nei vienas paminklas (nors Romoje Kapitolijaus vilkę galima aptikti bemaž ant kiekvieno kampo), o prieš keliolika metų miesto šventėje Vilniaus gatve žygiavę centurionai daugiau nebetęsia unikalios tradicijos (nors tai skatintų turizmą).
Norint įtvirtinti šalį hierarchiškai suvokiamoje krikščioniškų valstybių sistemoje, reikėjo sukurti rišlią ir įtikinamą pradžios (origo) istoriją, nes Viduramžiais klausimas „iš kur atėjome“ vedė prie tiesioginės išvados „kur esame ir ko siekiame.“[3] Etnogenetinės legendos Europoje vyravo nuo ankstyvųjų viduramžių, tačiau tik laikotarpio pabaigoje, plėtojantis rašto kultūrai bei stiprėjant komunikacijai tarp skirtingų kraštų, jos ėmė dominti įvairesnes socialines grupes. Pagrindinė tokių istorijų paskirtis buvo aiškinti tautų ir valdančių dinastijų kilmę bei sustiprinti regioninę hegemoniją. Tuo ypač naudojosi Šiaurės Italijos miestai-valstybės, kurių atsiradimą pristatantys mitai demonstravo augantį miestiečių pasitikėjimą bei troškimą įgyti romėniškas šaknis. Vis dėlto, jei tokio protėvio nepavykdavo rasti, bendruomenė jį tiesiog išgalvodavo.[4] Antai, Paduja savo įkūrėju laikė trojėnų didvyrį Antenorą. Padavimą dar labiau pakurstė 1274 m. miesto centre atkasti vyriški palaikai su kirstinėmis galvos žaizdomis. Tai išgirdęs poetas Lovatas Lovati (Lovato Lovati, 1241–1309) nedvejodamas paskelbė, kad rastas Antenoro kapas. Netrukus viršum dvinario sarkofago, kur su auksinių monetų sklidinais indais ir 1334 m. Veronos valdovo Alberto II dela Skalos (Alberto II della Scala, 1306–1352) dovanotu kardu atgulė didvyris, įrengta marmurinė arka.[5] Visgi, 1985 m. atlikus medicininius tyrimus išaiškėjo tiesa. Kape gulėjo ne Antenoras, o III–IV a. turtingas germanų ar vengrų karys, žuvęs mūšyje.[6] Nepaisant to, miestui tai suteikė papildomo žavesio. Tad kodėl taip svarbu buvo ieškoti protėvių Senovės Romoje?
Senienų mada Europoje blykstelėjo 1367 m., kai iš Avinjono į Romą sugrįžo popiežius Urbonas V (1310–1370). Būtent tada susidomėta antikiniais griuvėsiais, viena vertus, dėl jų moralinio atgarsio, kita vertus, dėl puikių statybinių medžiagų. Deja, iki to laiko didžiuma Senovės Romos ir Graikijos paveldo jau buvo negrįžtamai žuvusi. Padėtis pakito XV a. vid., kai senieji paminklai imti vertinti moksliškai. Antai, italų humanistas, keliautojas Kiriakas iš Ankonos (Ciriaco d'Ancona, 1391–1453/55) tapo pirmuoju vakariečių mokslininku, aplankiusiu Atėnus, kur nupiešė Partenoną be jame įkorporuotos bažnyčios. Kiti eruditai antikinių pėdsakų ieškojo bažnyčios ritualuose, pvz., krikščioniškos pamaldos lygintos su Senovės Romos apeigomis, ostija su žydiškais macais ir pan. Paryžiuje senovės monumentus tyrinėjęs olandų antikvaras bei humanistas Arnoldas Buchelius (Aernout van Buchel, 1565–1641) laiške draugui rašė: Gerieji dievai, kokia bevertė užduotis, bet tuo pačiu koks malonumas.[7] Bene garsiausias atradimas įvyko 1485 m. balandžio mėnesį Apijaus kelyje. Čia senovės romėnų kapus kasinėję darbininkai aptiko marmurinį sarkofagą, kuriame gulėjo idealiai išsilaikiusios merginos kūnas. Humanistas Bartolomėjus dela Fonte (Bartolomeo della Fonte, 1446-1513) rašė: Jos plaukai buvo ilgi ir juodi, <...> mergaitiškai surišti į mazgą ir padalinti į dvi garbanas bei pridengti auksu siuvinėtu šilkiniu gobtuvu. <...> Lūpos blyškiai raudonos, dantys sniego baltumo.[8]Atradimas taip sujaudino visuomenę, kad pasižiūrėti pagonės tris dienas plaukė būriai miestelėnų, ypač moterų. Labiausiai visus domino jos asmenybė. Vieni tvirtino, jog tai Cicerono duktė Tulija, kiti citavo neva ant sarkofago išlikusį įrašą: „čia ilsisi Julija Priska Sekunda, gyvenusi 26 metus ir vieną mėnesį.“[9] Toks perdėtas dėmesys pykdė bažnyčią, todėl popiežius Inocentas VIII (1432–1492) įsakė merginą slaptai palaidoti, nors kita versija teigė, jog palaikai išmesti į Tiberį. Kad ir kaip būtų, atradimas pastūmėjo domėtis senovės romėnų išvaizda, papročiais, kasdienybe. Kai kurie tyrinėtojai netgi mėgino racionaliai paaiškinti romėnų gyvenseną. Filosofas Džirolamas Merkurialis (Girolamo Mercuriale, 1530–1606) veikale „Apie gimnastiką“ (De arte gymnastica, 1569) aiškino: senovės romėnai valgydavo gulomis, nes prieš tai lankydavosi pirtyse, kurios būdavo tokios karštos ir taip juos išvargindavo, kad šie nepajėgdavo atsisėsti.[10] Taigi etnogeninės legendos turėjo puikią dirvą subręsti.
Manoma, jog pirmoji tokia legenda yra Romos miesto įkūrimas. Romėnai turėjo keletą mito versijų, pvz., Romos įkūrėju laikytas Odisėjo ir Kirkės (jos sala esą buvo netoli Italijos krantų) sūnus Romus. Taip demonstruota abejotina romėnų ir graikų kultūrinė bendrystė.[11] Visgi populiariausia išliko Enėjo istorija. Iš degančios Trojos su šeima pasprukęs pusdievis, ilgai klajojęs, pasiekė Italijos krantus, kur po žiaurių mūšių įkūrė Romą. Tad paveiktos šios legendos, bemaž visos viduramžių tautos kildino save iš trojiečių; LDK šioje sferoje išskirtinė. Trojėnų palikuonimis save laikė ne tik patys romėnai, bet ir frankai ar anglai. Karolingų metraštyje Liber Historiae Francorum (727) rašoma, kad frankai, žlugus Trojai, vedami Priamo sūnaus Markomero ir Antenoro sūnaus Suno, per Sikambriją atvyko prie Reino upės, kur jau gyveno germanai. Čia įsikūrę karaliumi paskelbė Markomero sūnų Faramondą (Faramond, 370–427).[12] Tuo tarpu pirmasis Britanijos valdovas, Enėjo anūkas, Brutas paminėtas IX a. Nenijaus metraštyje Historia Britonum.[13] Legenda byloja, kad prieš gimstant Brutui, tėvams išpranašauta, kad sūnus juos nužudys. Bruto motina mirė gimdydama, o kai šis sulaukė pilnametystės, medžioklėje netyčia užmušė tėvą. Už tai jaunuolis ištremtas iš Italijos. Pirmiausia Tirėnų jūra Brutas pasiekė Galiją, kur įkūrė Turo miestą, o tada lydimas bičiulių patraukė į šiauriau dunksančias salas. Ten nugalėjęs milžinus, karalystę pavadino savo vardu – Britanija.[14] Beje, škotai įkūrėja laikė Egipto princesę Skotą. Kadangi LDK legenda nėra tokia vaizdinga, todėl labiau koncentruojasi į pačią svetimšalių kelionę.
Lietuvių kilmės iš romėnų teorija, lyginant su kitais Europos kraštais, užrašyta gana vėlai. Jos tekstus aptinkame „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje“, „Platesniajame Lietuvos metraščių sąvade“ ir „Bychovco kronikoje“. Visgi, legendos autoriai nėra žinomi. Istorikai mano, jog iniciatoriais galėjo būti LDK kancleris Albertas Goštautas (1480–1539) ir Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis (1490–1555). Šie atstovai buvo įgiję vakarietišką Renesanso laikų išsilavinimą, be to, gerai iš vidaus pažinojo Lietuvos rusėnų stačiatikių terpę. <...> Taigi jų aplinkoje tikėtina egzistavusi žodinė tradicija buvo užrašyta kaip pasakojimas apie kunigaikščio Palemono (kitoje versijoje – Publijaus Libono) ir 500 kilmingųjų romėnų šeimų atvykimą, Lietuvos valstybės sukūrimą, plėtrą ir tapimą Didžiąja Kunigaikštyste.[15] Beje, žodinę pasakojimo tradiciją rėmė ir etnologas Gintaras Beresnevičius (1961–2006), siejęs vėliau mitologizuotą legendą su protėvių atsikraustymu. Nors lenkų filologo Aleksandro Bruknerio (Aleksander Brückner, 1856–1939) nuomone, legendos autoriumi galėjo būti lietuvių didikas Jurgis Butrimas, kuris, anot Jano Dlugošo, daug laiko praleido vakaruose.[16] Būtent J. Dlugošas pirmasis ir pateikė šią legendą, atmetęs Vincento Kadlubeko (Wincenty Kadłubek, 1150–1223) kronikos pramanus. Be to, romėniškas šaknis istorikas priskyrė ir Lenkijai, pasak kurio, karalystės pradininkas legendinis Krokuvos įkūrėjas Grakchas, o Vilnių esą įkūrė Vilijus. Šitaip prie abiejų valstybių lopšio stovėjo romėnai. Nepaisant gerai žinomo J. Dlugošo požiūrio į lietuvius, jis nenorėjo visiškai sumenkinti Jogailaičių.[17] Atvirai tvirtindamas, kad Lenkiją valdo romėniška dinastija, jis vis tik pabrėžė, kad toji neseniai buvo barbariška, todėl neprilygsta anksčiau karaliavusiai lenkiškajai. Kita vertus, J. Dlugošo, Pilypo Kalimacho ir Laoniko Chalkondilo tekstuose neminimas Palemono legendos poveikis aplinkai.[18] Po krikšto mūsų diduomenė buvo priversta įsilieti į platesnį kilmingųjų pasaulį ne tik perimdama herbines ar riterių idėjas, bet ir mitologizuodama praeitį. Taip lietuvių aristokratijos viduje pakito geneologinė savimonė, kurioje ankstesnę, tarpusavyje konkuruojančių, didikų grupių įvairovę keitė priklausymas vienai brolijai.[19] Žinoma, netrūko ir priešingų nuomonių. Lenkų istorikas Janas Jakubovskis (Jan Jakubowski, 1874–1938) tvirtino, kad mito ištakų dera ieškoti XV a. vid. Lietuvos ir Lenkijos konfliktuose.[20] O Jerzis Suchodolskis manė, kad tai lietuvių diduomenės reakcija į didėjančią rusėnų politinę įtaką. Beje, pastarajai idėjai pritaria ir lietuvių istorikai, argumentuodami, kad Palemono legenda – tai ideologinis ginklas vidiniuose LDK reikaluose (rusėnų kraštuose).
Nors skirtingi šaltiniai Palemono legendą iškraipo, siužetinė linija išlieka vienoda. Atilai įsiveržus į Italiją, dalis patricijų pabėgo iš Romos. Kunigaikštis Palemonas (metraštyje – Apolonas) apsistojo Venecijoje, kur buvo penki šimtai kilmingų šeimų; jų tarpe keturios Romos patricijų giminės: Kentauro herbo – Dausprungas, Stulpų herbo – Prosperas Cezarinas, Meškos herbo – Julijonas ir Rožės herbo – Hektoras. Galop, jie išplaukė Viduržemio jūra į šiaurę. Aplenkę Prancūziją ir Angliją, įplaukė į Danijos karalystę, o iš ten <...> į jūrą – vandenyną, į kurį įteka Nemuno upė. <...> Tuomet leidosi plaukti Nemunu aukštyn, kol pasiekė Dubysos upę, kur pamatė abipus aukštus kalnus, o už jų plačias lygumas. <...> Prie šių upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. <...> O vietovę praminė Žemaitija.[21] Palemonui mirus, jo sūnūs Barkus, Kunas ir Spera pasidalijo tėvo valdas ir įkūrė miestus. Visgi Barkus ir Spera mirė bevaikiai, tad jų žemes perėmė Kunas, taip suvienydamas valstybę bei palikdamas ją savo vaikams Kerniui ir Gimbutui.
Šis legendinis valstybės suvienijimas bei Alberto Vijūko-Kojelavičiaus aprašyta ekspansinė Rusios žemių užkariavimo akcija istorikų vadinama Mindaugo valstybės priešistore. Visgi, svarbu pažymėti, kad Palemono legendoje Lietuva prasideda nuo Žemaitijos, o Gedimino sapno mite – nuo Šventaragio slėnio. Regis, tai ne atsitiktinumas, bet Lietuvos teisių į Žemaitiją gynimas, nes metraščiuose lygiai taip pat gintos teisės į Rusią nuo Rusijos ir Lenkijos. Turint omenyje, kad XVI a. pr. susiklostė Maskvos ir Prūsijos kryžiuočių aljansas, įžvalgos atrodo įtikinamos. Taip šiuo pasakojimu nubraižytas LDK „politinės geografijos“ žemėlapis: keliaudami, užkariaudami ir įkurdami naujus miestus bei pilis nuo Žemaitijos ir Jurbarko iki Palenkės ir Ukrainos, legendiniai lietuvių kunigaikščiai nužymėjo teritoriją, kurios vientisumo išsaugojimas buvo aktuali XVI a. problema.[22] Be viso to, tęsiama Gediminaičių dinastijos legitimacijos tema, nes Kerniaus sūnus Živibundas laikytas šios giminės protėviu. Kitas svarbus aspektas – kalba. Mito pabaigoje nurodyta, kad iki romėnų Lietuvoje jau gyveno lotyniškai nekalbantys vietiniai. Taip įteikta, jog tauta tėra kilmingieji, o kalba nėra aktualus komponentas. Tuo metu (XVI a.) egzistavo ne etninė, bet politinė lietuvių tauta, kurios esminis požymis – priklausymas LDK kilmingiesiems.[23] Visa tai artima Enėjo istorijai, nes atvykęs į būsimą sostinės vietą, trojėnas taip pat aptiko ten įsikūrusius žmones. Senovės romėnų autoriai šiuos gyventojus laikė graikų tremtiniais, atkeliavusiais su karaliumi Evanderiu iš Arkadijos.[24] Deja, kaip metraščiuose interpretuoti lietuviai, nežinoma, nors 1525 m. Alberto Goštauto memoriale sakoma, kad Kazimiero Jogailaičio laikais LDK vadinta „antrąja Graikija.“[25] Šitaip kurta aliuzija, jog tiek Romos imperiją, tiek LDK sudarė atėjūnai, kurie laikui bėgant asimiliavosi. Visgi legendų nuo kritikos tai neapsaugojo.
Romėnai mėgino susieti Romulo ir Remo bei Enėjo mitus, tačiau atsidūrė aklavietėje. Senovės istorikai ginčijosi, kas buvo Romulas – Enėjo sūnus ar anūkas? Ir jeigu Romulas įkūrė miestą, tai kaip Enėjas galėjo padaryti tą patį? Didžiausias keblumas pasirodė istorinė praraja tarp Trojos žlugimo (XII a. pr. Kr.) ir Romos įkūrimo (VIII a. pr. Kr.). Taigi I a. pr. Kr. istorikai nubrėžė seką, pagal kurią, Enėjas įkūrė ne Romą, bet Lavinijų, o jo sūnus Askanijus – Alba Longą, kur vėliau gimė dvyniai. Taip, remiantis Livijumi, sukurta miglota Albanų dinastija, tarsi tiltas jungusi Askanijų su 753 m. pr. Kr. data.[26] Tuo tarpu lietuvių pasakojimo dilema tapo Palemono religija. A. Vijūkas-Kojelavičius svarstė: Kodėl šis valdovas, būdamas krikščionis, nepalenkė prie to paties tikėjimo savo valdinių? Jeigu jis buvo stabmeldys, kaipgi galėjo būti italas? Ypač tuo metu, kai visame pasaulyje, ne tik Italijoje, Kristų viešai garbino ir aukšto kilimo, ir žemiausio.[27] Viena vertus, tai kilo dėl istorinių žinių trūkumo, bet kita vertus, iliustravo skirtingų metraščių chronologinius rėmus. Antai, Bychovco kronikoje Palemono istorija prasideda 401 m., A. Vijūkas-Kojelavičius mini 900–1200 m., o lietuvių diplomatas Mykolas Lietuvis (1490–1560) veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (1550) herojus perkėlė į Gajaus Julijaus Cezario laikus. Jis teigė, kad Romos piliečiai ne bėgę, o atvykę į Lietuvą sulaikyti į kolonijas besiveržiančių skitų, arba, kaip „sakąs tikresnis padavimas“, atblokšti Lietuvon „okeane siautusių audrų.“[28] Datų nevienodumas buvo skirtas Palemonidus priartinti Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijoms. Beje, propagandinis istorijos kriterijus pasitarnavo Vienos suvažiavime (1515), kuomet Jogailaičiai susigiminiavo su Habsburgais.[29]
Atsirado tokių versijų, jog lietuvių kilmę iš romėnų ideologiniais sumetimais aprašė netgi kryžiuočiai. Tam tikrų duomenų apie lietuvišką idėjos kilmę pateikia gana vėlyvi pasakojimai apie kai kurių Lietuvos kilmingųjų elgesį Horodlės unijos metu: pastarieji iš pradžių atsisakę priimti lenkiškus herbus, motyvuodami, jog jų protėviai turi senesnius garbingesnius kilmės žymenis nei lenkai; vėliau sutikę vardan valstybei reikalingos abiejų tautų vienybės lemiamų įvykių išvakarėse.[30] Vis dėlto, šiems teiginiams trūksta įrodymų. Kita vertus, LDK didikai Palemono korta sulošė puikiai. XVII–XVIII a. aristokratų geneologijose Vilnius tituluotas Palemono miestu ir sostine, o Lietuva vadinta Palemono žeme (Orbis Palaemonicus).[31] Be to, iš Palemonidų save kildino ne tik įtakingos lietuvių ar rusėnų giminės, bet ir gan smulkios šeimos, pvz., Palubinskiai. Žinoma, dažniau orientuotasi ne į pačią Palemono giminę, bet į jo svitą, pvz., Kolonas ir Orsinius. Nors pastarieji labiau artimi viduramžiams, tačiau savo protėvius kildino iš senovės Romos aristokratų.[32] Tad romėniška praeitis bei heraldika, matyt, ir skatino metraščių autorius juos pasirinkti legendoms. Hohencolernų dinastija ir Brandenburgo markgrafai (paskutinysis Vokiečių ordino magistras Prūsijoje bei Žygimanto Senojo sūnėnas Albertas Hohencolernas) laikė save Kolonų giminaičiais.[33] O Marko ir Bergo grafai kildinosi iš Orsinių. LDK šaltiniuose plačiau kalbama apie herbines gimines, kurių narius siejo bendras herbas, o ne kraujo ryšys, t. y. Kolonos („Stulpų“ herbas), Orsiniai („Meškos“ herbas). Vis tik, kodėl minimos keturios giminės? Matyt, todėl, kad apsiribojimas Kolonomis ir Orsiniais būtų pernelyg atvira aliuzija ir be to reikėjo išaukštinti Kentauro giminę (Alšėniškių protėvius).“[34] Galop, Kolonos sufleravo apie 1518 m. antrosios Zigmanto Senojo žmonos kelionę į Krokuvą bei valdančios dinastijos ir Goštautų giminystę su karaliene Bona Sforca (1494–1557). Teigta, kad Bonos ir Zigmanto vestuvių metu nuotaka išaukštinta kaip Lacijaus (Lotynų žemės) dukra, pasitelkiant „Eneidos“ motyvus.[35]
Žinoma, tampriausiai Palemonidai surišo Pacų ir Pazzi gimines. Apie tai dienoraštyje užsimena LDK raštininkas Steponas Pacas (1587–1640). Vakare buvome balete pas Florencijos ponus Pazzi; jie jau žinojo, kad jų protėviai kadais į tuos lietuviškus kraštus pabėgo. Pazzi’ai galvojo, kad esu jų giminaitis, tam aš neprieštaravau, nes iš savo vyresniųjų žinojau, jog mūsų giminė kilusi iš Italijos.[36] Iš tiesų, ši kilmės legenda Lietuvoje paplito XVII a., kuria remiantis, Pacai giminystės ryšiais susisiejo su Florencijos patricijais Pazzi‘ais, kurių vienas šeimos narių kartu su Palemonu atvyko į Lietuvą.[37] Visgi, minimoje versijoje, kurią pirmasis aprašė lietuvių humanistas Augustinas Rotundas (1520–1582), Palemonas virto Pompėjaus laivyno vadu Publijumi Libonu. Pasak filologo Marcelino Ročkos (1912–1983), Publijaus Libono vardu tuomet pareikštos Lietuvos pretenzijos į Livoniją.[38] Todėl galima spėti, kad XVII a. vid. Pacų kilmės istorijoje ėmus dominuoti šiam vardui, vėl galėjo atgimti karuose su Švedija aktuali Livonijos problema. Taigi viduramžiais atsiradusi legenda XVII a. tapo „giminystės“ ryšį užtvirtinančia mitologema. Be to, ji padėjo Pacams išsiskirti tarp didikų. Tai, anot Elžbietos Kulickos, išreiškė valdančios diduomenės interesus kovoje dėl giminės pozicijos valdžioje.[39] Kitaip tariant, XVII a. prasidėjo Pacų konkurencija su Radvilomis, kurie Jono Radvano poemoje „Radviliada“ (1592) save taip pat kildino iš Palemono.
Palemono legenda nemažiau paveikė ir tam tikrus lietuviškojo Renesanso stilistinius aspektus, pvz., santūrumą, griežtumą, minimalizmą ir populiariąją militaristinę ikonografiją.[40] Žinoma, tuomet į LDK skverbėsi sarmatizmo idėjos, kurios tolygiai sąveikavo su lietuvių romėniškos kilmės teorija. Be kita ko, nedera užmiršti, kad metraščiuose Palemonas lygintas su Mindaugu (1200–1263). Italų kronikininko Aleksandro Gvanjinio (Alessandro Guagnini, 1538–1614) veikale Palemonui buvo suteiktas lietuvių tautos pirmtako, o Mindaugui – pirmojo krikščioniško valdovo statusai.[41] Tuo tarpu 1581 m. toji pati klišė panaudota vaizduojant legendinį Lenkijos karalių Lechą (Lech). Tad nenuostabu, kad M. Lietuvis vadino Mindaugą karūną priėmusiu romėnų kariu, o Bychovco kronikoje pažymėta, kad su pirmojo Lietuvos karaliaus sūnaus Vaišvilko (1223–1267) mirtimi baigėsi Palemonidų dinastija.[42]
Vėlesniais amžiais diskusijos apie Lietuvos kilmę netilo. Lietuvių istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) knygoje „Lietuvių tautos istorija“ (1847) Palemono legendą apipynė romantine dvasia, ypač akcentuodamas Palemono sūnaus Spero asmenį. Taip daryta remiantis senovės romėnų istoriko Gajaus Plinijaus vyresniojo (Gaius Plinius Secundus, 23–79) raštais, Lietuvos reljefu bei archeologiniais artefaktais. Jis mėgino įteigti, kad Palemonas nebuvo išgalvotas veikėjas, nes iki XIX a. minėtas Nemuno žemupyje įsikūrusių valstiečių. Be to, prie Seredžiaus, žemiau Dubysos žiočių, yra atskiras nuo kitų apvalus kalnas, ant kurio yra pylimas arba senos piliavietės liekana, o kalnas iki šiol vadinamas Palemono kalnu.Be viso to, kaimiečiai žino pasakojimų, vaizduojančių tą žmogų sudievintu didvyriu.[43] Tuo tarpu apie Speros egzistavimą, anot istoriko, bylojo 1814–1815 m. Švėkšnoje rasta moneta, kurioje išlikęs įrašas Sper.Palimon. T. Narbutas manė, jog tai rodo Sperą buvus galingu žmogumi, kuris kaldino auksinius medalius.[44] Vis dėlto, nors Lietuvos teritorijoje rasta daugybė Senovės Romoje kaldintų monetų, jos čia atkeliavo prekybiniais keliais ir dažnai vietinių naudotos kaip papuošalai. Visgi teigdamas, jog archeologiniai radiniai pagrindžia realų Palemono šeimos veikimą, T. Narbutas laikėsi romantinio mąstymo, kuris gynė senųjų metraščių autorius, kaip tai „Dainose“ aiškino Liudvikas Rėza (1776–1840), ir kritikavo XVIII a. mokslininkus. Šiuo atžvilgiu galima sutikti, kad toks požiūris buvo pernelyg šališkas, siekiant „apginti“ kronikininkų darbus, atmesti bet kokį nesutapimą ir pagal romantizmo taisykles sutapatinti Lietuvos ankstyvąją istoriją su užsienio valstybėmis, pasitelkiant menkus artefaktus.
Taigi dvi mūsų krašte paplitusios legendos – „Gedimino sapnas“ ir „Lietuvių kilmės iš romėnų teorija“ – leido LDK tapti lygiateise vakarų Europos dalimi, o vėliau paskatino ir senosios istorijos studijas.
_______________
[1] Petrauskas R., Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai // Senoji Lietuvos literatūra, 17 K., Vilnius, 2004, 270 p.
[2] Kiaupienė J., Tarp Romos ir Bizantijos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros aukso amžius, Vilnius, 2016, 121 p.
[3] Petrauskas R., Kodėl Italija? Lietuvių kilmės iš romėnų teorija vėlyvųjų Viduramžių kilmės teorijų kontekste, // Lietuva-Italija. Šimtmečių ryšiai, Vilnius, 2016, 46 p.
[4] Weiss R., The Renaissance Discovery of Classical Antiquity, Oxford, 1973, 18 p.
[5]Bernardelo F., Tomba di Antenore, epico fondatore di Padova, http://www.epadova.com/visitare-padova/monumenti/tomba-di-antenore.htm
[6] Ibid., Bernardelo F., Tomba di Antenore, epico fondatore di Padova......
[7]The Sixty-Third A. W. Mellon Lectures in the Fine Arts: Past Belief: Visions of Early Christianity in Renaissance and Reformation Europe, https://www.youtube.com/watch?v=gjTcT4_0Ar0
[8]The Discovery of a Roman Girl in the 15th century, http://www.medievalists.net/2013/11/the-discovery-of-a-roman-girl-in-the-15th-century/
[9] Ibid., The Discovery of a Roman Girl in the 15th century…..
[10] Ibid., The Sixty-Third A. W. Mellon Lectures in the Fine Arts: Past Belief………………
[11] Beard M., SPQR. A history of Ancient Rome, London, 2015, 74 p.
[12]Addenda toLes Ancêtres de Charlemagne, ed. Settipani C., http://www.rootsweb.ancestry.com/~medieval/addcharlENG.pdf
[13]Brutus of Troy, first King of Britain, http://folkrealmstudies.weebly.com/brutus-of-troy-first-king-of-britain.html
[14] Ibid., Brutus of Troy, first King of Britain……………..
[15] Kiaupienė J., Tarp Romos ir Bizantijos............95 p.
[16] Gudmantas K., Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos, // Senoji Lietuvos literatūra, 17 K., Vilnius, 2004, 246–247 p.
[17] Ibid., 247 p.
[18] Petrauskas R., Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai.........274–275 p.
[19] Ibid., 278 p.
[20] Ibid., 271 p.
[21]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, Vilnius, 1971, 42–43 p.
[22] Petrauskas R., Kodėl Italija? Lietuvių kilmės iš romėnų teorija vėlyvųjų Viduramžių kilmės teorijų kontekste......49 p.
[23] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 206 p.
[24] Beard M., SPQR. A history of Ancient Rome…………78 p.
[25] Gudmantas K., Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos.........260 p.
[26] Beard M., SPQR. A history of Ancient Rome............77 p.
[27] Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1989, 61–62 p.
[28] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795...................206 p.
[29] Narbutas S., Lietuvos kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje, // Senoji Lietuvos literatūra, 17 K., Vilnius, 2004, 301 p.
[30] Ibid., 299 p.
[31] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009-1795...................207 p.
[32] Gudmantas K., Vėlyvųjų Lietuvos metraščių veikėjai ir jų prototipai: „Romėnai,” // Senoji lietuvių literatūra, 18 K., Vilnius, 2004, 116 p.
[33] Petrauskas R., Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai.........279 p.
[34] Gudmantas K., Vėlyvųjų Lietuvos metraščių veikėjai ir jų prototipai: „Romėnai……………121 p.
[35] Ibid., 120 p.
[36] Ibid., 147 p.
[37] Baniulytė A., Pacai ir Pazzi? Nauja Palemono legendos versija LDK raštijoje, // Senoji lietuvių literatūra, 18 K., Vilnius, 2004, 140 p.
[38] Ibid., 152 p.
[39] Ibid., 160 p.
[40] Poškus V., Palemono atvaizdas: lietuvių kilmės iš romėnų teorija ir LDK Renesanso problema, // Senoji Lietuvos literatūra, 22 K., Vilnius, 2006, 189-192 p.
[41] Ibid., 201–202 p.
[42]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika......59 p.
[43] Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 1992, 167 p.
[44] Ibid., 168 p.
Straipsnio „Mes esame romėnai?...“ I dalį skaitykite čia >>