Liepa

 Ar labai skyrėsi mūsų senelių jaunystės potyriai nuo šiuolaikinės kartos vaikystės ir jaunystės išgyvenimų? Apie laikotarpį, kuris dabartiniam jaunimui tėra tik istorija, pasakoja M. Martinaitis savo knygoje „Mes gyvenome“. Sudėjęs prisiminimus į knygą rašytojas juos pakomentavo, atsakė į klausimus, kurie kilo skaitytojams nardant knygoje pateiktais praeities vingiais.

Ar buvo kokie nors knygoje pateiktų prisiminimų atrankos kriterijai?

Ne, nes ir nebuvo ką atrinkti iš ankstyvos vaikystės ir paauglystės. Man buvo svarbu parašyti apie tai, ką ir kaip tada mačiau, gyvenau, patyriau. Nežinau, ką galima atsirinkti iš savo vaikystės? Kitas dalykas: ar sugebėjau visa tai perteikti?

Ar kilo abejonių, kad asmeniškų išgyvenimų dėl subjektyvumo skaitytojai gali  nesuprasti?

Apie tai niekada negalvoju, ypač rašydamas eilėraščius. Be „subjektyvumo“ neįmanoma jokia kūryba, net ir tokie tekstai, kaip mano prisiminimai. Kokia prasmė tada rašyti, jeigu neturi jokio asmeniško patyrimo, kuris kai kam gali būti visai neįdomus ar nesuprantamas?

Ką reiškia knygos pavadinimo „mes“ daugiskaita?

Tai knygos prasminis kodas, samprata, atsinešta iš senosios kaimo arba etninės kultūros. Tai bendruomeninė asmens samprata.  Beveik nesu girdėjęs, kad mano aplinkos kaimo žmogus būtų pasakęs: „Aš gyvenu“. Tai buvo visai kitas, šiandien jau mažai suprantamas bendruomeninis gyvenimo būdas, nes beveik niekas negalėdavo išgyventi būdamas vienas arba viena be tam tikros šeiminės, gimininės, kaimynystės globos.

Tada juk nebuvo vaikų ir invalidų globos namų, senelių prieglaudų, nebuvo pensijų ir visokių socialinių išmokų. Gerai ar blogai, tačiau žmogus buvo labiau susietas su kitais. Todėl norėjau parašyti apie tą jau į nebūtį nugrimzdusį pasaulį, kuriame jaunesni jau nesugebėtų gyventi. To niekas ir niekada nepakartos, nes mes jau esame kiti.

Vartojate būtąjį kartinį laiką: „Mes gyvenome“. Tokioje formuluotėje pranyksta dabartis, ji tarsi įgyja neautentiškumo, netekties prasmės. Skaitant knygą kyla įspūdis, kad „tikros laimės“ ištakas jautėte praeityje, nepritekliuose. Ar dabartyje yra kuo džiaugtis? Kaip  apibrėžtumėte dabartinį laikotarpį?

Dar neparašiau, kuo aš džiaugiuosi dabar, šiandien. Džiaugiuosi labai daug kuo, tik gal kiek kitaip. Kai kas pasakyta eilėraščiuose. Daug kas pasakyta ir mano knygoje. Vaikystėje, net sunkiais karo ir pokario metais, žmonės mokėjo džiaugtis gyvenimu, sugebėdavo linksmintis, nors mes tada išgyvenome baisius nepriteklius!

Savo knyga aš norėjau pasakyti, kad žmogaus laimė nepriklauso nuo to, ką jis mato parduotuvių vitrinose ir gali nusipirkti. Kodėl, kai mus ištiko šita ilgai svajota laimė „turėti“, Lietuvoje taip padaugėjo savižudžių, o senais laikais, kiek atsimenu, mūsų parapijoje nusižudė tik vienas žmogus? Daugybę dabartinių gyventojų yra ištikusi vienatvė, nors tiek daug aplink žmonių, daiktų, pramogų.

O gal kaimo ir jo gyvenimo ilgesys kilo tik dėl to, kad mėgstama kaimą mitologizuoti? Juk prisiminimas visada gražesnis už tikrovę.

Kažin ar tas kaimas taip jau labai mitologizuojamas?  Jis jaučiamas kaip tam tikras emocinis, o gal ir istorinis palikimas. Tokio kaimo, kaip manasis, jau nėra ir niekas jo neatkurs. Nenorėčiau jame gyventi ir aš pats. Knygą rašiau galbūt dar ir todėl, kad norėjau pagerbti savo kaimo žmones, sugebėjusius gyventi sunkiausiais laikais; kad tėvai tuose baisiuose nepritekliuose užaugino mane. Kokia čia nostalgija ar mitologizavimas? 

Pagaliau gyvenimo vertė nepriklauso vien nuo to, ar tu važiuoji pasikinkęs arklį, ar vairuoji automobilį, kuriuo kvailai trenkiesi į pakelės medžius. Man rūpėjo ir rūpi gyvenimo vertės klausimas, o ne vien kaimas. Kai kas, matau, taip ir supranta skaitydamas mano knygą.

Be to, gražu kai ką gražiai prisiminti, ypač jaunas dienas. Nieko nepadarysi, bėgant metams tos dienos, nors galėjo būti labai sunkios, vis labiau gražėja. Pagyvensit, pamatysit.