Rugsėjis

2009 metų rugsėjį Kaune menininkai – Eglė Velaniškytė, Eimutis Markūnas ir Česlovas Lukenskas pristatė savo personalines parodas. Kiekviena atskirai ir visos trys parodos kartu yra įdomios, provokuojančios. Žiūrovai ir kolegos turi gerų progų diskutuoti ir ginčytis. Dailėtyrininkai ir kuratoriai ekspozicijas gręžia tiriančiais žvilgsniais, mąstydami apie savo būsimus straipsnius ir rengsimas parodas. Kolekcininkai ir galerininkai turėtų nepraleisti geros progos į savo tinklus įpainioti jei ne patį menininką su visais jo gebėjimais, dvasinėmis kančiomis ir beprotiškomis idėjomis, tai bent iš esamų ekspozicijų įsigyti nemažai kūrinių.

Bet Kauno parodų salėse po tuščiai triukšmingų atidarymų, kaip visada, gana ramu. Somnambuliška ta Kauno, buvusios „modernizmo tvirtovės“, pasak kritiko Alfonso Andriuškevičiaus, ramybė. Prie šios minties pastūmėjo pasivaikščiojimas po parodas su drauge, dirbančia vienoje Londono galerijoje. Kolegės paklausiau: „Ką rinktumeisi eksponuoti, jei gautum užduotį vieną miesto dailininką pristatyti Tate Modern arba kur nors Niujorko galerijose?“ Atsakymas pribloškė: „Pasiimčiau nedarbingumo pažymą.“

Žinant dar neseną Lietuvos dailės istoriją ir kauniečių, dabartinės penkiasdešimtmečių kartos, vaidmenį joje, iš tiesų aštriai iškyla klausimas, kokia šiandieninė, XXI amžiaus, Kauno dailės savastis? Ar yra kam tęsti senas rimtas tradicijas arba drąsiai jas laužyti rizikuojant jau susikurtu geru vardu ir sava provinciška ramybe? Ar betvinksi čia gyvas naujų meno kelių ieškotojo nervas? O gal smelkia mintis vien apie atėjusį arba ateinantį asmeninį jubiliejų, spekuliatyvią galimybę ar būtinybę eksponuotis?

Trys rugsėjo parodos vertos dėmesio ir kaip trijų ryškių menininkų, pasiekusių savo viduramžio pilnatį, kūrybos apibendrinimas, ir kaip meninio gyvenimo būklės (mieste, šalyje) termometras.

Eglė Velaniškytė su personaline paroda „Belaukiant paveikslo. Viskas apie moterį“ Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus (V.Putvinskio g. 55) salėje ne tik sugrįžta į Kauno dailę, bet ir susigrąžina senokai, XX a. 9 deš., turėtą rimtos tapytojos vardą. Tokią autentišką, išjaustą, apie būtį šnabždančią tapybą kuria moteris, ir šiandien skausmingai trokštanti išgyventi ne tik su teptukais rankoje, bet ir su jaunystės kūrybiniu bagažu.

Česlovas Lukenskas Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) demonstruoja tapybos darbais papildytą retrospektyvą „Motografika – aptapyba – apkaustika“.

Kažkodėl ji liko be labai svarbaus Lukensko kūrybinio portreto štricho – be dailininko įnašo į „Post Ars“ grupės veiklą pristatymo. Parodęs savo tapybą, Lukenskas sumezgė keistą intrigą – 9 deš. pradžioje nesuprastas, išjuoktas ir persekiotas už asambliažų ir objektų kūrybą, šiandien jis kritikuojamas „tikrų tapytojų“, pripažįstančių vien tik tradicinį lietuvišką tapybiškumą.

Eimučio Markūno paroda „Dar vienas brėkštantis rytas“ veikia „Meno parko“ galerijoje. Jos autoriaus vidinis nerimas artimas Lukenskui. Bet bandyti daug ką – tai dar nebūtinai atrasti. Šiuolaikinis menininkas dažniausiai susiduria su sudėtinga, komplikuota autentiškos kūrybos sąlyga - išlaviruoti tarp informacijos srautų ir niekuo nepakeičiamo vidinio „aš“ balso. Sunku, bet būtina. Jei tai mums dažniau pavyktų, gal toji Londono galerininkė darbdavio užduotį vykdytų ir sirgdama?