Vasaris

Mūsų piešiniai studijoje.2003 m.

2003 metų kovo pabaiga buvo šiurpiai šalta. Tamsų, ledinio vėjo draskomą vakarą iš Kauno autobusų stoties tryse išvažiavome į Paryžių. Tomas tada lankė pirmąją klasę, bet su Arūnu nutarėme, kad puiki mokykla jam bus ir kelionė.

Paryžius pasitiko baltas ir vaiskus nuo ankstyvo ryto saulės. Tomas žiūrėjo išplėtęs akis, o Arūnas jo klausė: „Na kaip? Tomsai, na kaip? Žiūrėk, čia žiūrėk! Dairykis!“.

Atrodė, jei galėtų visą Paryžių sūnui atiduotų. Ir vėl mes Cité Internationale des Arts. Ir vėl mums kloja lovas. Atrodė, kad nebuvo nė išvažiavę. Skirtumas tik tas, kad dabar jau esame tryse.

Viskas ranka pasiekiama, per tiltą -- Notre Dame, į kitą pusę, kiek paėjus Rivoli gatve –Centre Pompidou. Giliau patraukus Marais kvartalu -- Pablo Picasso pilis-muziejus, galerijos.

Skveruose ir nedideliuose sodeliuose žydėjo geltonos, baltos, rausvos tulpės, kvapais svaigino mėlyni hiacintai, akyse smulkiais taškeliais mirgėjo neužmirštuolės. Švelni žaluma gaubė platanus,o arčiau Notre Dame pirmuosius žiedus skleidė kaštonai.

Lyg sentimentali karuselė, apsuko mums galvas šis pilkai baltas miestas. Visas balandžio mėnuo buvo mūsų. Išplėšėm šį laiką iš gyvenimo tik sau.

Arūnas nešiojosi storą, beveik kaip enciklopedija, blonknotą. Piešė, užsirašinėjo, eskizavo. Tomas neatsiliko nuo tėvo. Ir jis turėjo blonknotą. Arūnas su pasididžiavimu paskelbdavo:

„Du vienodi!“.

Pompidou centre tuo metu vyko tapytojo Nicolas de Staël (1914-1955) retrospektyvinė paroda. Ji buvo puikiai eksponuota. Sienų spalva specialiai pritaikyta dailininko paveikslams iš visų jo kūrybos periodų. Arūnas labai rūpestingai tyrinėjo, žiūrėjo, kai ką užsirašinėjo. Žiūrėdamas parodą, mintyse planavo rodyti savąją, skirtą penkiasdešimties metų jubiliejui.

„Reikia apžiūrėti. Prancūzai labai gerai eksponuoja. Reikia ir man ruoštis, nes žinai, ir man stuktels jubiliejus“, -- kalbėjo jis ir bėgiojo po sales toks pakylėtas, pilnas entuziazmo, mintyse kabindamas savo darbus gal Pompidou centro salėse.

Šiltos ir tingios balandžio popietės Tuileries soduose. Arūnas piešė šešėlių formas, praeivius, besibučiuojančias poreles. Mes su Tomu šildėmės saulėje, klausydami čia pat burkuojančių balandžių. Vėliau, pasivaikščiodami grįždavome į studiją.

Arūnas buvo atradęs nedidelę vyno krautuvėlę. Šeimininkas prekiavo savo vynais iš Bordeaux (Bordo) regiono. Puikaus Bordeaux vyno butelį, kurį savininkas rūpestingai suvyniodavo į violetinį tamprų popierių, galima būdavo nusipirkti už tris eurus. Geras vynas Bordeaux Châteu de Naudonnet, 1996 metų ar Châteu de Auzines, bet Arūnas ypač mėgo Corbiéres raudonąjį vyną, sodrų ir tirštą.

Jis atkimšdavo butelį, paskanaudavo ir ruošdavo pietus. Plėšydavo salotų lapus, pildavo įvairius pagardus, prieskonius, čirškindavo kepsnį. Kai viską pateikdavo ant stalo, tada ilgai pietaudavome. Turėjo neblogų kulinarinių sugebėjimų.

Į svečius ateidavo jaunas pianistas Edvinas Minkštimas. Tuo metu jis studijavo Paryžiaus konservatorijoje ir gyveno menininkų studijose. E. Minkštimo mėgiamas baltas vynas iš Chardonnay rūšies vynuogių nuvesdavo mūsų pokalbius į platesnes temas. Kiek vėliau pianistas pakvietė mus į savo rečitalį, o po koncerto -- į vakarėlį.

Mažoje studijoje susirinko įvairūs žmonės, rusų menininkai, reziduojantys tose pačiose studijose ir besistengiantys kaip nors patekti į Paryžiaus galerijas, lietuviai, jau keletą metų gyvenantys ir dirbantys šiame mieste. Atėjo ir Arūno buvusios studentės, laikinai gyvenančios, ir svajojančios visam laikui pasilikti Paryžiuje.

Mėlynais aksomo vakarais, sekant baltam mėnuliui, vaikščiodavome Senos pakrantėmis. Stebėdavome po tiltais suręstas kartonines klošarų palapines, mažus lauželius ir geriamą vyną, nepaliaujamai trinksinčių afrikietiškų būgnelių fone. Mus apsupdavo upės ir kepamų kaštonų kvapas, į svajonių tolius nuviliodavo nenusakomai melsvos erdvės jausmas.

Vieno pasivaikščiojimo metu susitikome rašytoją Valdą Papievį. Šnekėjome apie Lietuvą. Šnekėdami, degustavome prancūzišką šampaną, Tomas pasigardžiuodamas valgė keptas varlių šlauneles.

Piešėm visi trys: tušu, pieštuku, akvarele -- piešinius, eskizus, planus ir maršrutus, pastebėjimus ar tekstų užrašus ant po ranka pasitaikiusio popieriaus ar laikraščio. Tie visi piešiniai-užrašai spontaniškai gulė ant studijos sienos. Su kiekviena diena ta siena augo, storėjo, plėtėsi. Iš tokio lengvo džiazavimo, nuo svaigaus buvimo kartu, įspūdžių ir Paryžiaus oro atsirado mūsų bendras kūrinys, be ypatingų pastangų ar gilių apmąstymų. Toks tikras, kaip kvėpavimas, spontaniškas ir natūralus, išlaikantis kiekvieno mūsų individualius bruožus ir virstantis dialogu. Tą Paryžiaus sieną, kuri taip ir vadinosi, „Siena „Paris cité des Arts““ eksponavome 2004 metais „Meno parko“ galerijoje.

Pasiilgę rimto meno grįždavome į Louvre. Niekada anksčiau nebuvome įsigilinę į Nicolas Poussino kūrybą, o dabar šis tapytojas žavėjo savo paslaptingais, milžiniškų vynuogių kekių nešėjais ir sunkiai iššifruojamomis temomis. Arba stovėdavome sukrėsti dramatiškos, anapusinės Georges‘o de la Touro paveikslų šviesos. Valandų valandas prasėdėdavome prieš Jeano-Baptiste-Siméon Chardino drobes, pakerėti jo daiktų magijos. Arūnas ore bandydavo pakartoti rafinuotus Jeano-Honoré Fragonardo teptuko judesius.

Važiuodavome į Montmartre, Rochefoucauld gatvėje esantį Gustave Moreau muziejų. Čia visą dieną galima apžiūrinėti jo piešinius, akvareles, eksponuojamus ištraukiamuose, įstiklintuose stenduose. Analizavome dailininko dirbtuvėje iškabintus paveikslus, kuriuose galima atrasti šiuolaikiniam menui būdingų detalių.

Po kiek laiko sugrįždavome prie šiuolaikinio meno ir metro važiuodavome iki Biblothéque Biblothéque Françoiso Mitterrando sustojimo, nuo kurio patraukdavome į alternatyvaus meno galerijų rajoną. Kartais rasdavome kokybiško ir gero meno, kartais nenusistovėjusio, pašėlusio kaip Beaujolais Nouveau vynas.

Pavasaris Paryžiuje šėlo žydinčiais kaštonais. Balti namų fasadų atspindžiai suposi Senos vandenyse. Skveruose įsimylėjėlių porelės iš įvyniotų į laikraštį butelių gerdavo vyną, ir mes nenorėjome, kad ši gyvenimo šventė baigtųsi.