Vasaris

Margarita Pilkaitė
www.kamane.lt, 2007 02 06

"Aš tave labai myliu".G.Ivanauskas ir E.Užaitė. Nuotr. iš www.menufaktura.lt 

Ne taip jau seniai susikūręs Gyčio Ivanausko teatras Kauno publikai šį savaitgalį pristatė naujausią spektaklį „Aš tave labai myliu“. Tai ką žiūrovai šeštadienį išvydo Girstučio kultūros rūmuose, pačių kūrėjų buvo pavadinta vienos dalies spektakliu be teksto. Tokiu pavadinimu pabandyta apibrėžti sunkiai nusakomą spektaklio formą ir jo sceninę raišką.

Nežinia, ar toks žanras geriausiai perteikia kūrinio formos ypatumus, tačiau aišku yra viena – šis projektas apima tiek šokio, tiek dramos spektaklio ar net miuziklo estetiką ir talpina savy visų šių scenos menų bruožus.

Spektaklis kurtas nesiremiant tekstu, griežto siužeto gairėmis. Pagrindinę idėją ir temą – prisiminimus iš vaikystės – aktoriai bando atskleisti nedideliais, tarpusavyje nesusijusiais etiudais.

Spektaklio režisierius ir choreografas neslėpė noro kūrinio idėjos perteikimui panaudoti novatoriškas, scenos menų tradicijas laužančias plastinės kalbos priemones. Tam pasitelkta šokėjų ir aktorių komanda, kurios branduolys jau buvo dalyvavęs ankstesniuose Gyčio Ivanausko spektakliuose (Brigita Urbietytė, Evaldas Taujanskis, Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė). Tokios žinomos aktorės, kaip Viktorija Kuodytė ar Rasa Samuolytė, irgi su juo anksčiau susitiko bendruose kūrybiniuose projektuose.

Atlikėjai scenoje organiškai sujungė choreografinius elementus ir dramos aktorių vaidybą. Spektaklyje netrūko originalių plastinių ieškojimų, turinčių akivaizdų emocinį ir idėjinį krūvį. Spektaklio audinys labai dinamiškas ir nuolat besikeičiąs – maloniai dirginantis žiūrovo klausą, regą ir emocijas garsiniais, plastiniais ir teminiais kontrastais.

Įdomus režisieriaus sprendimas yra kontrasto principu komponuoti scenas – ištrinti ribą tarp naivios vaikystės akimirkų ir dabarties gyvenimo. Trumpos ir paveikios, vaikystės akimirkas atgaivinančios, scenos yra trumpos, todėl jomis pamalonintas žiūrovas tuojau pat grąžinamas į realybę.

Naivūs vaikiški ir provokuojantys suaugusiųjų veiksmai supinami į vieną giją, ištrinant ribą tarp praeities ir dabarties, skaudžiai primenant užuovėjos ieškančiam žmogui, jog grįžimas į vaikystės saugumo būseną yra utopija.

Komiškas ir tipiškai mergaitiškas R. Samuolytės ir V. Kuodytės kuriamas šokis, nukelia į nerūpestingas dienas, tačiau jį staiga nutraukia kūdikio verksmas.

Vaikiško ir naivaus įniršio kupina E. Užaitės ir V. Kuodytės muštynių scena, palaipsniui perauga į akivaizdžiai erotizuotą plėšrių moterų susirėmimą, kuris ilgainiui baigiasi vaikišku susitaikymu.

Linksmo šokio metu atlikėjas paverčiamas Kalėdų seneliu vos keliais plaktos grietinėlės potėpiais, kurie netrukus toli gražu ne vaikiškai nulaižomi.

Tokios tiesiog žiūrovų akyse vykstančios atlikėjų transformacijos prikausto dėmesį, stebina, linksmina, o kartais net šokiruoja.

Tačiau G.Ivanauskui koją pakiša jau ne kartą pastebėtas jo pomėgis nemotyvuotai ištęsti kai kurias scenas, taip sugriaunant vidinę spektaklio ritmiką bei sumenkinant emocinį paveikumą.

Labiau nei ankstesniuose G.Ivanausko kūriniuose šiame spektaklyje išryškėja teatrinės kalbos universalumo paieškos, pusiausvyros tarp skirtingų raiškos priemonių įsigalėjimas.

Čia kur kas mažiau abstrahuotų, savitikslių plastinių sprendimų – dauguma mizanscenų tarnauja minties, o ne estetizuoto grynojo judesio piešinio perteikimui. Akivaizdu, kad choreografas palaipsniui tolsta nuo šokio spektaklio ir artėja prie dramos teatro žanro.

Tai, be abejo, kūrinį daro žiūrovui suprantamesnį, tarsi nukelia jį nuo tik saujelei išrinktųjų suvokiamo choreografijos meno postamento. Spektaklio idėjos perteikiamos šokiu, garsais, pantomima, gestais, lengvai atpažįstamų situacijų atkūrimu.

Toks neverbalinio teatro reiškinys, be abejonės, yra paslaptingas ir sunkiai iškoduojamas. Kalbos turinį pakeičia jos forma. Semantinę funkciją perima intonacija, garsų artikuliavimas, gestų kalba. Įprastą ir kasdienišką veiksmą išreiškiant lakoniška kūno ir veido plastika, padidėja interpretacijų laukas.

Kita vertus, toks informacijos perdavimo būdas leidžia žiūrovui patikrinti savo gebėjimą suprasti asociatyvią informaciją ir su nuostaba pripažinti, jog galima bendrauti ir nekalbant lietuviškais žodžiais, o atpažįstant elgesį, situacijas, garsus, melodijas, kitų kalbų žodžius (o gal tik skambesį) ar gestų kalbą (man iš pastarosios pavyko suprasti tik „aš tave labai myliu“, visa kita teko priimti tik kaip gražų šokį).

Nepaisant fragmentiškumo, spektaklis netampa betiksliu ir eklektišku atlikėjų pasirodymu scenoje, nes jame yra aiški ir vienijanti tema.

Vaikystė, vaikiškumas, atrodytų, yra toks natūralus, gražus ir paprastas dalykas, tačiau šių temų menininkai tarsi nemėgsta ar vengia. Kažkodėl Lietuvos teatruose tikri, naivūs, nuoširdūs pojūčiai paprastai suvokiami kaip banalūs ir neįdomūs, todėl ir vaikystė vaizduojama (gal tik su Keistuolių teatro išimtimi) dažniausiai kaip kompleksų ir nuoskaudų šaltinis bei visų sunkumų priežastis, masiškai gimdanti „edipų“ ir „elektrų“ kompleksus.

G.Ivanausko spektaklyje vaikystė vaizduojama šviesi, linksma, aktoriai nevengia žaismingos ironijos ar lengvai atpažįstamo, vaikiško komizmo. Vaikystė tampa saugiu uostu gyvenimo išvargintam suaugusiam žmogui, į kurį, deja, grįžti neįmanoma.

Temą plėtoja ir minimalistinė, funkcionali, paties choreografo kurta scenografija, kuri kaip aliuzija į praeitį apjungia atskirus etiudus į vieną bendrą spektaklio visumą. Žaliais ir baltais plotais padalinta siena tarsi sugrąžina į vaikystės (jaunystės) laikų viešųjų įstaigų koridorius ar daugiabučių laiptines. Perkeltas ant mobilių šiuolaikinio biuro markizių šis įvaizdis tampa efemeriškas ir neleidžia aklai pasinerti į iliuzinį prisiminimų pasaulį, nuolat primena realybę.

Spektaklis „Aš tave labai myliu“ dar giliau atskleidžia G.Ivanausko teatro viziją, kuri ryškėti pradėjo nuo jo antrojo spektaklio „Vyrai baltais sijonais“: choreografas siekia lengvo, žaismingo, valiūkiško ir vizualiai patrauklaus teatro. Tokio teatro, kuris klausia, o ne atsako, kuris smalsiai tyrinėja ir provokuoja.

Individualios kalbos ieškojimas jungiant tai, kas jau žinoma, yra G.Ivanausko teatro stiprioji pusė, kurią reikia tobulinti ir vystyti. Neradus savo nišos, savo unikalaus veido, jaunam, kad ir labai ambicingam GI teatrui, gresia paskęsti KVDT, OKT, ACH ir kitų savo pozicijas jau užėmusių teatro trumpinių jūroje.