Kovas

Senasis Kauno Žaliakalnio funikulierius iš tikrųjų yra ne kultūros paveldo objektas, o fantastinė laiko mašina, teleportuojanti į pageidaujamą šalį ir laikmetį. Netikite? O aš tikiu, nes pastarąjį kartą keldamasi įkalnėn, kur kybo galerija „F“, atsidūriau nūdienos Rusijoje. Laimei, turėjau bilietą į abi puses, taigi dabar galiu pasidalyti įspūdžiais.

Funikulieriaus galerija šįsyk virto tarpine vaizdų stotimi, lydinčia į kelionę po Simono Robertso „Tėvynę Rusiją“ („Motherland“). Tai - užsienyje nemenko atgarsio sulaukęs nuotraukų ciklas, sukurtas ilgų klajonių po Rusijos tolius metu. Autorius brėžė savo patirčių maršrutus per Sibirą, Kolą, Tolimuosius Rytus, Pavolgį, Kaliningradą, ieškodamas modernizacijos nepaliestų gyvenviečių.

Tai ne vienintelė jauno britų fotografo kelionė. Simonas Robertsas priklauso menininkams nomadams, kūrybos impulsų bangas gaudantiems vis kituose planetos dienovidiniuose. S. Robertsas nuolat vyksta į politiškai ar socialiai įaudrintas šalis, fiksuodamas aktualią, skausmingą, dilemišką tikrovę. Jo darbai svyruoja tarp dokumentinio reportažo ir šiek tiek parežisuoto, meniško fotografinio esė.

Pasaulio būties skerspjūvius Robertsas atidengia objektyviai, bet šiltai, nepaprastai humaniškai. Jo fotografijos liudija autoriaus pagarbą žmogui, nuostatą nepasiduoti klišėms, trafaretinėms normoms. Menininkas atsiriboja nuo visuotinio žiaurumo, nukreipto prieš kitokius žmones – atstumtuosius, nepritapėlius, keistuolius. Savo nuotraukų herojais jis pasirenka islamo ekstremistus, raupsuotuosius, AIDS užsikrėtusius afrikiečių vaikus, piromanus, slaptų draugijų narius.

Ciklais transliuodamas prieštaringus vaizdus, Robertsas tikisi sukrėsti stebėtoją, įkalti pleištą į jo sustingusį, ribotų įsitikinimų šarvą. Fotografas nuolat stengiasi liestis prie atviro žmonijos nervo ir išlikti socialiai paveikus, taigi menas dėl paties meno jo nedomina. Kita vertus, Robertsas visuomet atnašauja formai ir estetizmui – ypač tai akivaizdu nespalvotų portretų serijose, kurios Lietuvoje, deja, nebuvo rodytos.

Robertso kūrybos fone „Tėvynė Rusija“ atrodo ypač nuosaikus, ramus, net optimistiškas ciklas, įkūnijamas žanrų įvairove - nuo portretinių atvaizdų iki urbanistinių bei gamtos peizažų. Nepaisant to, išlaikomas tolygus prasminis vientisumas, bendra nuotaika, tęstinumas, kuris tampa ir esmine parodos idėja.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog autorius Rusiją mato kaip savotišką A.Tarkovskio "Stalkerio" Zoną – keistą pakraščio karalystę, kurioje viskas spalvota, bet kartu tvyro apokalipsės, atominės žiemos nuojautos. Įspūdį paaitrina apleistos pramoninės dykros, šiukšlėmis žaizdota gamta, šiurpoki betoninės architektūros griaučiai.

Vis dėlto parodos fotografijos, jų estetiškas pateikimas prieštarauja Rusijos sąstingio, nykimo vaizdiniui. Tikrąją šalies dvasią gyviausiai atspindi nuotraukų veikėjai, jų emocingi, paprasti veidai. Robertsą labiausiai traukia „proletarų“ klasė – žvejai, darbininkai, turgaus prekeiviai. Juose autorius ieško rusiškosios tapatybės ženklų, piešdamas atviro, betarpiško ruso, beatodairiškai mylinčio tėvynę, įvaizdį.

Įdėmi fotografo objektyvo akis, tarsi G.Orwello „Didysis brolis“, stebi rusų kasdienybės dėsnius. Ji seka paskui žmones traukiniuose, šventėse, iškylose ir darbuose. Ji patikliai įsileidžiama netgi į asmeninę namų erdvę, kurioje galima atpažinti „tarybinį“ interjerą ir specifinį, tuo laikotarpiu suformuotą skonį.

Vienas kitą perklojantys parodos fotosiužetai teigia žinomą, bet vis tiek neįtikimą tiesą: šių dienų Rusija tebealsuoja sovietinės sistemos dvasia. Matyti, jog vis dar gyvas vadų kultas, kurį palaiko gatvėse stūksantys gremėzdiški Lenino biustai, o propagandiniai šūkiai ne tik išliko ant senų daugiaaukščių, bet ir tęsia gyvenimą plakatuose kaip šiuolaikinės grafikos priemonė.

Robertsą domina deganti rusų simpatija militarizmui, pomėgis demonstruoti valstybės galią, patosas, trykštantis paraduose ir tiesiog gatvėse, kuriose apstu uniformuotų kariškių. Aiškiai juntamas pasididžiavimas praeities žygiais, pergale Antrajame pasauliniame kare, kuris niekur kitur, tik Rusijoje, vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu.

Nuo Robertso fotojuostos nusivynioja ir įstabūs marinistiniai peizažai, perteikiantys gaivališką Rusijos gamtos atšiaurumą. Autorius išnaudojo ypatingą baltųjų naktų prieblandą, kurią perskrodžia išnyrantys laivai vaiduokliai. Šios nuotraukos dar kartą patvirtina fotografo jautrumą erdvinei aplinkai, subtilumą ieškant tinkamos kompozicijos ir spalvinių pustonių.

Kodėl Simonas Robertsas atvežė į Kauną būtent „Tėvynę Rusiją“, o ne kurį kitą puikų savo kūrinį? Greičiausiai autorius nujautė, jog mes stebėsime šias fotografijas ypatingu žvilgsniu. Vaizdinės parodos atkarpos, tarsi psichologinis deja vu fenomenas tikina atmintį, jog visa tai regėta ir patirta anksčiau. Tai pasimatymas su mūsų pačių būtuoju laiku, kuris liko praeitimi čia ir dabarties tikrove ten – Rusijoje.