2014-12-01 Alchemija LXVI. Žaliasis tiltas
Žaliasis tiltas – vienintelis skulptūromis dekoruotas tiltas Vilniuje. Dėl jų, tų geležinių sovietmečio visuomenės atstovų, į šiandienos lietuvį žvelgiančių iš keturių tilto kampų, vėl paaštrėjo diskusijos. Atėjo laikas galutinai nuspręsti, ar jas reikėtų restauruoti, ar nugriauti. Sprendimo dar nėra, pavasarį šia tema ruošiamasi rengti tarptautinę konferenciją, tad Alchemija TV šią temą pasuka kitu kampu. Laidos kūrėjai kreipiasi į daug laiko Lietuvoje praleidžiančius vakariečius ir klausia, ką jie mano apie Žaliojo tilto skulptūras.
Kiekvienas kalbintasis pristato asmeninę nuomonę, o mes aiškiai matome, kad ji susiformavo dėl asmeninių žmogaus patirčių. Išsakytos mintys, teiginiai ir klausimai laidoje sutraukti, sumontuoti į vientisą kaleidoskopą. Alchemijos pradžioje atrodo, kad visi laidos dalyviai tarpusavy lengvai sutartų, bet žiūrėkite, vėliau išryškės esminiai skirtumai. Rytis užsimena apie sprendimų priėmimo vilkinimą mūsų visuomenėje, bet pats laidą parengė taip, kad matytume, jog klausimas sudėtingas – yra daug požiūrių, įvairių salygų, platus spektras pavyzdžių ir bent keletas sprendimo variantų.
Žiūrovui šįkart suformuota aiški užduotis – sekti ne kalbančiuosius (juk jie užsieniečiai, jų beveik nepažįstame, neturime išankstinių nuomonių, asmeninio santykio ar pasitikėjo jais), o jų pateikiamus argumentus. Galbūt vėliau šie argumentai padės padaryti savo sprendimą. Kūrybinės grupės pozicijos čia nėra – jie tiesiog medija, tarpininkas, pateikiantis informaciją ir sukuriantis sąlygas, kad... žiūrovas mąstytų pats. Mūsų televizijoje tai siaubingai reta.
„Alchemija LXVI. Žaliasis tiltas“ yra viena geriausių Alchemijos TV laidų. Žiūrėkite ir svarstykite.
Monika
Senovės Romoje praėjusios valdymo epochos paminklai buvo griaunami ir naikinami. Taip daryta todėl, kad romėnai tikėjo, jog sunaikinus atvaizdus ir paminklus, naujoji valdžia valdys sklandžiai. Nuo senovės Romos iki dabar šis požiūris liko nepakitęs. Suprantama kodėl - senoji valdžia, o jeigu ypatingai primesta prievarta (ir tos valdžios simboliai) - kelia skaudulį. Juk tai praeitis. Kas buvo bloga, kas primena skaudžius įvykius reikia sunaikinti, taip kaip naikinamos piktžolės.
Tačiau ar sunaikinus praeities simbolius išsitrins ir praeities įvykiai? Jokiu būdu. Ar nuo to šaliai taps geriau? Ar tai padės kalbėti apie skaudžią praeitį kitaip? Ar tai užgydys visas žaizdas? Jokiu būdu. Griovimas griovimo vardan nieko nepakeis.
Bėgant Alchemijos kadrams akis vis kliūna už greitai bėgančių įvairių užrašų anglų kalba. Grynas vakarietiškumas - anglakalbystė, greitumas, televizija, superherojai. Šalia šių vaizdų vis rodomos Žaliojo tilto skulptūros - sovietizmas - socrealizmas, komunizmas, šviesus rytojus ir klasių nebuvimas. Puikiai parinka neverbalinė kalba verčia sau užduoti klausimą - į kurią pusę eina Lietuva?
Neringa