2014-05-27 Pasivaikščiojimai su Stasiu Eidrigevičiumi

Laidoje su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi daug spalvų ir formų. Nesupraskite to tiesiogiai - miestas už pašnekovų nugarų spalvingas, bet laidoje jis tik dekoracija - žymiai įdomesnis žodžiais besiskleidžiantis menininko pasaulis. Gražiausia spalva jame - balta.
Balta - todėl, kad šie „Pasivaikščiojimai" man priminė vieną seną dėsnį. Menininkas visada veikia visuomenėje, kitaip sakant yra visuomenės veikėjas. Kartais - kaip baroko laikais - jis veikia karalių ir kardinolų pašonėje, kartais - kaip XX a. 2-jame ar 7-ajame dešimtmetyje - abejotinos reputacijos baruose, industriniuose rajonuose bei undergroundinėse meno galerijose. Bet kad ir kokioje aplinkoje jis veiktų, menininkas visada yra laisvas, o menininku lieka tik dėl gebėjimo išlaikyti laisvę veikti. Menininkas yra tas, kuris randa laisvę savo veikloje.
„Meno akademijoje su studentais padariau savo tvarką. Pasirodo jie nei kokie laisvi, nei ką - sustabarėję sėdi..." - Eidrigevičius išpyškina XXI a. pradžiai keisčiausią mintį. Matau iš akių, tuoj imsite protestuoti: jaunimas žymiai laisvesnis nei anksčiau! Bet Stasio teiginys ne iš piršto laužtas. XXI amžiaus menininkas auginamas proto ir karjeros vergu - piešia tik tada, kai gali nupiešti ką nors genialaus, užsirašo tik aukščiausios prabos mintis... Kitaip sakant - ne veikia, o laukia. Laukia, laukia ir neveikia.
Todėl man Eidrigevičiaus balta yra laisvė, kaip laisvas idėjoms, mintims ir rankos judesiui atviras popieriaus lapas. Gyvenimo nuotrupos - datos, pavardės, vaizdai, garsų kodai - viskas gali ten atsidurti ir tapti kasdienės laisvės manifestu, įkvėpimo šaltiniu, mažyte gyvenimo nesąmone. Stasio eskizinėse knygelėse tokių pilna. Tai - jo kasdienė laisvė, kūrybinio gyvenimo siūlas.
Būkite laisvi.
Monika