Tapytojos Miglės Kosinskaitės kūrinija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai areštuojama žodžiais. Sakyti, kad jos kūryba tvinksi, plazdena, intriguoja romantiniu siurrealizmu, vadinasi, – nepasakyti beveik nieko. Teigiant, kad ji elegantiškai dekoratyvi, veiksminga ir labai asmeniška, esmė pakimba ore. Kaltinimas, kad jos personažai teatrališki, su charakteriu, paslaptingi ir sunkiai auklėjami, – tik vos vos užsimena apie tai, kas svarbiausia. Liudijimas, kad jos tvirtų kompozicijų formai, idėjai ir charakteriui beveik nereikia spalvos drabužių, – atskleidžia tik apytikrę tiesą.

Belieka imtis seklio vaidmens – surasti vien M.Kosinskaitei būdingus kūrybos atpažinimo ženklus, kad jie, kaip individualaus braižo įkalčiai, padėtų apibūdinti neabejotiną menininkės išskirtinumą klaidžioje šiuolaikinės tapybos minioje.

Akys. Miglės paveikslų personažai visada stebi žiūrovus. Puošnios aukštuomenės damos ir liūdnos juokdarės, gracijos ir medūzos, mąslios ir nerūpestingos koketės, begėdės ir drovuolės, dekadentės, pikų damos ir salomėjos, laisvos ir kompleksuotos, turtingos ir vargšės -- visos turi savo nuomonę apie mus. Jos stebi akylai ir aptarinėja mus savo vidiniais monologais. Tarsi nurenginėja žvilgsniu. Net tada, kai herojės, rodos, užsimerkusios ar atsukusios mums nugarą. Net užrištomis ar vėduokle gudriai pridengtomis akimis. Net pasislėpusios už žirgo, seno virdulio ar kito daikto. Tai paveikslai – dialogo partneriai. Personažų akimis kalbanti tapyba.

Asmenybė. Miglės personažai ateina pas mus su ryškia autobiografija. Paveikslų plokštuma virsta tarsi monospektaklio scena, nuo kurios į mus kreipiasi asmenybė.Tvirta savo pasirinktu gyvenimo būdu ir pasaulio suvokimu. Ryški, vienetinė, stipri net savo paklydimais, todėl priverčianti suklusti. Tai – asmenybės likimu kalbanti tapyba. Tokiai tapybai net nebūtinas spalvingas apdaras. Kartais užtenka vien monochromijos su spalvų papildais. Nes įdomu klausytis, ką kalba drobės.

Romantika. Miglės paveikslai – laisvos improvizacijos romantikos, apibendrinto retro stiliaus, Rytų ir Vakarų civilizacijų temomis. Kartais tauriai liūdnas, kartais valiūkiškai rimtas, rafinuotas žaidimas nuotaikomis, madomis, likimais ir emocijomis. Ilgesys kažko, kas prarasta, ką nesugrąžinamai suniokojo civilizacija, urbanizacija, globalizacija. Tokia tapyba gimsta iš nostalgijos sunykusiam dvarui žmogaus širdyje ir iš ilgesio moters asmenybės paveldui.

Amžinumas. Iš kokio amžiaus Miglės herojės? Kodėl jos taip noriai ir laisvai kalbasi su mumis? Atėjusios tarsi iš šimtmečių senumo paveikslų, puošnių rūmų, istorinių ir meilės romanų – jos viską žino apie mus ir to neslepia. Tai – moteriškumo paslapties ir gudrybių, skrydžių ir kryčių atsivėrimai. Jų amžinumas nepavaldus kalendorinei madų kaitai. Tai amžino aukso amžiaus žmoguje teigimas, paremtas ankstyvojo renesanso, mažųjų olandų, secesijos, art deco, nebyliojo kino įspūdžiais ir dar nežinia kokiais regėjimais. Miglė neslepia mėgstanti manipuliuoti epochomis ir įvaizdžiais, kad pažiūrėjęs negalėtum pasakyti, kada sukurtas jos paveikslas: vakar ar prieš šimtą metų.

Lytiškumas. Užrištomis akimis atėjęs prie ekspozicijos pasakysi: „Tapyta moters!“. Ir ne todėl, kad figūrinėse kompozicijose vyrauja moterų portretai. Moterį per amžius tapė, tapo, tapys ir vyrai. Iš Miglės drobių sklinda, skleidžiasi moters paslapties ir aistros kvapas. Dirbtinai jo nesukursi. Natūraliai atsiveriantis lytiškumas skamba kaip retas ir brangus asmenybės tapatumo ženklas moters ir vyro skirtybių vertę niveliuojančiame XXI amžiaus gyvenime ir mene.

Išvada: Surinkti įkalčiai leidžia pateikti įtarimą, kad M.Kosinskaitės kūrinija ir jos bendruomenė yra unikali, ryškiai individualizuota ir labai suinteresuota mūsų gyvenimu. Kol menininkės kūrybos byla nebaigta, skiriu jai kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišsukti iš pasirinkto kelio, nepasiduoti įtakoms.Tai yra kelias, kuris tarp tūkstančių kitų keliukų surandamas be reklamos radarų ar brangių navigacinių sistemų. Toks kelias surandamas pagal akustinį širdies balsą.

Tyrimą atliko Vida Savičiūnaitė (parašas)