Andrew Miksys: dėmesys paribiui 0

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-08-02
Andrew Miksio fotografija iš serijos „Disko“

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vakarų kultūroje įsivyravus postmodernizmui, centras kaip trauka ir galia neteko klasikinio svorio ir svarbos – dėmesys nukrypo į kultūros marginalijas: vietas, asmenis, daiktus, į kuriuos anksčiau dėmesys nebuvo kreipiamas. Taip tai, kas tarpukariu ir pokariu egzistavo pačiame kultūros lauko centre, išstumta to, kas buvo paribiuose. Nepaisant to, dichotomija išliko, tik patyrė reversyvų procesą.

XXI amžiuje, kai metropolijos, atrodo, galutinai prarado kolonijas, menininkai ir institucijos nukreipė žvilgsnį į kolonijų tikrovę. Kolonijinės vietos, kurios ir postmodernizmo metu buvo dėmesio centre, dabar išlaiko savo pozicijas, tačiau atveria naują tendenciją: kolonija svarbi ne metropolijos akivaizdoje – kur kas įdomesnis yra toks santykis, kai ne metropolijos meno kūrėjai iš aukšto žvelgia į kolonijas, o atvirkščiai – pokolonijiniai menininkai drąsiai ir vis laisviau interpretuoja metropolijos taikytą fizinę ir mentalinę prievartą. Metropolijos menas tampa kartojantis senas schemas, ir, tik atsivėręs naujai patirčiai, dar gali būti gyvas ir pulsuoti.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sietlo mieste užaugęs, tačiau daug laiko Vilniuje praleidžiantis lietuvių kilmės fotomenininkas Andrew Miksys į savo protėvių šalį atvyko tuomet, kai jam kilo sumanymas užfiksuoti Lietuvos kaimuose iki šiol tebevykstančias diskotekas, kurių formatas (muzika, publikos elgesys, interjerai ir kita) nesikeitė nuo praėjusio amžiaus aštuntojo-devintojo dešimtmečių. Fotografijų serija, pavadinta „Disko“, Lietuvoje sukėlė daug diskusijų, susijusių su menininko etika ir kūrybiniu fotografijos procesu.

A. Miksio fotografijų serija aiškiai rodo naują meno procesų slinktį: Lietuva, kaip ir daugelis okupuotų sovietinių valstybių, iki 1990-ųjų Vakaruose buvo traktuojama ne kaip konkrečių vietų visuma (su žmonėmis, namais, daiktais ir gamta), o kaip sovietinė erdvė, kurios tiesiogiai patirti pojūčiais dėl „Geležinės uždangos“ buvo neįmanoma. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, erdvė virto vietų aibe. Už šias vietas menininkas iš JAV, fiksuodamas jas fotoaparatu, jau priverstas imtis atsakomybės. Tai – visiškai kitoks santykis su tikrove, nei buvo įprasta modernybėje, nes tada Vakaruose irgi dominavo ne atsakingas ir globojantis ryšys su vieta, o įsigyvenimas į platesnę erdvę per medijas. A. Miksys, fotografuodamas tai, kas išliko kelis dešimtmečius, vakariečiams grąžina „prarastąjį“ laiką, nes žiūrovas gali matyti tikrovę, kurios diskotekų gyvavimo pradžioje nebūtų niekaip pasiekęs. A. Miksio fotoaparatas posovietinėje, pokolonijinėje vietoje veikia kaip nusavinantis tikrovę: tai, kas nufotografuojama, tampa sava ir artima pačiam fotomenininkui.

Fotografijų serija „Disko“ yra artefaktai, bylojantys, jog JAV gyvenantis žmogus dėl savo kilmės paieškų, intereso dėl savo šaknų tampa priverstas atsiverti Kitam – šaliai ir žmonėms, apie kurių realų egzistavimą ir būtent kitoniškumą anksčiau gal ir mąstė, bet jutiminiu būdu nepatyrė. A. Miksio fotografijos nurodo į JAV tikrovės plyšius, kuriuos buvusi SSRS kolonija užpildo nauju turiniu. Savo etninių šaknų ieškantis amerikietis yra tarpininkas, mediatorius, tarp JAV ir Lietuvos – idėjų ir potyrių difuzija yra abipusė. Vieta, kuri anksčiau atrodė užmiršta visų, išskyrus pačius jos žmones, staiga pasirodo globaliame pasaulyje ir ima jį veikti. Pats Lietuvos kaimas, kuris užfiksuotas A. Miksio fotografijose, irgi patiria pokyčių dėl menininko apsilankymo ir veiklos: žmonės ima domėtis ir tuo, kas yra už jų buities ir vietinio kaimo horizonto, supranta, kad jų tikrovė nėra vienintelė įmanoma, tampa atviresni. „Disko“ fotografijose veikiantys žmonės iki A. Miksio apsilankymo buvo lyg priešingas emigrantų iš Lietuvos polius: emigrantai nuo pat išvažiavimo atsisako glaudaus santykio su gimtąja vieta, o likusieji Lietuvoje iki menininko vizito buvo išsižadėję pasaulio dėl gana niūrios ir giliu civilizaciniu atsilikimu kvėpuojančios tikrovės.

Pats A. Miksys čia irgi patiria vidinę transformaciją, nes užaugęs atvirame ir laisvame pasaulyje, kuris nesureikšmina gimtinės, operuoja erdvės, o ne vietos kategorijomis, Lietuvoje patenka ten, kur niekad nebuvo – atsineštinis kultūrinis bagažas čia nėra toks reikšmingas, jis svarbus tik tuo, kad įgalina sugauti laiko momentus ir vietos konkretybę. Tėvynės atradimas A. Miksiui yra daugiaprasmis – dėl santykio su protėvių žeme reikia dalyvauti veiksme, kur laikas yra sustojęs, o vieta leidžia patirti dominuojančias mūsų laikų filosofines ir socialines tendencijas ir jas originaliai perteikti fotografijomis. Tai, kas buvo marginalu, menininkui virsta esaties centru, kur sovietinė praeitis susijungia su fotografijos dabartimi bei kuria ateitį. Lietuva čia – kraštas, įstrigęs tarp posovietinio pokolonijinio būvio ir labai stiprios Vakarų įtakos, kuri siekia toli gražu ne kiekvieną vietovę.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*