Birželis

Naujiems vėjams, gyvai menotyros minčiai ir ypač jaunatviškam maksimalizmui atviras portalas www.kamane.lt pristato jaunų – jau esamų ir būsimų literatūros kritikų susivienijimo karštą debiutą. Alternatyvios krypties literatūros aktyviu sujudimu (AKLAS) „Žirklionis“ pasivadinusi literatūrologijos jaunuomenė yra kilusi iš Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto.

Debiutui AKLAS „Žirklionis“ pasirinko šių metų „Poezijos pavasario“ (PP) gelmių ir paviršių kontekstus, patirtus renginių Kaune metu. Kas bus toliau – pamatysime. Tikėkime, kad nuobodžiauti neteks. Svarbu, kad stojus į diskusijų greitkelį, per greitai neišgaruotų padangų aušinimo skystis :).
Taigi – važiuojam!

Manifestas
Norėdami išravėti seniai vegetuojančią ir talento vegetarų vis dar skrupulingai mūsų kultūroje gaivinamą literatūros provincialumo lysvę, skelbiame galą visiems šiuolaikiniams maironiams, salomėjoms ir panašiems Lietuvos „milžinąžuoliams“ – visiems epigonams ir grafomanams, galvas slepiantiems po „aukštosios kultūros“ aureole. Mūsų tikslas – stoti skersai kelio visoms snobiškumo, provincialumo, miesčioniškumo, kraštutinio konservatyvumo ir biurokratijos apraiškoms literatūroje ir apskritai kultūroje.
Mes
esame įsitikinę: iki šiol tiražuojami „našlaičių-bočių“, „mergelių-lelijėlių“, „žemčiūgų-plūgų“ įvaizdžiai ir tematika nebeatspindi XXI amžiaus žmogaus dvasinio gyvenimo ir nebeatitinka mūsų visuomenės kultūrinės savimonės (tam yra galinga klasika);
jaučiame: šiuolaikinio žmogaus sąmonė negali skleistis ir tobulėti atgyvenusių meno formų struktūroje (šauksmas "ateik užvakar" – beprasmis);
teigiame: kol nebus liautasi aklai garbinti primityviosios literatūrinės tradicijos, nematant šalia jos egzistuojančios daugialypės kultūrinės sklaidos, tol mūsų pareiga bus – atvira, aštria ir negailestinga kritika griauti visus kultūrą hermetizuojančius mitus (kažkas juk turi prabilti).

Alternatyvios krypties literatūros aktyvus sujudimas (AKLAS)
„Žirklionis“

PP‘2009: JEIGU LAKŠTINGALA NORĖTŲ NUSIŠAUTI

„Poezijos pavasaris“ pristatomas kaip vienas didžiausių Lietuvoje metų literatūrinių renginių. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius ypač didžiuojasi jam suteikta privilegija šiuo renginiu paįvairinti laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo kasdienybę.

Kaip teigia „Poezijos pavasario“ organizatoriai, ši šventė kasmet primena, kad „egzistuoja tikrosios vertybės, nekintamos, nesunaikinamos net ir bet kokios krizės metu.“

Ši frazė lyg burtažodis buvo kartojama visų 45-ojo „Poezijos pavasario“ renginių metu. Primygtinai brukamas toks leitmotyvas tarsi savaime pažada klausytojui, kad tikrai bus kuo mėgautis. Tikrovė, deja, ne visada pildo pažadus.

Šiemet „Poezijos pavasario“ veiksmai Kaune prasidėjo gegužės 25 d. Kauno menininkų namuose vyko poezijos vakaras „Jaunųjų lyra". Gal todėl, kad pirmas, gal todėl, kad jaunųjų, šis renginys nuvilnijo ramiai. Jauniesiems poetams buvo suteikta galimybė pristatyti savo kūrybą. Vakarą pradėjo J.Naujalio muzikos gimnazijos roko grupė „Flame in the dark".

Roko kultūros ženkluose lyg ir slypėjo tam tikra maišto prieš klasiką puoselėjančią PP tradiciją idėja, tačiau jaunatviškam entuziazmui pasireikšti trukdė gana formali aplinka ir silpna organizacija.

Skaitovai buvo gerokai sutrikę, nes jų skaitomos poezijos ir muzikos tematika akivaizdžiai nesusikalbėjo. Džiugino nebent temų įvairiapusiškumas, tačiau nereikalingas formalumo prieskonis šiek tiek trukdė lengviau ir paprasčiau į viską pažiūrėti.

Iš 11 vakaro dalyvių dalis – jau išleidę savo knygeles. Kai kurie jau yra gavę ir pirmuosius apdovanojimus: Indrei Meškėnaitei buvo įteiktas „Nemuno Katino“ diplomas, Gvidas Latakas jau turi Zigmo Gėlės premiją už pirmąją eilėraščių knygelę. Perskaitęs savo kūrybą, jis žaismingai pareiškė, kad jau suaugo ir „Jaunųjų lyroje“ dalyvauja paskutinį kartą.

Renginio vedėjos Enrikos Striogaitės pasakyta mintis, jog „galime didžiuotis savo liepomis bei ąžuolais“, tyliai išgąsdino. Jei ir toliau taip visiems bus brukama konservatyvaus tautiškumo misija, dažnai butaforinė ir pernelyg ornamentiška, ar nesulauksime dar primityvesnių eilių nei, tarkime, „lietuvių kalba – tautos pažiba, žaliaskarė rūta – graži Lietuva“.

Vedėjų nenoras paleisti „Jaunosios lyros“ vairą iš savo rankų dar kartą priminė, kad, nepaisant gražių kalbų apie jaunatvišką kūrybinę aistrą, tai tas pats senasis gerasis PP, kur pavasaris gali ateiti tik „laiko patikrintų“ poetų dėka.

Gegužės 26 d. Kauno menininkų namuose jaunuosius poetus pakeitė energingi mėgėjai. Jų saviraiškos vakarą „Negaliu be eilėraščių“ pradėjo šiltas Petro Palilionio pasveikinimas. Anot jo, į tokius renginius „renkasi tie, kas mėgsta poeziją, ją dėmesingai skaito ir patys kuria“.

Po lyriško Kauno rašytojų vado pasveikinimo vyko teatralizuotas eilėraščių skaitymas. Asociacija, pasivadinusi „Branduma“, nusprendė atgaivinti visų primirštą stilizuotą eilėraščių skaitymą. Romantiškai „besilyrinant“, neva skausmingai buvo gvildenamos „Lietuvos – gimtinės manos“ temos. Eilėms pritariančios kanklės tik dar labiau liūdino, o katarsis, matyt, turėjo būti patirtas tada, kai tautos kančią išliejusias moteris pakeitė vilties balsu prabilę vaikai. Buvo tiesiog nejauku, kad mažuosius skaitovus norima paversti tuo, kuo galbūt jie visai nenori būti.

Renginys neišklydo iš dviejų jau senokai devalvuotų temų: tai – nemarioji „atgimimų dainių“ tradicija („legendos-pilkapiai-staklės-kanklės-žemė užguita“) ir „šilkinių rankų saulėlydžio aušros“ („koks subtilus ryšys lietuvio ir gamtos“).

Kai pasidaro negera, staiga suvoki, kad tas pačias eiles tie žmonės ar jų pasitelkti vaikai skaito kasmet jau trisdešimt metų, o jų mintys vis dar trypiamos „grobuonių kojomis“. Nejaugi manoma, kad nuolatinis tautos kančios eskalavimas sutaurina lyrinį subjektą, o lietuvis, būdamas taip arti gamtos, yra vos ne lygus jai ir būtent todėl geba išreikšti save daug subtiliau nei bet kokios kitos pasaulio tautybės žmogus.

Buitiškai galvojant – juk gražu, verta net masinio atodūsio, kai jaunų poetų šeima ant scenos lipa su vežimėlyje dar miegančia „jaunąja poete“. Ir vis girdi kartojant „lakštingala negali nečiulbėti“. Jau ne kitaip, galvoji sau – šiandien Lietuvoje visi vyrai maironiai ir visos moterys salomėjos.

Bet palaukit! Šio masinio maironių ir salomėjų šou pradžioje buvo perspėta, kad tai „renginys, kapojantis jauniems literatams galvas ir neleidžiantis suvešėti grafomanams“. Ar svarbi dar prasmė to, kas sakoma, ar jau užtenka tik vislaus kalbėjimo?

Trečiąją „Poezijos pavasario“ dieną (gegužės 27 d.) Kauno menininkų namuose vyko „Pegasas 2008“ – Kauno rašytojų 2008 metais išleistų knygų apžvalga ir 1 Lito premijos įteikimas. Susidaro įspūdis, kad šis reginys – tai formalus suokalbis, kurio metu imituojamas kritiškas Kauno rašytojų knygų skaitymas.

Šio vakaro metu VDU studentės pristatinėjo mokslinius darbus, kuriuose apžvelgiamos Kauno rašytojų 2008 m. parašytos knygos. Literatūrologės buvo diplomatiškos – kritikuoti nesiryžo.

Sąmokslas išryškėjo tuomet, kai buvo pabandyta užsiminti, jog objektyviam vertinimui reikalingas ir kritiškas požiūris. Kauno rašytojų 2008 metų knygų apžvalgos renginyje ši pastaba buvo sutikta pasipriešinimo šūksniais, kojų trypimu ir reikalavimais negadinti šventės.

1 Lito premijos įteikimas po tokių akibrokštų virto visišku chaosu. Ne visi suprato, kada reikia ploti, o kada džiaugtis. Tik besišypsančios premijos laureatės – vaikų poetės Zitos Gaižauskaitės – deklamuotas eilėraštis „Paplepėkim kar kar kar kai sugrįšiu ne dabar“ leido suprasti, kad renginys jau baigėsi.

Po trijų pasivaikščiojimų po „Poezijos pavasario“ alėją susidaro įspūdis, kad ne veltui prieš kiekvieną renginį vis slepiamasi po fraze, jog poetinė situacija, atvirkščiai ekonominei, - tik gerėja. Tačiau ar tokia taktika visada pasitvirtina? Jei viskas būtų taip gerai, ar tikrai reikėtų vis primetinėti organizatorių nuomonę – juk klausytojas pats nėra abejingas tam, ką girdi.

Iškalbingi ir baigiamojo „Poezijos pavasario“ vakaro įvykiai. Kai Kęstučio Navako sūnus nušvilpia Robertą Keturakį, o vakarui dar neįpusėjus Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas ir Erika Drungytė to paties K.Navako iniciatyva teatrališkai pasiskelbia „avangardo būreliu“, galima ir suabejoti PP nešama dvasine harmonija.

O ir vos įžengus į Maironio muziejaus kiemelį tenka tiesiog nepatogiai nustebti – be fotografų ir žurnalistų, keleto ant kelių sėdinčių anūkų, didžioji dalis klausytojų – močiutės ir seneliai. Tai tik pastebėjimas, bet jis verčia dar kartą įsitikinti, kad didžiausias Kauno kultūrinis renginys nėra patrauklus jaunesniajai kartai.

Tokį įspūdį dar labiau sustiprina ir šių metų „Poezijos pavasario“ laureato Rimvydo Stankevičiaus išsakytos mintys: „Liūdnai patvirtinsiu, kad niekas nepasikeitė. Reikės kautis ir toliau – kiekvienam už save, pramušinėti sieną galva ir įrodyti, kad nesi kalakutas. Prieš dvejus metus taip rėkavau ir taip norėjau premijos, nes maniau, kad pramušiu vartus, pro kuriuos įsivesiu visą jaunesniąją kartą, kuri verta visų titulų. Bet jų pagrindinė nuodėmė, kad jie jauni. Mūsų klasikams ir Aidas Marčėnas yra jaunas poetas. Už jo tuštuma. Mūsų nėra.“

Apsilankius „Poezijos pavasario“ renginiuose tokios kalbos neatrodo kaip hiperbolizuotas skundas, o greičiau kaip gana atsargiai išsakyta tiesa.

Ir iš tiesų – kai tarp skėčių ir skrybėlaičių nieko nebematai, o poetai vis stojasi ir stojasi, eina vienas po kito, rikiuojami čaižaus vedėjos Aldonos Ruseckaitės balso – „Ruošiasi!..”, kai ši frazė nuolat perrėžia taip reikalingą bent kelių sekundžių tylą po eilėraščio, į galvą peršasi šventvagiška mintis: O gal lakštingala norėtų nusišauti?

Pamažu jauti, kaip piktdžiugiškai kirba pernelyg postmodernios sąmonės pagimdytos erezijos: o kas, jei PP almanachui pristatytume techninės kūrybos pavyzdį. Į kompiuterinę programą suvestume žodžius, taurius pačius savaime, atspindinčius ypatingą egzistencinę gelmę ir atskleidžiančius lietuvių tautinius archetipus: žaliaskarė rūta, nešnekus ąžuolas, rauda, nemuno vingiai, pušynėlių dukra. Paspaudę kompiuterio klavišą, leistume programai sugeneruoti tris skirtingus eilėraščio variantus. Ar skaitant „mašinos sukurtą“ eilėraštį, kuris taip pat skambėtų gražiai ir melodingai, tas „subtilus santykis su žodžiu“ padėtų suprasti, kas yra autentiška, o kas – netikra?

Kol kas į šį klausimą turbūt negali atsakyti ir patys „Poezijos pavasario“ organizatoriai. Stebint chaotiškai organizuotus, formalumu persmelktus renginius, susidaro įspūdis, kad PP ne tiek „kapoja galvą grafomanams“, kiek prisideda prie snobiškumo ir provincialumo įtvirtinimo literatūroje.