Tadeuszo Różewicziaus vandenynas puodelyje 3

Tomas Genevičius
www.kamane.lt, 2017-03-27

Leidykla „Apostrofa“ išleido lenkų poeto Tadeuszo Różewicziaus (1921–2014) eilėraščių rinktinę „Vanduo puodelyje“ (2017). Tai pirmoji išsami garsaus lenkų poeto knyga lietuviškai, iki šiol su jo kūryba galėjome susipažinti tik nedideliu tiražu išleistoje knygoje „Tadeusz Różewicz. 4 poemos“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2004) ir atskiruose periodikos leidiniuose (Alfonso Bukonto, Rimvydo Strielkūno, Rolando Rastausko ir kt. vertimai). Rinktinę „Vanduo puodelyje“ sudarė ir vertė poetas, eseistas Eugenijus Ališanka, iliustravo poeto T. Różewicziaus bičiulis dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Kaip knygos pristatyme šiemetėje Vilniaus knygų mugėje atskleidė Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė, T. Różewiczius labai norėjo, kad S. Eidrigevičius iliustruotų jo knygas. Poetas, pats jaunystėje studijavęs dailę (Krokuvos Jogailos universitete), draugavo su daugeliu dailininkų ir šias draugystes jis vadino jam nutinkančiais stebuklais (juokais sakydavo, jog jam nutinka tiek daug stebuklų, kad jis turėtų save vadinti mistiku). S. Eidrigevičius pasakojo apie pažintį (susipažino Izraelio knygų mugės metu) ir draugystę su T. Różewicziumi. Pasak dailininko, poetas vis paklausdavo apie judviejų bendros knygos projektą, kurio, deja, T. Różewicziui nepavyko sulaukti. Be dailininko piešinių, naujojoje knygoje yra ir susirašinėjimo atvirlaiškiais, kuriuose kūrėjai kalba apie galimus bendrus darbus, pavyzdžių.

Poeto kūryba į užsienio kalbas buvo verčiama pradedant nuo jo debiutinės knygos „Nerimas“ (1947). Kaip teigė Č. Milošas (išvertęs daug T. Różewicziaus eilėraščių į anglų kalbą), T. Różewiczius lenkų literatūroje buvo absoliučiai naujas, visiškai nuo kitų besiskiriantis balsas, jis nuo pat pradžių pasiekė absoliutų eilėraščio skaidrumą: kai forma visiškai nepridengia faktų, gyvenimo ir yra skaidri kaip stiklas (tiek Č. Milošas, tiek T. Różewiczius yra vienas kitam skyrę po eilėraštį).

Jokia forma nepridengti faktai ir gyvenimas T. Różewicziaus knygoje juntami nuo pirmųjų knygos „Vanduo puodelyje“ eilučių. „Man dvidešimt ketveri/ išlikau gyvas/ vedamas į skerdynes“, – taip rašė pasipriešinimo kovose prieš nacistinę okupaciją dalyvavęs poetas eilėraštyje „Išlikęs“ (1947). Čia atsispindi asmeninė T. Różewicziaus patirtis, kuri yra kartu ir visos XX a. kartos žmonių išgyvenimai: „Mačiau:/ vežimus sukapotų žmonių/ kurie nebus išganyti.“

Kruvini, tragiški XX a. pėdsakai išliko visoje poeto kūryboje, pvz., ironiškai meno pasaulį vaizduojantį eilėraštį „Mačiau nepaprastą pabaisą“ (1983) poetas baigia eilutėmis: „Namuose manęs laukia/ užduotis:/ Sukurti poeziją po Osvencimo.“ Lenkų poetas perfrazuoja garsųjį vokiečių filosofui Theodorui Adorno priskiriamą klausimą: „Ar įmanoma poezija po Osvencimo?“, didžiausios nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklos, įkurtos nacistų okupuotoje Lenkijoje ir tapusios viso Holokausto simboliu. Su Vakarų filosofija gerai susipažinęs T. Różewiczius, ko gero, žinojo, kad T. Adorno neneigė poezijos galimybės po Holokausto, o tvirtino, kad poeziją po Osvencimo rašyti būtų barbariška. (Vėliau, T. Adorno atsiėmė ir šiuos žodžius, teigdamas, jog „amžina kančia turi tokią pat teisę į išraišką, kaip ir kankinami turi teisę rėkti“.) Tačiau filosofas nepateikė barbariškumo apibrėžimo, o klausimas, kuo barbariškumas skiriasi nuo mūsų kultūros, yra labai nepatogus...

T. Różewiczius, kaip ir estetiškai jam artimi XX a. figūrinės tapybos dailininkas Francis Baconas, avangardistas Tadeuszas Kantoras, absurdo rašytojas Samuelis Beckettas, savo kūryba liudijo siaubingą XX a. vidurio patirtį, pokario žmogaus nerimą ir neviltį. Šių kūrėjų santykis su senąja kalba, ligi tol egzistavusia kultūra, kuri ne tik nesugebėjo apsaugoti nuo Osvencimo, bet jį ir sukūrė, buvo naujų kelių, kurie neleistų pasikartoti barbariškumui, paieškos.

T. Różewicziaus poezija savo lakoniškumu ir elipsėmis primena reportažus, kino scenarijus, į vieną montuojami skirtingi šaltiniai (laiškai, laikraščių iškarpos, citatos kitomis kalbomis, įvairūs aprašymai) primena XX a. dailininkų koliažus, kino avangardistų kūrinius. Eilėraštyje „Francis Baconas, arba Diego Velazquezas dantisto kėdėje“ poetas aprašo įsivaizduojamą susitikimą su šiuo unikaliu tapytoju. Eilės, rašytos po dailininko mirties praėjus keleriems metams (1994–1995), jungia prisiminimus, tapybos parodas, laiškų citatas, savos ankstyvosios poezijos ir dailininko darbų palyginimą ir asmenišką susitikimą, bandymą nuoširdžiai pasikalbėti apie meną prie stipraus alaus bokalo su tarsi spiritizmo seanse apsireiškusiu F. Baconu. Artima ne tik šokiruojanti judviejų estetika, bet, galima sakyti, T. Różewicziui, kaip ir F. Baconui, taip pat svarbu „sugauti faktą pačią svarbiausią akimirką“ (taip apie savo darbo metodą yra sakęs pats dailininkas).

Poezijos, poeto prasmė šiais laikais svarstoma ir ne tokiame niūriame kontekste, ypač vėlesnėje kūryboje, pvz., eilėraštyje „Priminimas“ („ką reiškia būti poetu/ kaip būni poetu“) arba „Vanduo puodelyje, Niagara ir autoironija“, kur aprašoma savotiška bejėgystė, poetinis suspendavimas Niagaros krioklio, vieno iš gamtos stebuklų, akivaizdoje: „Poezija išreikšta eilėraščiu/ tai vandenynas stiklinėje vandens.“ Nepasidavęs minčiai „eilėraštuke uždaryti Krioklį“, poetas aprašo tylią meditaciją, grįžimą į save, taikymąsi su tikrove, kol krioklys „aiškino“ poezijos galimybes ir „braižė formas“.

Viename vėlyviausių šioje knygoje esančių T. Różewicziaus eilėraščių „Priminimas“ rašytojas pataria jaunam poetui nesupainioti tiesos su jos atspindžiu, rašant kliautis savo patirtimi ir atmintimi. Patirtis ir atmintis, lyg asmeninis pragaras ir rojus, kurį kiekvienas pasmerktas nešiotis su savimi, ženklina visą T. Różewicziaus poeziją, yra amžinieji jo kūrybos varikliai.

Eilėraštis „Pirmasis pasislėpęs“ – lyg filosofinio akmens paieška, siekiant skaidant, dalijant, redukuojant priartėti prie to, kas nepasiekiama, per kartų kartas užmiršta. Poeto žvilgsnis į praeities bedugnę primena suaugusius gluminantį vaiko klausinėjimą – kas buvo pirmasis medis, pirmasis žvėris (žmogus)? Šio eilėraščio mintis pratęsia knygoje šalia atsidūręs eilėraštis „Durys“. Abu šie kūriniai (kaip ir kai kurie kiti) sujungti ir dailininko S. Eidrigevičiaus piešiniu per du puslapius – gyvūno (panašaus į stirną ar asilą), kurio priekinė kūno dalis atskirta nuo galinės, o tuštumą viduryje užpildo poeto eilėraštis. „Durys“ – bandymas išmatuoti savo žvilgsnio, matymo gilumą. Net ir prasibrovus pro pačią tolimiausią – „trečių durų“ – miglą, regėjimas baigiasi, liaujasi egzistavęs, tarsi pasiekęs įmanomą ribą. Tai lyg ta perskyrusio gyvūną dailininko pavaizduota tuštuma, poeto sąmonei, atminčiai atsisakius apčiuopti pernelyg priartėjusias gyvenimo paslaptis ar skausmus. Tad telieka šis negalėjimas atkurti, pavaizduoti, kaip siekis užpildyti prasme atsivėrusią tuštumą.

Eilėraštis „Tarp daugybės reikalų“ susisieja su šalia sudarytojo dėka spausdinamu eilėraščiu „Korektūra“ – abiejuose išreikštas mirties neišvengiamumas, fatališkumas. Tik viename iš to drąsiai juokiamasi: „Užmiršau/ kad reikia dar/ ir mirti“, o kitame pripažįstamas mirties neišvengiamumas, bet paneigiamas jos gebėjimas kurti prasmę („Mirtis nepataisys/ nė vienos posmo eilutės“). Tad galiausiai, poeto akimis žvelgiant, ji nėra tokia svarbi, reikšminga. Šiuos eilėraščius jungia viena iliustracija – tarsi nusveriančios sūpynės ar svarstyklės, uždėtos ant kokio tai gyvio kaklo. Tai lyg amžinai žmogui po kaklu kabančios prasmės girnos, kurių nepavyks nusimesti net ir mirus. Mirtis, pažymėjusi T. Różewicziaus amžių kaip vieną tragiškiausių žmonijos istorijoje, prasmės paieškas paliko pačiam žmogui – gyvenime ir poetų knygose.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*