Poetė Giedrė Širvytė: „Norėčiau parašyti per visą savo gyvenimą vieną vienintelę knygą“ 2

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2015-07-28
Poetė Giedrė Širvytė. Vytauto Tamoliūno nuotr.

Poetę Giedrę Širvytę jos kartos literatūra besidomintys žmonės puikiai žino, atsimena stiprius, tuomet itin dėmesį atkreipusius eilėraščius. Galima teigti, kad G. Širvytė – viena talentingiausių savo kartos poečių, kurią šiandienis literatūros pasaulis gal net pamiršo, nes, prieš du dešimtmečius išleidusi pirmąją poezijos knygą, Giedrė tarsi dingo.

Ją galima sutikti Kaune, Laisvės alėjoje (visai ties ja gyvena). Ją labai lengvai išskirsi iš minios – juodai elegantiškai apsirengusi, ji visa savo esybe išsiduoda, jog vadovaujasi aukščiausiomis vertybėmis visame kame. Literatūroje – taip pat.

Veidas, balso tembras, išskirtinė laikysena – tai grynų gryniausia poetės ikona. Ir jeigu iš literatūrinio viešumo Giedrė dingo, garantuotai eilėraščius rašo. Jokios abejonės – mes juos dar išgirsime, gal šiais metais, gal kitais... Laukiame jų, Giedre.

Kaip dabar atsimenu dieną, kai V. Putvinskio gatvėje sutikau Tave, besidžiaugiančią savo tuoj tuoj pasaulį išvysiančia poezijos knyga „Sapno mieste. Džiaugeisi, kad ją iliustruoja puikus dailininkas Edmundas Saladžius, vėliau tapęs Tavo vyru. Tavo pirmosios eilėraščių knygos laukėme daugelis ir ji buvo sutikta itin palankiai – ir kolegų, ir kritikų. Tačiau kelintais metais tai buvo, jau ir nepasakyčiau. Seniai. Tikrai seniai. Nuo to laiko Tu ne tik neišleidai antrosios knygos, bet tarsi pasitraukei iš literatūrinio viešumo. Juk anksčiau ir skaitydavai, ir dalyvaudavai vakaruose. Kodėl nutilai, o gal tiksliau – kodėl pasislėpei? Kas atsitiko? Ar teberašai?

Iš pradžių norėjau į Tavo klausimus atsakyti plačiau, paskui pagalvojau – kam gi įdomūs tie mano postringavimai, tad stengsiuosi būti „talpesnė“.

Mano pirmoji knyga „Sapno mieste“ pasirodė viešumoje 1994-aisiais. Praėjo dvidešimt vieneri metai. Daug. Per tą laiką įgijau daug skaudžios patirties, kuri padėjo suvokti visa ko laikinumą šiame pasaulyje, į kurį mus „išmetė likimas“. Laikinumą ir tuštybę. Ir, žinoma, jo nepakartojamą grožį. Turiu omenyje gamtą. Ji man daug gražesnė ir tikresnė už daugumą žmonių. Tad, stebėdama tylius jos ir pasaulio ženklus, kartkartėmis juos užrašau, nepretenduodama į poeto vardą, pripažinimą. Neturiu ambicijų spausdinti tų retų „nušvitimo akimirkų“. Nematau prasmės sau dalyvauti vakaruose ir kitokiuose literatūros renginiuose. Pakankamai tokių renginių (saviveiklinių, grafomaniškų) prisižiūrėjau dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Taigi, Enrika, aš nei nutilau, nei pasislėpiau. Tiesiog taip atsitiko, kad visas tas literatūrinis „knibždėlynas“ su nieko nevertomis aistromis, ambicijomis – man visiškai neįdomus. Man visada buvo atgrasi saviveikla ir ja užsiiminėjantys žmonės, nieko bendro neturintys su tikruoju menu. Drįstu pareikšti, kad mūsų literatūriniame pasaulyje per daug atsitiktinių žmonių ir pusė (jei ne daugiau) Rašytojų sąjungos narių yra tikrų tikriausi grafomanai, kaip prizo už dalyvavimą jos veikloje laukiantys karsto.

Gal kam nors atrodo keista, bet man patinka, kaip aš dabar gyvenu. Nesispausdindama, nesirodydama viešumoje aš tikrai nedegraduoju. Stebiu, analizuoju pasaulį, žmones, piešiu jų portretus atmintyje, apgailestaudama dėl jų tuštybės, kvailumo, ribotumo, piktavališkumo. Dažnai gyvūnai yra daug protingesni už juos, nors pastarieji taip nemano.

Daug skaitau, mokausi italų kalbos, džiaugiuosi galimybe būti laisva. Žinoma, laisva tiek, kiek mano laisvė netrukdo kitiems.

Kita vertus, kai nedalyvauji viešumoje, esi nesaistoma kartais gana keistų ryšių, santykio ar santykių, visokių reveransų ir atsakomųjų pagyrų vienų kitiems ar dar kokio velnio. Todėl itin įdomi Tavo nuomonė apie šiandienos literatūrą, poeziją, juoba kad ja domiesi gal net labiau nei toje viešumoje dalyvaujantieji. Taigi, kokie būtų pastebėjimai apie pastarųjų metų mūsų literatūrą, poeziją, kokios ieškai, ar randi?

Literatūroje – apskritai – ne tik šiandienos, aš ieškau to, kas, anot austrų poeto P. Celano, skaitant „užkanda žadą ir žodį“. Dažniausiai tai randu ne lietuvių literatūroje. Pastarojoje, ypač prozoje, mažai ką sau randu įdomaus. Čia išskirti galėčiau nebent dabar jau neberašantį (o gal rašantį?..) S. T. Kondrotą, L. Gutauską, V. Juknaitę (nepakartojamas yra Jos asmenybės ir kūrybos žavesys), D. Kalinauskaitę. Kiek kitaip yra su poezija. Autentiškų, įdomių poetų Lietuvoje tikrai yra nemažai. Nenorėdama įžeisti tų, kuriuos būtų verta paminėti, bet dėl vietos stokos visų paminėti vis tiek negalėčiau, nes tai būtų verta atskiros studijos, aš paminėsiu paskutinių metų atradimą ne lietuvių poezijoje. Tai portugalų poetas F. Pessoa, rašęs anglų ir portugalų kalbomis, beveik nieko nepublikavęs savo vardu, pasirašinėjęs daugybe slapyvardžių. Šis poetas šalinosi visuomenės gyvenimo, nes norėjo iki galo išlikti savimi, nesileisdamas į kompromisus. Man pasirodė labai artima jo gyvenimiška ir kūrybinė pozicija. Galbūt daugelis iš mūsų ieškome kitų kūryboje to, kas atlieptų mūsų patirtį.

Sau esi negailestinga kritikė. Ar dar yra vilčių sulaukti antrosios Tavo poezijos knygos?

Manau, kad ne taip svarbu, ar pasirodys antroji mano knyga, ar ne. Ar kam nors ji išgelbėtų pasaulį?.. Juk ne. Tad ar svarbu ją išleisti? Svarbu ją parašyti tokią, dėl kurios prieš save nebūtų gėda. Iš pirmos savo knygos aš dabar daug ką išbraukčiau. Norėčiau parašyti per visą savo gyvenimą vieną vienintelę knygą. Tegu joje būtų keliolika eilėraščių, bet jie būtų nepamirštami, kokie man yra poeto Rimo Buroko eilėraščiai.

Šiuo atveju man, kaip ir E. Dickinson, atrodo, kad „spausdinimasis yra ne poeto reikalas, <...> būti poetu yra viskas, būti garsiam kaip poetui, yra niekas“.

Prabėgę metai – kai jų išties pralėkė nemažai – eilėraščiams turėjo atsiliepti, tačiau, kaip suprantu, esminiai estetikos kriterijai liko nepakitę. Kas Tau yra poezija, kiek ji svarbi?

Nežinau, kas yra poezija. Žinau tik viena, kad joks menas neįmanomas be romantizmo ir be atsigręžimo į dramatišką mūsų egzistenciją. Ekvilibristika, paviršutiniški žaidimai poezijoje, nors tam turbūt irgi reikalingas tam tikro pobūdžio talentas, man yra svetimi. Nebūsiu ir netrokštu būti populiari, manydama ir šventai tikėdama, kad viskas, kas tikra, gimsta iš kančios, liūdesio, ilgesio, nepritekliaus.

Tave „matau“ kaip literatūros žmogų, tačiau be jos, kokia dar meno sritis Tau įdomi, kodėl, o gal yra tokia, kurios nesupranti, jos Tau nereikia?

Man savotiškai įdomios visos meno sritys. Artimiausios būtų muzika, teatras, literatūra ir dailė, ypač tapyba. Pastarąja visą gyvenimą domėjosi poetas H. Radauskas. Būdamas žodžio meistras, akistatoje su genialių dailininkų paveikslais jis tarsi prarasdavo amą, nuščiuvęs stebėdavo kunkuliuojantį spalvų muzikos ir poezijos žaismą.

Be šių meno sričių, įdomiausios ne meno sritys man yra psichologija ir filosofija. Nors pastarosios priklauso mokslo sferai, manau, be jų neįmanomas gilesnis pasaulio ir žmogaus suvokimas. O slystant gyvenimo paviršiumi ar įmanoma pasakyti kažką savito bet kurioje meno srityje?..

Minėjai, jog mokaisi italų kalbos. Kada ir kodėl gimė meilė šiai kalbai?

Man visada patiko mokytis. Žinoma, to, kas man atrodo prasminga ir įdomu. Italų kalba man pati gražiausia, skambiausia, poetiškiausia. Man „žiauriai“ patinka Italijos menas, gamta, žmonės, sklidini gyvybės ir įgimto artistiškumo. Kai pirmą kartą pamačiau Veneciją, pamaniau, kad tai yra šalis iš gražiausio mano sapno... Vėliau pamačiau daugiau Italijos ir dabar tikrai žinau, kad Ji yra mano širdies Tėvynė. Daug galėčiau kalbėti apie tai, tik vargu ar visada žodžiai pajėgūs išreikšti tai, ką iš tikrųjų jauti, geriau pajuokauti: mokausi šios kalbos todėl, kad po mirties jau būčiau pasiruošusi „užgimti“ Italijoje.

Dėstai lietuvių kalbą ir literatūrą Suaugusiųjų mokykloje. Ne paslaptis, kad joje moksleiviai toli gražu ne visada motyvuoti mokytis, nors gal kaip tik ten savotiškai švaresnė atmosfera, be aršios kovos už geresnį pažymį, be parodomosios žinių ekvilibristikos, o ir joje mokosi turbūt gana dažnai jau gerokai atsikandę ir nevilties, ir nepritekliaus? Kaip jautiesi mokytojos kailyje? Ar, laikantis programos, kuri ganėtinai kritikuojama, įmanoma įskiepyti bent kibirkštėlę meilės lietuvių literatūrai, skaitymui?

Jau minėjau, kad man patinka mokytis, todėl galima suprasti, kaip jaučiuosi mokytojos kailyje. Taigi man niekada nepatiko mokyti. Visada maniau, kad mokytojas yra ne tas, kuris pamokslauja, o tas, kuris turi vedlio talentą, kuris sugeba suprasti jaunesnį, turintį mažiau patirties žmogų ir nurodyti jam kelią. Mokytojas yra tas, kuris sudomina, padrąsina, paremia. Tam tikra prasme jis turi būti nekasdieniškas žmogus, kaip poetas A. Nyka-Niliūnas yra pasakęs: „Geras mokytojas visuomet turi būti dar ir keistuolis, nes tai padeda formuoti mokinį, įdiegti jame pagarbą originalumui ir meilę intelektualinei avantiūrai, <....> jis turi mokėti sukurti kitokios realybės iliuziją, kad kiekvienas, peržengęs jo klasės slenkstį, staiga pasijustų esąs slaptos brolijos narys, dalyvaująs vienkartinėje pasaulio interpretacijos dramoje.“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*