Odisėjas niekada negrįžo 6
Praėjusią savaitę Kaune lankantis poetui ir filmų kūrėjui Jonui Mekui, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenė prisiminė beveik prieš šešiolika metų vykusias Garbės daktaro regalijų įteikimo iškilmes. Po tokios ilgos pertraukos pamačius Laisvės alėja žingsniuojantį avangardinio kino pradininką, daugeliui atėjusiųjų į susitikimą parūpo J. Meko nuomonė apie pokyčius – kuo Kaunas ir universitetas šiandien kitokie. Poetas atsakė poetiškai: lietus vis toks pat, tik gal kiek labiau užterštas.
Rumunų mąstytojas Mircea Eliade praėjusiame amžiuje yra parašęs knygą „Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipas ir kartotė“. Kaipgi neprisiminsi šiame veikale išdėstytų minčių, kai šalia stovi sugrįžėlis J. Mekas? Tačiau poetas tuojau pat paneigia visas galimas implikacijas – sugrįžti neįmanoma, dukart į tą pačią upę neįbrisi. Pasak J. Meko, Odisėjas niekada negrįžo namo. Kita vertus, J. Mekas mėgsta oksimoronus: sugrįžti fiziškai iš pagrindų neįmanoma, sugrįžti kuriant – visada galima ir net neišvengiama. Iš šios prielaidos kyla daugelis J. Meko poezijos ir kino kūrinių.
Labiausiai šiai temai artimas yra poezijos rinkinys „Semeniškių idilės“ (jos šiais metais bus perleistos Vokietijoje vokiečių kalba) ir filmas „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972 metai). Būtent nuo „Semeniškių idilių“ prasidėjo gal šiek tiek nostalgiška, gal truputį sentimentali, bet mintimis brėžiama buvimo brangiausioje vietoje – Tėvynėje – trajektorija.
Darkart aktualizuojant M. Eliade, Tėvynė – archetipas, nuo kurio niekur nepasislėpsi, jis visada šauks savęsp. Minėtame poezijos rinkinyje, artimame daiktiškiesiems eilėraščiams, lyrinis subjektas grįžta į paliktus gimtuosius Semeniškius. Simboliškai įspūdingai skamba J. Meko pastarojo apsilankymo Kaune metu pasakyta frazė apie lietų ir „Semeniškių idilių“ eilutės fragmentas: „Senas yra lietaus šniokštimas...“.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtame filme – vėl prisiminimai, tik šįkart jau fiziniai, todėl skausmingesni, tragiškesni ir gražūs, kupini sugrįžusiojo nuostabos. Kino kūrinyje užfiksuoti kadrai, nufilmuoti poeto pirmojo apsilankymo okupuotoje Lietuvoje metu. Milanas Kundera yra parašęs žymiąją frazę „Vienas kartas nieko nereiškia“. J. Meko poeziją, kiną ir trumpą sugrįžimą praėjusią savaitę jungia tas pats kartotės aspektas – vienąkart lankyta vieta būtų seniai pamiršta, o daug kartų lankytoji – jau turi reikšmę, pretenduoja į amžinybės statusą. Daugelio J. Meko kūrinių pasakojimai konstruojami pagal kelionės motyvą: J. Mekas nuolat grįžta, chronologiškai kintant laikui ir erdvei J. Mekas fiksuoja tai, ką mato pakeliui. Filmo montažas ir poezijos užrašymas yra dar vienas sugrįžimo lygmuo – suformuojamas pasakojimas iš, regis, padrikų vaizdų. Poetas ir filmų kūrėjas nesiekia sukurti dirbtinės tvarkos, nes gyvenimas yra netvarkingas, pilnas netikėtumų ir todėl dar žavesnis. Ir tikrai – „Semeniškių idilės“ ir „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ yra visiškai neideologiniai kūriniai, nes juose nesiekiama perteikti idėjos. J. Mekui svetimos idėjos, o artimos – reakcijos į gyvą aplinką. Tai – dar vienas atsakymas į klausimą apie J. Meko antiintelektualines pažiūras. Sugrįžti į Lietuvą J. Mekas negali ir niekada turbūt negalės ne tik todėl, kad ji nuolat keičiasi, bet ir todėl, kad jos J. Mekas iš tiesų niekada nebuvo palikęs. „Semeniškių idilių“ lyrinis subjektas prabyla taip, lyg niekad nebūtų išvykęs iš Lietuvos. Poetas nėra nei trečiasis brolis, nei biblinis „sūnus paklydėlis“ – jis neišėjo į pasaulį. Kitaip sakant, Semeniškius jis suvokė kaip visą pasaulį, net jei fiziškai teko būti kitur.
Prie J. Meko namų Brukline, Niujorke auga lietuviški beržai, poetas kasdien juos mato. Pasaulio medis pačiame centre. Semeniškiai Niujorke. Toks gyvenimas sako, kad už vietą, kurią (ne)palikai, esi nuolat atsakingas. Ir ne tik už save joje, bet ir už artimą. Taip Niujorke gausėja Semeniškių. Pirmaisiais gyvenimo metais patirti įvykiai, artimieji ir aplinka – tai namų, Tėvynės archetipas, kuris visoje J. Meko kūryboje yra turbūt pats universaliausias. J. Mekui nė motais sovietinė kolektyvizacija, nušlavusi Semeniškius nuo žemės paviršiaus. Japonų turistai iki šiol buvusių Semeniškių vietoje ieško J. Meko namo. Jo neradę, išskečia rankas ir medituoja. Sako, kad jaučia J. Meko energiją. Gimtasis vienkiemis poetui jau niekada nebus praeitis, nes jis yra nuolatinė dabartis. Be šios dabarties nutrūktų ateitis, kuri tęsiasi į begalinį tolį. Bet J. Mekas apie tai negalvoja. Kaip sakė universiteto studentams, jis išvis vengia galvoti. Šiais savo tapatybės ir šaknų užmaršties laikais J. Mekas, būdamas tikras egzilas, neišsižadėjęs praeities, įgauna teisę į moralinį ir psichinį vientisumą – tampa žmogumi, galinčiu pasakoti vientisą savo istoriją, jos dirbtinai neracionalizuodamas. J. Mekui svarbiau ne mintis, o empatija, emocijos. Avangardistas ir vėl suteikia progą dar vienam oksimoronui – jo avangardas yra grįžimas į pradžių pradžią, kurioje išvis nėra laiko, todėl ji nėra praeitis. Modernusis žmogus šią archajinę būseną yra pamiršęs ir nuslopinęs, todėl yra draskomas vidinių prieštaravimų.
Daugiau kaip prieš metus J. Mekas viename interviu yra pasakęs: „Mokslininkams kartais tikrai pasidaro sunku ir nuobodu. Tada pagalbon eina poezija ir muzika.“ Nes poezija ir muzika išreiškia tą tikrąjį ir giluminį žinojimą, kuriuo žmogaus protas tiesiog nesinaudoja. Žinojimas, reiškiamas muzika ir poezija, nesiekia valdyti, kurti schemų. Tai – laisvės pagrindas. Apie tai J. Mekas kalbėjo per susitikimą su studentais ir mokslininkais artes liberales universitete. Net jei daugiau Kaune neapsilankytų, šis miestas, lyg Ernesto Hemingway'aus romane („Šventė, kuri visada su tavimi"), jam jau yra šventė, kuri niekada nesibaigs, nes iš jo ir nebuvo išeita. Universalieji Semeniškiai įtraukė ir Kauną.