Nei čia plovas, nei čia šnipai 5
Regimantas Dima. Vilniaus plovas. Vilnius: Tyto Alba, 2015, 256 p.
Esu anksčiau rašiusi apie pramoginę literatūrą, tai, kad knyga, istorija yra tokia pat prekė ar paslauga, kaip ir daugybė kasdienių įprastų dalykų. Tai nieko baisaus. Šiandien nervingai vartau dar vieną puikiai išreklamuotą knygą-prekę su didžiais pažadais.
Regimantą Dimą pradėjau skaityti dar socialiniuose tinkluose, kur jis prisidengęs Gyvenimo stebėtojo vardu. Ten jis iki šiol pasakoja trumpas istorijas apie kasdienį gyvenimą, priespaudą po Balkanų moters padu, dukros ir šuns nuotykius. Dar anksčiau jis dalydavosi jaunystės prisiminimais apie gyvenimą Kalvarijų gatvėje Vilniuje ir kitus nuotykius, ilgainiui išaugusius į elektroninės leidyklos „Naujas vardas“ išleistą elektroninę knygą „Gyvenimo stebėtojo memuarai“. Pirmoji R. Dimos knyga – trumpi, juokingi, kandūs, ironiški vaizdeliai apie jaunystės šėliojimus Vilniuje, sovietines nesąmones, Balkanų moterį.
Matyt, pajutęs, kad trumpą formą sugeba sukurti pritraukiančią, juokingą ir gyvybingą, R. Dima ryžosi imtis didelės krūvos puslapių. Kaip jis sakė, istorinio romano „Vilniaus plovas“.
Ir „Tyto Alba“ pasistengė ją išleisti gražiu blizgiu viršeliu, pavadindama R. Dimą lietuviškuoju Diuma. Dar prieš išleidimą paskelbta nemažai interviu su dabar jau popieriuje debiutuojančiu rašytoju, net ir dabar, praėjus jau keliems mėnesiams, jis dar pakalba radijuje ir socialiniuose tinkluose pasidžiaugia sėkme.
Viename iš tų daugybės interviu R. Dima sakė, kad istorija graži, o pasakojimas apie Didįjį žaidimą tarp dviejų imperijų yra toks pat sudėtingas, sodrus ir skanus, kaip teisingai išvirtas tikras plovas. Tikriausiai netgi taip ir yra, bet tada autorius persigyrė sakydamas, kad moka tą plovą virti.
Viename iš įžanginių skyrių R. Dima dėsto, kokiu plovo ingredientu taps veikėjai – tvarka labai svarbi, kokybė taip pat. Bet lygindamas istoriją, kuri tikrai turėtų būti įtraukianti, su plovu ir dar tituluodamas jį Vilniaus plovu, autorius, man rodos, klystelėjo.
Kaip jau pastebėta daugybėje pasirodžiusių recenzijų, pakartosiu, kad Vilniaus čia nėra. Na taip, pagrindiniai veikėjai Tomas Zanas ir Jonas Prosperas Vitkevičius turi jungčių su juo, bet tik kaip Universiteto auklėtiniai, o visas veiksmas vyksta toli Azijoje, Orenburge arba Sankt Peterburge. Taip kad plovas tikrai ne Vilniaus.
Kalbėdamas apie to plovo sudėtines dalis, autorius pats prasitaria, kad Vilnius čia – tik pradinė stotelė, vėliau ir Lietuva, ir Vilnius bus tik prisiminimuose. Tad kam klaidinti?
Veikėjams – dviem sąmokslininkams lietuviams, azijiečiams, rusams – R. Dima suteikia atitikmenis plovo sudėtyje, net jų protai ir Universitetas užima vietą toje virtuvėje.
Bet neskaitant Tomo Zano ir Jono Prospero Vitkevičiaus, pagrindinių knygos veikėjų (apie jų pagrindinį vaidmenį kiek vėliau), ir dar daugybės, per didelės daugybės įvairiausių šalutinių veikėjų, yra dar bent du, kuriems autorius nesuteikė vietos plove.
Pirmasis toks užmirštasis yra Sigitas iš keistos neužbaigtos ir net vargiai pradėtos linijos. Nepriklausomos Lietuvos jaunasis verslininkas (aliuzija į autoriaus sferą, mat į knygas jis atėjo iš verslo?) Sigitas netikėtai išgirsta istoriją apie lietuvius šnipus rusų ir anglų kare devynioliktame amžiuje, susidomi ir bando norėti gauti dokumentus apie tą intrigą, bet staiga jo linija pasimeta ir nunyksta. Ne, Sibiro meditacija jos neatgaivina. Gal tai buvo bandymas Didįjį žaidimą priartinti prie šių laikų, susieti pagrindinę liniją su skaitytoju, bandyti kurti detektyvą apie pradingusius dokumentus ir sudėtingą bei pavojingą paiešką, bet autorius ją pamiršo.
Tikriausiai taip atsitiko, nes R. Dima rašydamas vis nesusilaikydavo ir pakomentuodavo situaciją iš savo paties, visažinio pasakotojo pozicijos. Pasakojimo pradžioje, įvadiniuose skyriuose tai gal ir netrukdė, vėliau ėmė pabosti.
Kalbant apie įvadinius skyrius, jie ilgi, labai ilgi, jau net ir prasidėjus pasakojimui, kaip Tomas Zanas ir Jonas Vitkevičius iš teismo keliauja į katorgą, jie niekaip nesibaigė. Ir vis žadama, kad jau tuoj, jau tuoj prasidės ta šnipų istorija, tas didysis detektyvas.
Ir tai nuskęsta autoriaus pasimėgavime surinkta medžiaga (tikrai daug!), savo žiniomis ir prisiminimais (buvo net trumpučių epizodų iš „Gyvenimo stebėtojo memuarų“), susižavėjimu tikru vyru Vitkevičiumi...
Pastarasis turėtų būti vienu iš dviejų pagrindinių veikėjų, vienu iš dviejų didingųjų lietuvių šnipų. Bet antrasis, Tomas Zanas, dingsta kažkur tarp pasakojimo eilučių, nusėdęs Peterburge. Vis primenama, kad taip, tai jis padėjo sukurti sąmokslą, sukiršinti dvi imperijas, iškilti Vitkevičiui, koks jis genijus ir taip toliau. Tačiau paties Tomo Zano nėra, jei ne reti epizodai, kur Vitkevičius jį trumpam prisimena, tikriausiai Zanas ir visai dingtų.
O Jonas Prosperas Vitkevičius tiesiog žiba, koks jis šaunus vyras, koks puikus ir įdomus veikėjas autoriaus minty. Bet jo irgi nėra. Taip, jis keliauja iš teismo į Orenburgą. Tarnauja ten. Šneka daugybe kalbų ir jo autoritetas auga karių akyse. Jis permiega su keliomis moterimis (bet tai ne meilės linija, o greičiau buki mačistinio vyriškumo epizodai). Jis keliauja iš Orenburgo, blaškosi po Aziją, keliauja į Peterburgą. Bet Jonas Vitkevičius negyvas, jis nesikeičia, neauga, nesikankina, nemąsto. Ir nerezga jokio sąmokslo.
Nors R. Dima surinko šitokią gausybę, neabejoju, įdomios, mažai žinomos ir potencialiai labai vaisingos medžiagos, panašu, kad ji nuėjo veltui...
Nes nors ir pateikiama daugybė medžiagos, veikėjai yra tikri istoriniai asmenys (nors abejoju, ar tikrai apie daugumą jų reikėjo taip plėstis), Didysis žaidimas irgi yra tikras, tačiau tai nėra istorinis romanas.
Tada šnipų romanas? Kad tų šnipų irgi nematyti. Per visą pasakojimą gal keliolika kartų kalbama, kokią didelę intrigą susuko tie lietuviai katorgininkai, kaip gudriai jie sukiršino dvi imperijas, kad tik sukurtų progą išlaisvinti Lietuvą, bet tos intrigos, šnipinėjimo nematyti. Nėra, na, bent jau aš nesugebėjau surasti, vietos, kur kažkam įvykus, staiga skaitant nušvistų virš galvos lemputė ir visi siūlų galai susirištų.
Tai tada detektyvas? Kad ne. Detektyvinę liniją lyg ir bandyta užmegzti Sigito pasakojimu, kaip jis netyčia sužino apie lietuvius, susukusius sąmokslą Azijoje, apie vertingus dokumentus, kaip jis nusprendžia gauti tuos dokumentus, kaip tai pavojinga. Bet visa tai pasimeta tarp daugybės vieno puslapio veikėjų pristatymų, susižavėjimo savo istorijos žiniomis.
Tad ne. Tai ne istorinis, ne šnipų, ne detektyvinis ir net ne romanas.
Skaitydama „Vilniaus plovą“ jaučiausi panašiai, kaip kalbėdama su savo seneliu. Tik pamatęs, kad jo kažkas klauso bent puse ausies, imdavo berti istorijas. Kadangi jo draugų nepažinojau, papasakodavo apie juos viską, kartais stabteldavo pasimėgauti prisiminimu ir toliau berdavo.
Arba panašu į vaiką, svečiams vis nešantį parodyti žaislus, – žiūrėkit, aš va šitą turiu, dar žinau šitą, moku aną. O ar sakiau, kad dar turiu ir kitokį žaislą? Ir taip be sustojimo.
Ir, matyt, tai natūralu. Tomo Zano ir Jono Prospero Vitkevičiaus istorija tikrai turi potencialo tapti romanu, tik jie turi būti gyvi. Turi kalbėti dialogais, kurių čia buvo vos keli ir tai tik užuomazgos, turi susidurti su iššūkiais, keistis, vystytis. Šalutiniai veikėjai turi sustiprinti, išryškinti pagrindinius, o ne juos užgožti. Ir, nors autorius daug kur garsiai skelbė, kad tai vyriškas romanas, ar tai reiškia, kad moteris teturi būti bejausmis įrankis patenkinti aistroms ir atkeršyti skriaudėjams?
R. Dima gyrėsi, kad istoriją nešiojosi mintyse trejus metus, o į popierių perkėlė per pusę metų. Ir žadėjo apipilti mus dar daugiau istorijų. Labai tikiuosi, kad, jei taip atsitiks, skaitytojus pasieks ne pirmasis variantas, o išpuoselėtas romanas. Kad leidykla suturės žinias liejantį autorių, sugebės jį įtikinti, kad skubėti nėra kur ir romanas nėra tik daugybė raidžių apie istorinius faktus.
Nes plovą juk reikia virti ilgai ir kantriai, neskubant ir kruopščiai atrenkant ingredientus.