Menininkų portretai memuaruose 3
Pastarąjį dešimtmetį memuarai yra vienas populiariausių literatūros žanrų. Dažniausiai memuarus rašo menininkai, rašytojai, visuomenės ir politikos veikėjai, žymūs žmonės. Tačiau lietuvių literatūroje pasirodė atsiminimų, kuriuose autoriai – rašytojai, menininkai – koncentruojasi ne į save, o į kitas asmenybes. Gana ryškūs tokių memuarų pavyzdžiai – Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės ,,Egziliantės užrašai“ (2008) ir Audronės Girdzijauskaitės ,,Nutolę balsai“ (2011). Memuarai dažniausiai skirstomi į tradicinius (dokumentinius ir literatūrinius) ir šio žanro transformacijas (autobiografinį-memuarinį kūrinį, memuarines apybraižas, atsiminimų ir esė, atsiminimų ir dienoraščio samplaikas) (Bartkienė, p. 7). Šiuo metu vis labiau įsigali žanrų sintezė, būdinga ir A. M. Sluckaitės-Jurašienės bei A. Girdzijauskaitės memuarams.
Kaip jau minėta, tradiciniai memuarai yra dokumentiniai ir literatūriniai. Dokumentiniuose memuaruose dėmesys sutelkiamas į realybę, faktus, dokumentus. Literatūrinių memuarų tikslas – meniškai interpretuoti faktą, perteikti rašytojo pasaulėžiūrą ir stilių. Literatūrinius memuarus dažnai rašo menininkai, rašytojai. Šiuo atveju A. M. Sluckaitė-Jurašienė yra prozininkė, dramaturgė ir kritikė, o A. Girdzijauskaitė – menotyrininkė, eseistė. Vytauto Kubiliaus teigimu, ,,menininko parašyta autobiografija, laisvai šuoliuojanti laiko keteromis, kupina vaizdinės plastikos ir psichologinės įtampos.“ (Kubilius, p. 207) A. M. Sluckaitės-Jurašienės ir A. Girdzijauskaitės memuarai priartėja prie grožinės literatūros. Čia kur kas svarbesnė emocinė, o ne faktinė atmintis. Būtent emocinė atmintis atskleidžia charakteringas menininkų portretų detales.
A. M. Sluckaitė-Jurašienė (auto)biografinių novelių, prisiminimų fragmentų, esė ir miniatiūrų rinkinyje ,,Egziliantės užrašai“ pasakoja apie žmones, sutiktus skirtingais laikais ir skirtingose šalyse. A. M. Sluckaitė-Jurašienė teigia: ,,Knyga ne apie mane. Ji apie žmones, sutiktus kelyje. Apie asmenybes, daugiausia apie menininkus, kurie paliko pėdsaką atmintyje. Rašydama apie juos, savaip liudiju ir nugyventą laiką.“ (p. 7) Prisiminimuose autorė įprasmina jų gyvenimo ir kūrybos istorijas. Minimi ne tik Lietuvoje esantys, bet ir svetur apsigyvenę menininkai. Su autore kalbasi paviešėti atvykę ar jos pačios lankomi draugai ir bendraminčiai: Judita Vaičiūnaitė, Bronys Savukynas, Marija Gimbutienė, Dalia Tamulevičiūtė, Aleksandra Kašubienė, Vincas Kisarauskas.
Šios knygos tekstai nėra dokumentiški atsiminimai. A. M. Sluckaitės-Jurašienės teigimu, ,,tai greičiau pastanga iš fragmentų atkurti įspūdį, likimo ženklus, pagauti asmens bruožus, iš srūvančios laiko upės išgriebti tai, kas unikalu, savita. Faktinės atminties skyles stengiausi kompensuoti emocinės atminties išsaugotais vaizdais, asociacijomis, spalvomis, kalbėsena.“ (p. 7) Taigi atmintis veikia kaip asociacijų grandinė.
A. Girdzijauskaitė knygoje ,,Nutolę balsai“ dalijasi prisiminimais apie žmones, sutiktus gyvenimo kelyje įvairiomis aplinkybėmis. Tai aktoriai, dailininkai, rašytojai ar šiaip pakeleiviai. Portretuose susipina esė, novelės ir prisiminimų žanrai, juose atsispindi laiko ženklai, dramatiški likimai, vidiniai prieštaravimai ir lemties paradoksai. Autorė stengiasi nenusižengti tiesai, savo personažų nedailina. A. Girdzijauskaitė per savo knygos pristatymą kalbėjo: ,,Mano archyvas – tai emocinė atmintis. Ji labiausiai ir skatina mane dirbti.“ (žurnalas ,,Veidas“) Kaip ir A. M. Sluckaitė-Jurašienė, ji pabrėžia emocinės atminties svarbą.
„Nutolę balsai“ – portretų knyga apie sutiktus žmones, jų likimus, apie tai, ką autorei su jais bendraujant teko išgyventi, patirti. Tai eseistiniai, laisvi prisiminimai, kuriuose atsiveria permainingas laikas. Skaitytojas gali iš arčiau pamatyti tokias spalvingas asmenybes kaip Monika Mironaitė, Kazimiera Kymantaitė, Liudas Truikys, Vytautas Kalinauskas, Algimantas Masiulis, Bronys Savukynas, Vega Vaičiūnaitė, Andrejus Volkonskis ir daugelį kitų. Tačiau iš jos prisiminimuose minimų dvidešimt šešių garsių Lietuvos žmonių tik du – poetas Vytautas Bložė ir dailininkė Juzefa Čeičytė – tebėra gyvi. Autorė pripažįsta: „Taip jau yra, kad žmogaus netektis tampa pačiu geriausiu postūmiu užrašyti su juo susijusius prisiminimus.“ (žurnalas ,,Veidas“) Daugiausia dėmesio čia skiriama asmenybėms, vienaip ar kitaip susijusioms su teatru. Pasak A. Girdzijauskaitės, teatras yra ,,labiausiai permaininga, didžiausią džiaugsmą ir giliausius nusivylimus teikianti vieta“. (p. 87)
Neretai menininkus primena įvairūs daiktai. Toks asociatyvumas itin ryškus A. M. Sluckaitės-Jurašienės memuaruose. Skyrelyje ,,Ados spintelė“ rašoma apie dailininkę Adą Peldavičiūtę-Montvydienę. Dailininkės spintelė stovi A. M. Sluckaitės-Jurašienės namuose Niujorke: ,,Kai atidarau spintelę, stipriai dvelkteli įsigėręs kvapas, kurį vadiname praeities aromatu. Sudūlėjusių lūkesčių, užgniaužtų ambicijų kvapas.“ (p. 219) Autorė jungia praeitį ir dabartį per antikvarinę dailininkės spintelę. Ši spintelė – lyg A. Peldavičiūtės-Montvydienės gyvenimo liudininkė, nors A. M. Sluckaitei-Jurašienei neteko pažinti dailininkės. Atsiminimuose ,,Sutrūkę atminties karoliai“ autorė rašo apie poetės Juditos Vaičiūnaitės dovanotus karolius. Sutrūkę jos dovanoti karoliai – lyg atsisveikinimo, mirties ženklas ir prisiminimai, kurių neįmanoma nuosekliai atkurti: ,,Rinkdama spalvotus agatus, nefritus, chrizoprazus, supratau, kad Juditos daugiau nebepamatysiu. Liko sauja glotnių, brangių akmenėlių. Suspausti delne, jie sušyla – kaip prisiminimai, kurių negaliu tvarkingai suverti.“ (p. 23) Tie menininkai, kurių autorė nepažinojo ar jau nebelemta jų sutikti, apie save primena dovanomis, darbais, fotografijomis.
Dažnai A. M. Sluckaitė-Jurašienė ir A. Girdzijauskaitė į memuarus įterpia kitų tekstų fragmentų. Pavyzdžiui, ,,Egziliantės užrašuose“ į prisiminimus apie J. Vaičiūnaitę įterpiami jos eilėraščiai. Atsiminimuose apie dailininką Petrą Kiaulėną pateikiamos kritikų įžvalgos apie jo kūrybą. Kritikų pastebėjimų apie menininkus gana daug A. Girdzijauskaitės memuaruose: ,,Įsidėmėtinos Jutos kūrybą apibendrinančios Nijolės Adomonytės įžvalgos: ,,Juzefos Čeičytės kūryba – savitas mūsų dailės fenomenas, užpildantis apytuštį poetinės, metaforinės tapybos lauką.“ (p. 83) Be to, A. Girdzijauskaitės prisiminimuose įterptos menininkų mintys, užrašai, eilėraščiai. Autorė netgi pateikia ištraukas iš jai skirtų Rūtos Staliliūnaitės, Algimanto Masiulio laiškų. Taigi kitų tekstų fragmentai padeda susidaryti aiškesnį vaizdą apie menininkus ir jų kūrybą.
Prisiminimus apie menininkus gali atkurti metų laikas. A. M. Sluckaitei-Jurašienei toks yra ruduo: ,,Mėgstu krintančią ir vis tą pačią rudens ženklų semantiką, kuri atkakliai primena nugyventus metus ir tarsi cirko magas netikėtai ištraukia iš atminties sandėlio kokį nors primirštą veidą, gatvės kertę ar susitikimų epizodą.“ (p. 170) Vienas skaudžiausių rudens prisiminimų – paskutinis J. Vaičiūnaitės ruduo. Draugių apsikabinimas ir atsisveikinimas spalio lietui lyjant simbolizuoja artėjančią mirtį. Atsiminimuose ,,Atsisveikinimas“ minimas paskutinis Bronio Savukyno ruduo, autorės atsisveikinimas su juo spalį. Galima pastebėti, kad A. M. Sluckaitė-Jurašienė ir A. Girdzijauskaitė B. Savukyną regi panašiai. Pasak A. M. Sluckaitės-Jurašienės, ,,taip ir matau Bronį, prasmegusį už rankraščių kalno ,,Kultūros barų“ redakcijoje, mažame kaip kišenė kabinetėlyje“. (p. 89) Įdomu tai, kad memuarų knygose įdėta ir ta pati fotografija – B. Savukynas, už kurio sukrauti rankraščiai. Neretai fotografijos veikia kaip apibūdinimo priemonės.
Atsiminimams apie menininkus dažnai reikia tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, specifinės erdvės, garsų. Skyrelyje ,,Apie Mariją, arba žydėjimas dykumoje“ A. M. Sluckaitė-Jurašienė prisimena lietuvių kilmės archeologę ir antropologę Mariją Gimbutienę. Atsiminimai apie ją autorei kyla nepaprastoje vietoje: ,,Dabar, praėjus dešimčiai metų po Marijos mirties, čia, šioje muzikos užlietoje lietuviško baroko erdvėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, skambant Bacho „Čakonai“, bandau suvokti, kas lėmė tokią didžiulę, ypatingą šios asmenybės trauką.“ (p. 97) Šv. Kotrynos bažnyčia iškelia prisiminimus ir apie Rimtautą Gibavičių – Lietuvos grafiką, scenografą. Šie prisiminimai – tarsi laiškas R. Gibavičiui, neatsiejamam nuo Vilniaus erdvės. A. Girdzijauskaitės memuaruose su Vilniumi, ypač jo senamiesčiu, susijęs grafikas, tapytojas ir scenografas Vytautas Kalinauskas: ,,Pilkame ir nušiurusiame sovietmečio Vilniaus senamiestyje krito į akis visa, kas buvo originalu, nekasdieniška.“ (p. 85) V. Kalinauskas vaizduojamas kaip viena originaliausių senamiesčio figūrų.
Įdomu tai, kad A. Girdzijauskaitės memuaruose gana daug menininkų šeimų istorijų. Kai kurie portretai apima menininkų poras – Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė, Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas Bložė. Portrete ,,Prieš vėją“ nuolat svarstoma apie L. Truikio ir M. Rakauskaitės panašumą: ,,Ant tilto plaikstėsi audrą skelbianti juoda vėliava, bangos daužė virpančius tilto polius, jų purslai šokinėjo pro lentų plyšius, o jie, Liudas ir Marijona, ėjo pajūriu stipriai susiglaudę, tarsi vieno likimo įsimylėjėliai, skindamiesi kelią prieš vėją, kažkuo primindami Adomo Varno paveikslą.“ (p. 51) Tuo tarpu kitos poros portretas jau nesiremia panašumu. Portrete ,,Nijolė ir Vytautas, arba Keistas diptichas“ iškyla ne panašių, o priešingų menininkų pora: ,,Skirtingos, net priešiškos prigimties, to priešiškumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę.“ (p. 93)
Memuarų autorėms gana svarbūs likimo ženklai, paradoksalūs gyvenimo vingiai. Lemties ženklai išryškėja A. M. Sluckaitės-Jurašienės prisiminimuose apie dirigentą Joną Aleksą: ,,Nuo laukinės kriaušės krinta juodas šešėlis ir skelia jo veidą per pusę. Skaudžiai. Kaip skeliamas gyvo medžio kamienas.“ (p. 152) Kontrastingas vaizdas tarsi simbolizuoja nuojautas, lemties ženklus ir sutapimus dirigento gyvenime. Be to, Franzo Schuberto ,,Tragiškoji simfonija“ – paskutinis kūrinys, kurį jis dirigavo. Likimo ženklų nemažai A. Girdzijauskaitės knygoje. Prisiminimuose apie aktorę ir režisierę Kazimierą Kymantaitę kuriamas simbolinis gyvenimo pabaigos vaizdas: ,,Kazimiera sėdėjo sunkiai atsišliejusi į sieną, užsikėlusi sijoną, sunkią ranką padėjusi ant prigulusio greta šuns ir nematančiomis akimis žiūrėdama į raudoną vakaro saulę.“ (p. 29) Prisiminimuose išryškėja mirties nuojauta – sunkumas, žiūrinčios, bet nematančios akys, saulėlydis – kaip dienos ir gyvenimo pabaiga.
Autorės įsimena ir išorinius menininkų bruožus. Atsiminimuose ,,Su baltu gvazdiku atlape“ A. M. Sluckaitė-Jurašienė rašo apie talentingą menininką Kazį Teodorą Valaitį. Apibūdindama jį autorė pasitelkia antikinius įvaizdžius – K. T. Valaitis kaip graikų dievas: ,,Mano vaizduotėje jis siejosi su Viduržemio jūros regiono senąja civilizacija, su antikinių mitų herojais ir tobulų proporcijų harmoningu menu.“ (p. 181) A. Girdzijauskaitės prisiminimuose ,,Akmenį iškėlęs virš galvos“ jis taip pat regimas kaip graikų dievas, turintis nepaprastų galių. Pasak A. Girdzijauskaitės, ,,pats Teodoras buvo taip monumentaliai ir dailiai surėdytas, turėjo tokią stovėseną, kad galėjo filmuotis kine, vaidinti tam tikro (reto) tipo personažus – narsuolius, smarkuolius.“ (p. 276-277) Šiuo atveju menininko bruožai siejami su graikų mitologija ir kinu.
A. M. Sluckaitei-Jurašienei ir A. Girdzijauskaitei svarbiausia emocinė atmintis, jos galia perteikti menininkų portretus. Autorėms būdinga asociatyvi kalba, psichologizmas. Jos pastebi dramatiškus menininkų likimus. Vis dėlto gali kilti klausimas, kodėl iškyla būtent tokie prisiminimų fragmentai? Atsakymas, remiantis A. M. Sluckaite-Jurašiene, galėtų būti toks: ,,Laiko nuotolis deformuoja atsimenamus įvykius ir faktus, paverčia juos plokščiais ir bespalviais.“ (p. 7) Taigi faktinė atmintis nėra patikima, todėl išlieka emocinės atminties išsaugotos detalės. Šiandien, kai įvairūs dokumentiniai šaltiniai prieinami beveik kiekvienam, vien faktais paremti memuarai nebegali sudominti skaitytojo. Tuo tarpu A. M. Sluckaitės-Jurašienės ir A. Girdzijauskaitės memuarai suteikia skaitytojui galimybę pažinti įdomią faktų, įvykių ir žmonių interpretaciją.
Literatūra:
- Bartkienė K. XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivijos rašytojų memuarai: žanro raida. Daktaro disertacija. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2010.
- Kubilius V. Literatūra istorijos lūžyje. Vilnius: Diemedžio leidykla, 1997.
- Kultūros punktyru per dvidešimtąjį amžių. Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/kulturos-punktyru-per-dvidesimtaji-amziu (žiūrėta 2013-11-25).