Magiškojo realizmo apraiškos Elenos Kurklietytės romane „Šešėlių verpėja“ 4
Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau literatūros kūrinių, kurie galėtų būti priskirti magiškajam realizmui. Tokie kūriniai įtraukia, provokuoja ir stebina skaitytoją priešybių derme. Jau pats magiškojo realizmo pavadinimas derina priešingas sąvokas – magiją ir realybę. Taigi gali kilti klausimas, kas yra magiškasis realizmas šiuolaikinėje literatūroje? Ar tai žaidimas su skaitytoju kaip Julio Cortazaro romane „Žaidžiame klases“? O gal būdas parodyti, kad pasaulis suvokiamas kitaip ir nėra vienos tiesos? Verta atidžiau pasigilinti į magiškojo realizmo specifiką pasitelkiant vieną šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį.
Magiškasis realizmas – tai susiliejimas to, kas realu, tikra ir apčiuopiama su sapnų, vizijų, haliucinacijų, antgamtinių įsivaizdavimų pasauliu. Sąvoką „stebuklingoji tikrovė“ sukūrė kubietis Alejas Carpentieras ir pristatė ją savo romano „Šios žemės karalystė“ (1949) prologe. Šis romanas pradėjo literatūros tradiciją, kuri vėliau pavadinta magiškuoju realizmu. Sąvoka „magiškasis realizmas“ tradiciškai siejama su Lotynų Amerikos literatūra. Magiškojo realizmo kaip literatūros srovės pradininkas – kolumbietis Gabrielis Garsija Markesas ir jo romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967). Šis romanas „yra unikalus reiškinys ir jis skiriasi nuo modernistų bei postmodernistų kūrinių“ (Pavilionienė, p. 141). Stebuklų pasaulis čia labai nuosekliai remiasi tikrove.
Lietuvių literatūroje magiškojo realizmo apraiškų galima rasti jau Antano Vaičiulaičio apsakymuose. Tačiau pasak Vyganto Šiukščiaus, mitologizavimo poetiką į lietuvių literatūrą įvedė Saulius Tomas Kondrotas ir Ričardas Gavelis (Šiukščius, p. 128). S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ (1981) ir R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989) – romanai, parašyti sovietmečiu. Tai literatūros mitai, kuriuose atsispindi Lietuvos istoriniai įvykiai, tautos mentalitetas ir žemiškoji žmogaus tragedija. Magiškajam realizmui lietuvių literatūroje atstovauja ir Jolita Skablauskaitė. Svarbiausi J. Skablauskaitės kūrybos bruožai – susipynę magijos, fantastikos, paslapties ir tikrovės elementai – išryškėjo jau pirmojoje jos apsakymų ir apysakų knygoje „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986). Magiškojo realizmo apraiškų galima rasti žurnalistės, rašytojos Elenos Kurklietytės kūryboje. Ji kartu su vyru, rašytoju Vytautu Bubniu, yra išleidusi kelionių eseistikos knygą „Slaptingoji prema“ (2001). Tačiau magiškojo realizmo požiūriu paminėtini du jos romanai – „Lyla“ (2004) ir „Šešėlių verpėja“ (2009). Plačiau analizuojamas antrasis E. Kurklietytės romanas „Šešėlių verpėja“.
Svarbu išsiaiškinti, kas būdinga magiškajam realizmui. Pasak Nerijaus Brazausko, „romanuose magiškumo ženklu pažymimas laikas, vieta, personažai, istorija, visa meninė tikrovė. Viskas lengvai transformuojasi, keičiasi, modifikuojasi, nes nėra jokios ribos tarp stebuklo ir tikrovės“ (Brazauskas, p. 111). Taigi magiškasis realizmas yra tai, kas neįtikėtina, bet kartu kasdieniška. Dalios Cidzikaitės teigimu, „kaip literatūros metodas, magiškasis realizmas konstruoja naratyvus, kuriems būdingas polifoninis skambėjimas, ironija, parodija, vienas kitam prieštaraujantys diskursai, derinantys įmanoma su neįmanoma, tikra su netikra, tinkama su netinkama, realybę su fantazija“ (Cidzikaitė, p. 190). Bene svarbiausi magiškojo realizmo bruožai yra antgamtiškumas ir natūralumas. Reikėtų išskirti veikėjus, kurie kitokie negu paprasti mirtingieji – magiški, mistiški. Be to, magiškojo realizmo pasakojimui svarbi paradoksali situacija, laiko ir erdvės neapibrėžtumas, vidinė žmogaus būsena, tikrovės kaip žaidimo pateikimas.
Magiškajam realizmui itin svarbus fantazijos ir tikrovės sujungimas. Sapnas ir stebuklas montuojami į realybę, atskleidžiami joje kaip tipiškos aplinkybės ir realistinės detalės. Gyvenimas vaizduojamas kaip karnavalas, nes viskas dinamiška, hiperbolizuota, spalvinga. Laiko ribų nėra, jis gali sunaikinti ir atnaujinti, jungti viena nuo kitos labai nutolusias epochas, pakartoti istoriją, sulėtinti ar pagreitinti savo tėkmę (Pavilionienė, p. 142).
Pabrėžtina, kad magiškasis realizmas dažnai paremtas mitologija. V. Šiukščiaus teigimu, „mitologiškumas XX amžiaus literatūroje yra vienas iš meninio vaizdo įprasminimo būdų, ekranas, kuriame atsispindi pasaulio ir žmonijos istorija“ (Šiukščius, p. 125). Taigi mitologizuotas pasakojimas kuriamas panaudojant legendas, prietarus, liaudies tikėjimus, ritualus, apeigas ir sapnus. Apskritai šiuolaikinėje literatūroje mitologijos motyvai pasitelkiami vis dažniau.
Daugelis paminėtų magiškojo realizmo bruožų išryškėja E. Kurklietytės romanuose. Pirmajame romane „Lyla“ pasakojimas apipintas senaisiais lietuvių ir indų mitais, giliais būties, savivokos klausimais. Antrasis E. Kurklietytės romanas „Šešėlių verpėja“ gręžiasi į giliausias lietuvių proistorės šaknis, dabartis čia pinasi su mitiniais laikais. Knygoje daug senosios mitologijos, pagoniško tikėjimo atšvaitų. Pasak V. Šiukščiaus, „literatūros mitologizavimąsi lėmė mito gebėjimas konkrečiais vaizdais ir figūromis kalbėti apie amžinus ir nekintamus dalykus“ (Šiukščius, p. 125). Romane „Šešėlių verpėja“ archeologo Benedikto akimis autorė žvelgia į matriarchato ir patriarchato sandūros laikus. Atkasęs griaučius, archeologas tikisi surasti ir visą paleolito laikų gyvenvietę, ima kurti istoriją, kaip pelkėse galėjo atsirasti akmens amžiaus moters palaikai. Jo sugalvotą istoriją atkartoja jauna atvykėlė, užburianti visus jos slenkstį peržengiančius vyrus. Paslaptinga moteris tampa Benedikto vaizduotės realybe ir lemtingai įsiveržia į jo paties šeimos gyvenimą.
Magiškajam realizmui būdinga ypatinga vieta. Šiuo atveju tai miestelis Laumakiai (sąsaja su laumėmis). Už Laumakių plyti didžiulė pelkė, kurios vaidmuo romane itin svarbus. Įdomu tai, kad knygos veiksmo vietą, pelkę, autorė pasirinko neatsitiktinai. Tai lėmė prieš dešimt metų Čiurkiškių raiste jos ir dar dviejų kaimo moterų matytas sveiku protu nepaaiškinamas vaizdas: „– Buvo rudens vidurys, saulėta, šviesi diena, kai aš ir dar dvi moterys spanguoliaudamos pamatėme regėjimą. Ant 5-7 metrų aukščio nudžiūvusių beržų išvydome užmestus audeklus, po kurio laiko pasirodė jaunos šviesiaplaukės nuogos moterys, – atvirai pasakojo E. Kurklietytė. – Jei viziją būčiau regėjusi viena, tikriausiai būčiau maniusi, kad pervargau ar man pasivaideno, bet kartu buvo dar dvi moterys, jos irgi viską matė“ (Repovienė). Tas pats Čiurkiškių raistas minimas ir romane.
Lietuvių mitologijoje pelkė yra paslaptinga, bauginanti vieta. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, kur Paudruvės pelkė – velnio Pinčuko erdvė. Svarbu tai, kad romane „Šešėlių verpėja“ pelkė yra gyvas organizmas. Itin ryški pelkės ir moters paralelė: „Pelkė man visada buvo tarsi vaizduotę dirginanti moteris, persismelkusi svaiginančiais, tik jai vienai būdingais kvapais, po įkaitusio oro skraiste raibuliuojanti, vos vos įžiūrima, nenuspėjama, iki galo neatsiverianti“ (p. 25). Pelkė kartu ir mylima moteris: „Sutiko mane mylimoji, atverdama visą savo prisirpusios moters grožį – lūpos spindėjo raudonomis spanguolėmis, gėriau jų gaivų, vėsų rūgštumą, plaukai pleveno voratinklių švelnumu, tvaskėjo mirgėjo milijardais spindinčių rūko lašelių, liauni berželiai lingavo jos liemens grakštumu, ji kvepėjo čiobrelių aitrumu ir karstelėjusiu viržių medumi“ (p. 99). Pastebimas visiškas moters ir gamtos susiliejimas, personifikacija.
Pelkė kaip mitinė erdvė stipriai veikia visus Laumakių gyventojus. Net ir laikas miestelyje užsistovėjęs, klampus lyg pelkės dumblas. Laumakių gyventojai nuolat kažko lūkuriuoja, sapnuoja atviromis akimis, jų žvilgsniai apsiblausę, vyrų širdis užvaldęs keistas ilgesys, kūnus – stingulys: „Jie jaučia, kad be jų valios čia dedasi keisti ir mistiški dalykai, kad juos čia kažkas gudriai įkalino ir kad šalia jų namų, šalia jų gyvenimų rūgštimi alsuojanti pelkė jiems visiškai abejinga“ (p. 88). Be to, nė viena laumakiečių šeima nėra išvengusi jos rūstumo, todėl pelkė – tarsi žmogaus likimo lėmėja.
Kaip jau minėta, magiškojo realizmo kūriniuose personažai išsiskiria neįprastumu. Pagrindinis veikėjas Benediktas randa archajinių laikų moters griaučius, pavadina ją Tode, o vėliau sutinka moterį, atkartojančią Todės istoriją. Sutiktoji moteris, vadinama Verpėja, yra tarsi mitinė būtybė laumė. Ji turi magiškos traukos, užburiančios vyrus, gluminančios moteris, taip pat nepaprastų kirpėjos, verpėjos, žolininkės ir menininkės gebėjimų. Verpėja sugeba atauginti vyrams plaukus, akimirksniu pakeisti jų šukuosenas.
Laumė lietuvių mitologijoje yra viena seniausių dangaus ir žemės deivių, tarpininkė tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Šiuo atveju Verpėja pasižymi neįprastomis savybėmis, kurios gali būti priskirtos laumei. Nuo jos sklinda keistas lino pluošto, šlapios vilnos ir pelkės žolynų kvapas. Be to, Verpėja turi paukštiškas kojas, neatsispindi veidrodyje, renka vabalus, pirtelėje pakabinusi skalpus – merginų kasas. Romane išryškėja ir mitologinis pasakojimas apie tai, kad laumės keičia arba vagia naujagimius kūdikius. Jeigu kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, nelipdavo iš lopšio, turėjo didelę galvą, jį laikydavo laumės pakeistu. Romane atskleista situacija, kai Verpėja pakeitė neseniai gimusį Benedikto ir Elzės sūnų svetimu. Vėliau tiesa išaiškėja ir Benediktas pamato tikrąjį sūnų pas laumę – Verpėją. Tuo tarpu laumės paliktas sūnus pasižymi ypatingais bruožais – tamsoje šviečiančiomis, šaltomis akimis, didele galva, paniškai bijo griaustinio, kalbasi su vandeniu, turi aiškiaregystės dovaną.
Magiškajam realizmui būdingas visiškas ribų tarp tikrovės ir fantazijos ištrynimas. Pagrindinis veikėjas Benediktas dažnai atsiduria kitame laike ir erdvėje. Romane išryškėja veidrodžio galia – Benediktas žiūri į savo atvaizdą ir mato ne save, o Morlį, akmens amžiaus vyrą, kurį pats buvo sukūręs. Benediktas nebeskiria, kur fantazija, o kur tikrovė, viskas susilieję: „Jaučiuosi galutinai pakliuvęs į spąstus. Elzė buvo teisi – į mito spąstus. Nuo tada, kai suradau Todę“ (p. 113). Knygoje ryški mintis, kad „mitas gyvas ne tik praeityje, bet ir dabartyje, net ateitį modeliuoja“ (p. 75). Benediktas per atrastos moters griaučius ir sutiktąją moterį Verpėją nuolat svarsto apie senuosius laikus, tų laikų mitai atsikartoja dabartyje ir veikia Benedikto ir jo žmonos Elzės tarpusavio santykius, ateitį.
Romane „Šešėlių verpėja“ magiškasis realizmas pasireiškia per mitinį klodą. Taigi šį kūrinį galima laikyti ne tik magiškojo realizmo, bet ir mitologiniu romanu. Pasirinkta ypatinga vieta – pelkė, kuri nuolat lyginama su moterimi. Romano personažai pasižymi magiškomis savybėmis. Kūrinyje sumaišoma proistorė ir dabartis, tikrovė ir fantazija – visos ribos išnyksta. Iš tiesų kiekvienas magiškojo realizmo kūrinys yra tam tikras žaidimas su skaitytoju, nes tokiai literatūrai reikia „žaidimo taisyklių“. Šiuo atveju reikia kultūrinio išsilavinimo, kuris padėtų atpažinti mitologines struktūras. Tačiau atpažinus jas, keliaujama į giluminę kūrinio erdvę. Tai padeda suvokti, kad „regimas, materialus pasaulis toli gražu nėra vienintelė tikrovė“ (p. 75). Šiuolaikinė magiškojo realizmo literatūra skaitytojui suteikia galimybę pažvelgti į pasaulį kitomis akimis.
Literatūra:
- Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
- Kelertienė V. Kita vertus... Vilnius: Baltos lankos, 2006.
- Pavilionienė A. M. Lotynų Amerikos literatūra. Gabrielis Garsija Markesas // XX a. Vakarų literatūra, II dalis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995.
- Repovienė V. Rašytoja E. Kurklietytė: visada traukė paslaptis. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/rasytoja-ekurklietyte-visada-trauke-paslaptis.d?id=28879755#ixzz2iNo7Uv12 (žiūrėta 2013-10-15).
- Šiukščius V. Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.