Lyg jaučio lyžtelėjimas 5
Gintaras Bleizgys. „Jautis“: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
„Šiandien – kovo 22 diena, penkiolika valandų keturiasdešimt minučių. Šviečia saulė, pasaulyje labai šviesu. Mano pasaulyje, į kurį ilgai žiūriu pro langą. Medžiai šiandien pliki – ne ne tik be lapų, bet ir be sniego. Nuogai pilki, pilkai juodi, juodai nuogi. Kaip tik tolėliau matau du didžiulius medžius. Triskart aukštesnius už po jais „augantį“ (kaip grybas koks) namą. Žiūriu į tuos išsinuoginusius medžius ir juokiuosi, ir kuo įdėmiau žiūriu, tuo dar labiau juokiuosi. Iš savęs“, – naujausioje esė knygoje „Jautis“ rašo Gintaras Bleizgys ir kviečia iš šalies pažvelgti į jo pasaulį. Autorius, priklausantis viduriniajai kartai, skaitytojams yra žinomas kaip poetas, eilėraščiuose jautriai išryškinantis individo ir gamtos įtemptus ryšius, apdovanotas Jotvingių, Leonido Jacinevičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės ir Antano Miškinio literatūros premijomis būtent už poezijos knygas. Eseistikoje G. Bleizgys yra kitoks – plėtoja personalinės egzistencijos kryptį. Esė knygoje „Jautis“ autorius supažindina su autobiografinėmis detalėmis, atveria gyvenimiškas patirtis ir savitu stiliumi perteikia savo pasaulėžiūrą.
Knygoje publikuojami 2009–2015 metais sukurti tekstai, kurie knygą dalija į dvi dalis (kai kurios esė anksčiau publikuotos savaitraščiuose „Literatūra ir menas“ ir „Šiaurės Atėnai“). Simboliška, kad knyga pavadinta pagal vieną esė „Jautis“. Šio gyvūno figūra traktuojama kaip pasakotojo atspindys ir yra svarbi tematiškai ir vizualiai viršelyje. Rodos, veikėjas save suvokia kaip jautį, kuriam skirti sunkūs, bet įveikiami likimo uždaviniai: „Aš – jautis, kuris pažįsta tik vieną – kraujo – spalvą. Esu kareivis iš giedančios tuštumon kariuomenės. Iš nenugalimos kariuomenės, nes viską, kas yra ne tuštuma, arba tiksliau sakant, visa tai, kas yra mažiau negu tuštuma (nes juk tik materialistui gali pasirodyti, kad tuštuma yra tuščia), tai yra, kas yra materija, šita kariuomenė gali nušluoti į nebūtį“ (p. 64–65).
Visose knygos esė svarbi laiko kategorija, kuri skaitytoją priverčia kiekvieną tekstą permąstyti per šiandienos realijas, t. y. tarp 2009 ar 2015 metų ieškoti paralelių, kaip laikas keičia ir veikia žmogų. Eseistikoje G. Bleizgys plėtoja kiek kitas temas nei eilėraščiuose: nuo tikėjimo, krikščionybės pereinama prie šeimos, mirties, žmogaus (poeto) vietos šeimoje ir visuomenėje temų. Tekstuose juntama, kaip šeima konkuruoja su poeto figūra. G. Bleizgys prieš metus viename interviu teigė: „Šeima man svarbiau už kūrybą. Mano pasaulio sampratoje pirmoje vietoje – Dievas, antroje – bažnyčia (esu reformuotos bažnyčios atstovas), trečioje – šeima. O kūryba – paskui: kas, kad ji viena iš mano esmių, kas, kad be jos jausčiausi traumuotas, – nesureikšminu. Nemanau, kad kūryba svarbesnė už kitus darbus, ir jei jos reikėtų atsisakyti dėl dalykų, kurie man yra aukščiau, mėginčiau atsisakyti.“[1]
Knygoje nuolat kartojasi mamos ligos ir apskritai mirties vaizdavimas, kuris naratoriui leidžia geriau pažinti tikrovę, save, įvertinti savo gerus ir blogus poelgius. Ligos motyvas knygos tekstuose priverčia susimąstyti: viena vertus, artimo žmogaus netektis gali giliai sukrėsti, kita vertus, toks sukrėtimas panardina į mintis, kas aš esu iš tikrųjų, kas yra gyvenimas ir kas laukia po jo, skatina ieškoti ryšio su Dievu: „Sveikas, sakau, Viešpatie, kuris dabar esi su mano mama“ (p. 9).
Krikščionybės ženklai ir dažnas kreipinys į Viešpatį tekstuose parodo, kad pasakotojas yra linkęs ieškoti pagalbos ir komunikuoti su Dievu. Nors dažnai prisiimama nusidėjėlio laikysena („Žmonėms vis nesisekė laikytis Dievo duotų nurodymų. Bet juk beribiam Dievui žmonių silpnumas negali būti kliūtis ar apribojimas“, p. 117), Dievas naratoriui parodo, kad kiekviena nesėkmė sustiprina žmogaus egzistenciją.
Atviru pasakojimu pasižyminčiose esė aprašomi praeities įvykiai – rašytojų suvažiavimai, darbas redakcijose, praleistas laikas kalėjime, pakeitę pasakotojo suvokimą apie gyvenimą. Juose naratorius atsiskleidžia kaip daugialypis žmogus, kuriam svarbi ne tik šeima, bet ir draugai, kolegos ar kaimynai. Mezgamas dialogas tarp autoriaus ir draugo, tarp autoriaus ir jo knygos recenzentės. Esė „Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai, nubėgę“ reflektuojamas recenzentės atsiliepimas apie pasakotojo knygą: „Vienoje recenzijoje apie mano knygą „Jonas Krikštytojas“ parašyta šitaip: „Kitas įdomus aspektas – nors rinkinyje „Jonas Krikštytojas“ gausiai cituojama Biblija [...], G. Bleizgio poetinis pasaulėvaizdis, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, išlieka artimesnis gamtiškai, amžinąja kartote grįstai pasaulio sampratai“ (p. 99). Esė dominuoja įtemptas pasakojimas – naratorius skuba atsakyti į recenzentės mintis: „Gamta čia [G. Bleizgio poezijoje – A. K.] jokiu būdu nėra ciklai – viskas nukreipta pirmyn (aukštyn), ne kartojimasis svarbu, o tam tikro nuėjimo, nežinau net, kaip tą paprastai ir paaiškinti <...>“ (p. 100). Išryškėja jautri naratoriaus asmenybė, kuriai svarbus kito žmogaus požiūris, supratimas, įvertinimas. Jis atsiskleidžia kaip dvilypis žmogus, kuris gali būti ir nuolankus, ir neprarasti ironiško požiūrio.
Būtent ironiškas požiūris į rimtus ir gyvenimiškus dalykus yra knygos skiriamasis bruožas („Klausausi paukščių ir žiūriu, kaip tirpsta sniegas, mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo. Juokiuosi parašęs šitokią nesąmonę, šitokią „lyriką“ – „mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo“, bet juk taip parašyti veikiausiai tėra maža kvailystė, tokia maža kvailystė, palyginti su milijonšviesmetiniu aklumu, kad jos net nesimato, kad man net ne gėda“, p. 11). Lyriškame ir metaforiškame pasakojime dažnai pasijuokiama ir iš savęs.
Eseistika šiandien linkusi į laisvumą ir žanrų difuziją. Knygoje „Jautis“ naratorius gali vienoje pastraipoje reflektuoti mamos mirtį, o kitoje – interpretuoti Arno Ališausko eilėraštį. Vis dėlto toks pasirinkimas netrukdo skaitytojui sekti teksto eilučių ir įtraukia į poetiškai ir jautriai reflektuojamus autentiškus įvykius bei egzistencinius svarstymus apie gyvenimą, mirtį ir visa ko tęstinumą.
____________
[1] Dovilė Štuikienė, Poetas Gintaras Bleizgys: „Nė vienas bailys dar nesukūrė gero kūrinio“. eLaima.lt [interaktyvus]. Prieiga internete: http://www.15min.lt/laima/straipsnis/laimos-veidai/poetas-gintaras-bleizgys-ne-vienas-bailys-dar-nesukure-gero-kurinio-846-529294.