„Literatūros rūmas“ Laimanto Jonušio akimis 6

Klausimus parengė Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2016-03-10
Įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją. Regimanto Tamošaičio nuotr.
Įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją. Regimanto Tamošaičio nuotr.

Ką tik šurmuliavo keturioms dienoms Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ literatūros žmones subūrusi 17-oji Tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Išdalijus apdovanojimus Metų knygos rinkimų nugalėtojams, ištarta: „Baigėsi skaitymo metai.“ Tačiau vieniems metams praėjus, iškart prasideda nauji. Ar jie skaitymo? Klausimas, vertas laiko pamąstyti ir kiekvienam asmeniškai atsakyti. Žvelgiant plačiau, kontekstualiai, šią temą norisi aptarti su literatūros lauko žmogumi, esančiu, patiriančiu, išmanančiu. Laimantas Jonušysvertėjas, literatūros kritikas, pelnęs ne vieną apdovanojimą – vertimo kokybės ženklą: 2002 m. Lietuvių PEN centro premija – Metų vertėjo krėslas – už John Banville romano Parodymų knyga vertimą; 2009 m. Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos Šv. Jeronimo premija; 2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija; 2015 m. Vytauto Kubiliaus premija už literatūros kritiką.

Koks laikas skaitymo, skaitymui? Reflektuojant atsiremiama, laikomasi metaforos Rūmas virš bedugnės, kuria L. Jonušys pavadino 2008 m. pasirodžiusį esė ir straipsnių apie literatūrą rinkinį. Rūmas – pati literatūra, o ji virš bedugnės? Ar jau bedugnėje? O gal ji pati ir yra bedugnė?..

„Ar mes išgyvename kultūros saulėlydį, ar klestėjimą? <...> daugybę kartų buvo skundžiamasi, kad žlunga tikrasis menas, kad įsivyrauja profanavimas bei vulgarizmas“ (p. 65 „Apie lėtąjį ir greitąjį kultūros peną (bei meną)“). Prieš įžengiant į literatūros rūmą, norisi paklausti: kur jis šiandien stovi – profaniškoje ir vulgarioje bedugnėje? Virš jos? Ar ...?

Naujausias menas ir literatūra paprastai vertinami subjektyviau ir kategoriškiau negu praeities. Manau, kad neturėtumėme skubėti apibendrinti, nes tam reikia laiko distancijos.

„<...> postmodernizmas, kurio viena iš ypatybių yra populiariojo meno įtraukimas į rimtojo meno raišką, tai ir žinok dabar kad geras – kur čia menas, o kur tiktai šou“ (p. 65 „Apie lėtąjį ir greitąjį kultūros peną (bei meną)“). Telkiant dėmesį į literatūros meną, kyla klausimas, ar šiandien, gyvenant jau postpostmodernistiniame (?) pasaulyje, vis dar esama skirties tarp populiariojo ir rimtojo, kitaip – aukštojo ir žemojo, meno?

Postmodernizmas laidojamas jau senokai, tik neaišku, kas po jo neva atėjo. Manau, kad tai irgi bus taikliau nusakyta ilgesnėje istorinėje perspektyvoje, nes terminas „postpostmodernizmas“ nelabai turiningas.

O šiaip reikia pastebėti, kad vertingi literatūros kūriniai kartais jau ir senovėje būdavo rašomi lengvu stiliumi, suprantamu daugeliui, pvz., François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“ arba net Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“. Postmodernizmas šią tendenciją perkūrė pagal naujus modelius, pvz., Kurtas Vonnegutas rašė trumpais fragmentiškais epizodais, kai kurie autoriai panaudojo trilerio žanro ypatybes, pvz., amerikiečių rašytojas Michaelas Chabonas.

„<...> literatūros kūrinys yra vertas tiek, kiek man, skaitytojui, suteikia unikalų, prasmingą, mano esybę perskrodžiantį ar bent neregima plunksna pakutenantį, bet neįvardijamą išgyvenimą“ (p. 7 „Kuo aš tikiu (literatūroje)“). Jūs, kaip neeilinis skaitytojas – literatūros gurmanas, ar vis dar patiriate neregima plunksna pakutenantį, bet neįvardijamą išgyvenimą? Kada paskutinį kartą ir kas leido pajusti plunksnos prisilytėjimą?

Tokie įspūdžiai paprastai patiriami jaunystėje, vėliau jų natūraliai mažėja. Tai aš iliustravau tuščios lentos (tabula rasa) įvaizdžiu[i]: kai sąmonės lentoje mažai prirašyta, visi įspūdingi įrašai gali teikti ypatingą išgyvenimą. Kai ten jau daug prirašyta (t. y. daug perskaityta ir sąmonėje įsispaudę), tai patirti vis sunkiau.

Pastaraisiais metais didesnį skaitymo malonumą patirdavau iš ispanų rašytojo Javiero Maríaso. 

„<...> menas yra toks stulbinantis reiškinys, kad žmogus – kalbantis gyvūnas – apie jį negali tylėti. Iš dalies bent jau dėl to, kad tribūnos negalima palikti rėksniams vulgarizuotojams, kurie manosi puikiai žiną, ką menas reiškia <...>“ (ten pat). Šios mintys – literatūros kritiko, jaučiančio begalinį norą dalytis skaitymo patirtimi, literatūrinės pajautos vibracijomis, taip pat jose juntama kritikos reikmės suvoktis, žymint kritikos tekstų kokybinį ir vertybinį nuosmukį. Dabarties kritikai negeba ar (ir) nenori įžengti į literatūros meno rūmą, o įžengę nesupranta, ką matą, lengva plunksna taria neva kritikos žodį. Šiandieniai kritikai išties neįvaldę instrumentarijaus? Kodėl? Ko pasigendate kritikoje? Ko matyti, skaityti nenorėtumėte?

Pateiktos citatos tęsinys yra toks: „<…> ir kaip jį galima panaudoti savo tikslams (kartais ir visai kilniems).“ Čia iš esmės kalbu apie ideologizuotą (arba sociologizuotą) meno (visų pirma literatūros) traktavimą. Tuo buvo persmelkta visa oficialioji sovietinė kultūra. Bet ne tiktai – norinčiųjų meną ideologizuoti visada buvo visur, tiesa, daugiau to būta XX amžiuje, bet jau paskutiniaisiais dešimtmečiais ši tendencija silpo, nors, žinoma, išliko. Tokiu atveju menas suinstrumentinamas, kūrinys įsivaizduojamas kaip priemonė kokiam nors idėjiniam tikslui – komunizmui, nacionalizmui, feminizmui ir t. t. arba tiesiog nebūtinai idėjiškai konkrečiam, tarkim, kilniam tikslui, pvz., atskleisti socialinėms negerovėms ir pan. (pastaruoju atveju tai yra sociologizavimas). Visa tai, mano įsitikinimu, yra grynas meno vulgarizavimas, o faktiškai ir sumenkinimas. Nes čia bet koks kūrinys apribojamas siaura funkcija ir tarsi nuleidžiamas iš aukštumų į žemės paviršių. Būnant šiame paviršiuje regos laukas yra neišvengiamai ribotas, o iš aukštumų galima matyti daug.

Iš tikrųjų yra mažai kultūros sričių, kuriose dominuoja aukščiausias tikslas arba tikslas pats savaime (priešingai negu priemonė). Tokios sritys yra, tarkim, religija, filosofija ir, žinoma, menas. Šį tikslą sumenkina ne tik meno traktavimo paklydimai, bet ir kai kurie menininkai, ypač tai kartais pasakytina, pvz., apie konceptualųjį meną. Toks menas pagal apibrėžimą turėtų tarnauti koncepcijai, t. y. idėjai. Žinoma, jis šį tarnavimą slepia po kartais kraštutiniu žaismingumu ir ironija.

Nepasakyčiau, kad šiandienė lietuvių literatūros kritika linkusi pasiduoti šiai nuodėmei – yra įdomiai ir profesionaliai rašančių kritikų, taip pat ir jaunų. Gal tik pritrūksta gilesnio žvilgsnio ir esmingesnių apibendrinimų – kuo gi konkretus tekstas arba tam tikra tekstų visuma reiškiasi būtent savo meninėmis ypatybėmis.

„Dvasinga <...> yra tai, kas nematerialu ir kas nepažinu praktiniam bei teoriniam protui. O tai ir yra meno, taip pat literatūros esminis pagrindas. <...> galima kone objektyviai ar bent jau daugmaž bendru išmanančių vertintojų sutarimu padaryti išvadą, ar tinkamai <...> rašytojas [suvaldė] kompoziciją ir žodinę raišką <...>. Bet tai, savaime aišku, tik technikos dalykai, po kuriais glūdi kur kas sunkiau nusakoma esmė, o štai apie tą esmę kalbėti ir yra sunkiausia, nes reikia įvardinti, ko mes iš jos norime. Net ir žodis „mes“ čia jau nelabai tinka, nes kiekvienas meno suvokėjas tą aiškiau arba migločiau įsivaizduoja savaip“ (p. 8 „Kuo aš tikiu (literatūroje)“). Ištraukoje kalbama apie kūrinio esmę, kuri tarsi kiekvieno asmeniškai atrandama, kiekvienam toji esmė – unikaliai sava. Kyla klausimas: kokia kritiko funkcija? Kiek jis reikšmingas?

Svarbiausia vis dėlto yra kiekvieno suvokėjo asmeninė patirtis. Jeigu jis išgyvena kūrinį kaip atvertį, kaip nušvietimą ir asmeninį nušvitimą, tai svarbiausias kūrinio tikslas pasiektas – šitaip atsiveria kūrinio esmė. O kritika gali paskatinti šį išgyvenimą, bet gali būti įdomi bei vertinga ir paprastesniais aspektais, nes kiekvienas talentingas literatūros kūrinys yra daugialypis, ir kritika gali atkreipti mūsų dėmesį į įvairius jo aspektus, kuriuos šiaip gal ir pražiūrėtumėme. Man itin geras pavyzdys yra Vladimiro Nabokovo paskaitos apie literatūrą – jos pirmiausia buvo išleistos dviem tomais: viename apie rusų literatūrą, kitame – apie Vakarų. Esmė ta, kad ten kalbama ne apie tai, ką kūrinys reiškia, o apie tai, kas jis yra, t. y. orientuojamasi į neišsemiamai magišką paties teksto audinį.

„<...> Dažnai vengiame susimąstyti, kiek daug meno percepcijoje reiškia individuali suvokėjo psichologija, jo charakterio ypatybės, netgi temperamentas. Taip pat, regis, vengiame klausimo, kas apskritai menas mums yra, kokia jo esmė, kas gi vis dėlto sudėta dainon, kas ten glūdi“ (p. 8). Taigi, kokia literatūros esmė ir reikšmė šiuolaikiniam skaitytojui, nori nenori – vartotojų visuomenės atstovui?

Vartotojų visuomenė orientuojasi į, pvz., knygų vartojimą, t. y. ieško ten pramogos. Ir tai randa pramoginėje literatūroje. Iš esmės čia nieko blogo, nes literatūra tikrai gali teikti pramogą, bet pramogos kokybė gali būti orientuota į primityvumą, bendrą vardiklį, o gali būti ir kiek rafinuotesnė.

Bet individuali suvokėjo psichologija iš tiesų svarbi, nes nėra jokių aplinkkelių, išskyrus tiesioginį suvokimą per savo psichologiją ir vidines nuostatas. Apie tai mažai kalbama, o juk, tarkime, lyrinė poezija kai kuriems psichologiniams tipams gali būti iš principo sunkiai priimtina. Antra vertus, kaip tik nuostabu yra tai, kad, nepaisant šių asmeninių skirtumų, daugeliu atveju dėl to, ką laikome didžiąją literatūra, pasiekiama gana plataus konsensuso.

„<...> joks vienas kūrinys sąmonėje neatveria iš karto visos „Amerikos“, tik jų sankaupa po truputį gali prilygti naujam atrastam dvasiniam žemynui“ (p. 10). Kokiais kūriniais žymėtumėte esminius asmeninio dvasinio žemyno kontūro taškus? Jūsų kaip profesionalaus skaitytojo patarimas pradedančiajam – keletas knygų, kad imtų ryškėti naujas žemynas horizonte.

Tą žemyną tegali atrasti kiekvienas skaitytojas pats sau. Kiekvienas yra savo Amerikos atradėjas. Be abejo, žemyną atrasti gali tik entuziastingas ir uolus skaitytojas, kuriam grožinės literatūros skaitymas teikia didelį ir prasmingą malonumą. Kiti tesuras saleles.

Mano Ameriką daugiausia formavo XX a. didžiojo modernizmo autoriai ir amžiaus vidurio didieji postmodernistai. Jie netgi tiesiogine prasme praplėtė suvokimo erdves. Marcelis Proustas pirmą kartą pasaulyje parodė, kad giluminė asmeninių įspūdžių sklaida gali atverti didžiulius turtus, įdomius ne tik pačiam tai išgyvenusiajam, bet ir kitiems. Samuelis Beckettas atskleidė, kad lėtos desperacijos, nykimo, žmogaus gyvasties blėsimo raiška gali suteikti didelio skaidrumo ir net vilties proveržį. Lawrence’as Durrellas įtikino, kad gyvenimas gali būti turiningas estetinis reiškinys, teikiantis grožio, išreiškiamo žodžiais, pajautą. Jorge Luisas Borgesas netikėtai pademonstravo, kad įtaigūs literatūriniai siužetai gali gimti iš filosofinių paradoksų ir religinės bei mitologinės vaizduotės atspindžių. Alainas Robbe-Grillet nelauktai atskleidė, kad literatūrą galima kurti tiesiog iš nieko – iš lėto situacijų ir daiktų vaizdavimo. Visa tai (o yra ir daugiau pavyzdžių) įspūdingai demonstravo stebuklą – iki tol kultūros istorijoje neįsivaizduotą literatūros kūrinio gimimą.

Žinoma, tai yra mano asmeninių atradimų kelias – kiti skaitytojai gali atrasti ką kita. Tik linkėčiau, kad tai būtų būtent atradimai (bent šiek tiek jų), o ne šiaip ką nors lengvai suvokiamo iliustruojantis pasiskaitymas.

Esė, kalbėdamas apie literatūros kūrinio esatį, jo rašymo ir skaitymo patirtis, reikšmes, priminėte V. Nabokovo mintį, esą buvimas rašytoju „<...> suteikia dvigubą pasitenkinimą: vieną žmogišką, kai koks fermeris iš Alabamos parašo laišką, kuriame įžvalgiai apčiuopia jo kūrinio esminius aspektus, o kitą demonišką – kad be to, ką sukūrė Dievas, kai ką pavyksta sukurti ir jam pačiam“ (p. 14). Taip pat pateikėte Gabrielio Josipovici mintį, „kad modernistinės literatūros sukurtas objektas, kitaip negu Dantės Dieviškosios komedijos, neatveria Dievo ir žmogaus arba fizinio ir dvasinio pasaulio analogijos, o sugrąžina mus į savo pačių sąmonę ir priverčia „atpažinti savo pasaulio ribą“ (ten pat). Kaip nusakytumėte šiuolaikinės literatūros poveikį skaitytojui Jūs? Ką ir kaip ji sako apie patį žmogų, pasaulį, jų santykį? Kur slypi šiandienis rašytojo demoniškumas

V. Nabokovo teiginys byloja labai paprastą ir esminę tiesą: literatūros kūrinys ne komentuoja mums pažįstamą pasaulį, o kuria naują, savo pasaulį. O kaip nurodo G. Josipovici, tą sukurtą pasaulį galime atpažinti tik pagal savo asmeninę pasaulėjautą, ne pagal primestus kanonus.

Demoniškumu čia, žinoma, vadinama ne koks nors šėtoniškumas, o veikiau nepriklausomas kūrėjo angeliškumas. Kaip tik atsakinėjant į šiuos klausimus atsitiktinai Facebooke mano draugas latvių rašytojas priminė Franzo Kafkos pasisakymą viename laiške (man jau anksčiau girdėtą, bet primirštą). Tai ir norėčiau pacituoti:

„Apskritai, manau, reikėtų skaityti tik tokias knygas, kurios kanda ir duria. Jeigu skaitoma knyga nepažadina mūsų smūgiu į galvą, tai kam mes ją skaitome? Kad padarytų mus laimingus, kaip Tu rašai? Dieve mano, mes būtumėm laimingi knygų visai neturėdami, o tokias, kurios mus padaro laimingus, iš bėdos patys galėtumėm parašyti. Tačiau mums reikia tokių knygų, kurios veikia kaip nelaimė, kurios skaudina kaip mirtis žmogaus, mylimo labiau už save, kaip išvarymas į mišką, toli nuo visų žmonių, kaip savižudybė, knyga turi būti kirvis mumyse į ledą sušalusiai jūrai. Tuo aš tikiu.“

Maksimalistinis požiūris, nepraktiškas, bet turėtinas omeny. Beje, tai pasakyta 1904 metais, ir šis patosas kerta per tuo metu dar vyravusią realistinės literatūros tradiciją.

„Romane gali būti visi empirinės realybės atspindžiai, bet menu jie tampa tik tada, kai ryškiai pranoksta tikrovę, kurią neva aprašo, kai rašytojo, o kartu skaitytojo sąmonėje kažkas spragteli, šlumšteli, ir mes patenkame į kitą pasaulį, kuris tiesiog yra aukštesnio lygio negu kasdieniškas išgyvenimas, negu ta plokščia realybė, kurios vergai mes kartais norime būti. Didžiajai daugumai skaitytojų visa tai nė motais“ (p. 17). Paskutinis ištraukos sakinys verčia tik apgailestauti. Jūsų kaip kritiko, kaip vertėjo, nori nenori priversto daugiau mažiau galvoti apie skaitytoją, nuomone, patyrimu, šiandienos skaitytojas – tik greito vartojimo produktų išalkusiai persisotinęs neišmanėlis, įstengiąs plūduriuoti tik paviršutiniame teksto lygmenyje, ar ...? Kas rūpi skaitytojui? Visa tai nė motais – šiandienis reiškinys ar amžina bėda?

Negalėčiau puoselėti iliuzijos, kad dauguma skaitytojų įsijaus į literatūros kūrinio meniškumą. To ir nereikia. Aukštoji kultūra, deja, dėl to ir yra aukštoji, kad nėra masinė. Tai tikrai ne šiandienis reiškinys, ir netgi nedrįsčiau tai vadinti bėda. Masinė kultūra dėl masinės sklaidos galimybių įgijo visai kitus mastus negu anksčiau. Bet apie tai jau seniai kalbėjo José Ortega y Gassetas knygoje Masių sukilimas.

„<...> kičas yra patrauklus tuo, kad lengvai virškinamas, o tikrajam menui virškinti reikia didelių pastangų. Tai teisinga anaiptol ne visada, ir nemanau, kad tai esminis tikrojo meno požymis. <...> Tikram menui žaismė ir lengvumas – nesvetimi dalykai. Bet galbūt vis dėlto reikia tam tikro išankstinio pasirengimo arba ypatingo nusiteikimo“ (p. 24 „Slaptieji taikiniai“). Tęsiant aiškinimąsi, koks yra šiuolaikinis skaitytojas, klausiu apie išankstinio pasirengimo ir ypatingo nusiteikimo kilmę. Kokie būdai pasirengti, nusiteikti? Šeima, mokykla, manytina, yra pagrindinės aplinkos, formuojančios skaitytojo, ne vartotojo, savybes, bet anksčiau cituota mintis, kad „didžiajai daugumai skaitytojų visa tai nė motais“, suponuoja: neformuoja. Kodėl?

Nežinau, kokios skaitytojo formavimo galimybės yra dabartinėje mokykloje. Gerai žinau, kad daugeliui moksleivių gerą įspūdį daro į mokyklines programas įtraukta Antano Škėmos Balta drobulė. Iš dalies tiesiog dėl to, kad visa ta lietuvių literatūros klasika, kurios šaknys yra kaime, šiandieniams miestų moksleiviams yra svetima. Tegaliu pasakyti iš savo patirties, kad jokio išankstinio pasirengimo nereikia. Reikia tik nuo mažens skaityti. O kitkas ateina savaime arba neateina.

Dar viena Jūsų pasitelkta V. Nabokovo mintis: „Visiškai pasisakau už dramblio kaulo bokštą, už rašymą siekiant įtikti vieninteliam skaitytojui – sau pačiam“, kurią Jūs komentuojate taip: „Aš, kaip skaitytojas, jam esu ypač dėkingas už jo tekstų teikiamą tyrą malonumą. Maža to, pastebėjau, kad ir kai kurie kiti rašytojai, daug laiko praleidžiantys dramblio kaulo bokšte ar bent jo prieigose ir mažai paisantys skaitytojo nuostatų, neretai man teikia prasmingesnio skaitymo valandų negu tie, kurie skelbia ištikimybę idėjoms ir rūpinimąsi visuomene“ (p. 18 „Kuo aš tikiu (literatūroje)“). Šios ištraukos kontekste kyla klausimas, kas yra rašytojas šiandien? Rodytųsi, jog tik tas, kuris esti dramblio kaulo bokšte, yra kūrėjas. Tačiau dabartiniame pasaulyje, kur visa orientuota į rinką, norima patikti, įtikti, patenkinti, o tai reiškia būti paklausiam, perkamam. Panašu, kad esančiųjų dramblio kaulo bokšte vargiai bėra. Žvelgiant retrospektyviai, jų visados buvo vos vienas kitas. Ar šiandien neberandama kelio ten?

Svarbiausia, kad rašytojų esama labai įvairių ir skirtingų. Giedra Radvilavičiūtė sako, kad pastaruoju metu įsivyravo paviršutiniškas rašymas, skirtas greitam skaitymui. Tokios tendencijos esama, bet tebėra ir visai kitokios literatūros. Juk niekas neprikiš, tarkim, Valdui Papieviui, kad jis rašo orientuodamasis į lengvą efektą. Be pačios G. Radvilavičiūtės, šiandienėje lietuvių prozoje dar yra lėtai įsiskaityti skatinantys autoriai Danutė Kalinauskaitė, Andrius Jakučiūnas, o ir Rolando Rastausko eseistika nėra lengvai kremtama.

 „Lėtai skaityti, Donskio įsitikinimu, visų pirma reikia išliekamąją vertę turinčią literatūrą, ir priešingai – paskubomis perskaitoma tai, kas madinga šiandien, kas masiškai reklamuojama, ką skaito daugelis ir apie ką galima tarti savo žodį pašnekesyje“ (p. 67 „Apie lėtąjį ir greitąjį kultūros peną (bei meną)“). Tarptautinė Vilniaus knygų mugė kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų, tad, rodytųsi, Lietuvoje skaitymo kultūra klesti, bet ar tikrai? Jūsų, kritiko, akimis, nesame tik to, kas masiškai reklamuojama, ką skaito ir perskaito paskubomis daugelis, vartotojai, kuriems svarbu tarti savo žodį pašnekesyje, taip paliudyti šiandienos pulso jutimą?

Visų pirma lietuviai apskritai mažiau skaito knygų negu, pvz., skandinavai arba vokiečiai. Be to, kai kurie rimti autoriai, kurie daug kur Europoje palyginti gerai skaitomi (nors nėra tarp populiariausių), mūsų skaitytojams yra per sunkūs arba tiesiog nepatraukia dėmesio. Žinoma, yra ir labai literatūrą išmanančių skaitytojų, bet bendras vaizdas ne itin geras.

„<...> juk gera literatūra nenukentės, jeigu bus išleista keliais mėnesiais ar net pora metų vėliau“ (p. 68). O kas verčiama į lietuvių kalbą? Klausimas kyla matant anotacijas virtualioje erdvėje – vien bestseleriai, tad orientuojamasi į tai, kas parduodama, kas perkama, bet meninė vertė, vertybė nematuojama pinigine išraiška. Jūsų patarimas skaitytojui gurmanui.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet skelbia geriausių verstinių knygų sąrašus. Vis dėlto yra ką pasirinkti, nors daugiausia, žinoma, stengiamasi versti bestselerius. Gerą literatūrą be paramos leisti nuostolinga. Paramos, žinoma, galima gauti ir iš Lietuvos fondų, ir iš užsienio, bet ir su ta parama leidykloms teišeina menkas biznis. Ko gero, pastaraisiais metais geros grožinės literatūros išleidžiama mažiau negu anksčiau. Seniai matomas ir toks reiškinys, kad pristatant lietuviams dar nežinomą užsienio autorių puolama versti jo naujausią, bet nebūtinai geriausią knygą.

Būtent lėtam gurmaniškam skaitymui paminėsiu kai kurias verstines knygas, išleistas per keletą pastarųjų metų. Tai yra abu į lietuvių kalbą išversti Herthos Müller romanai, Maxo Frischo Montaukas (M. Frischas apskritai yra itin subtilus rašytojas – jaunystėje mane itin įtraukė jo romanas Tarkim, aš Gantenbainas ir kiti kūriniai), John Maxwell Coetzee Barbarų belaukiant, Adamo Zagajewskio Du miestai – tai eseistika, prilygstanti geriausiai beletristikai; panašiai galima įvertinti ir Orhano Pamuko Stambulą. Negalėčiau nepaminėti ir savo verstų jau klasika tapusių romanų: Virginios Woolf Į švyturį ir Aldouso Huxley Neregys Gazoje.

Gero skaitymo malonumo gali suteikti rusų autorių Michailo Šiškino ir Marinos Stepnovos knygos, taip pat garsaus Ukrainos rašytojo (Lietuvos draugo, neseniai viešėjusio Vilniaus knygų mugėje) Andrejaus Kurkovo Bikfordo pasaulis (į šią stingdančio absurdo Sovietijos parabolę įsijausti reikia pasiryžimo).

„Į Vilniaus knygų mugę lietuvių leidyklos sukviečia nemažą būrelį užsienio rašytojų, kad patys autoriai gyvai pareklamuotų savo knygas. Tarp tų rašytojų būna ir įdomių kūrėjų, bet kai kurie tėra vienadienės žvaigždės <...>“ (p. 68). Autorių susitikimas su skaitytojais – būdas gyvai reklamuoti savo knygas, o daugiau?

Kaip matome, bent jau knygų mugėje skaitytojams susitikimai su rašytojais reikalingi. Visai suprantama, kad norisi pamatyti ir išgirsti kalbant autorių, kurio knygos padarė gerą įspūdį. Žinoma, kartais autorius gali ir nuvilti – juk jo stiprybė galbūt yra kūryba, o ne bendravimas su publika. Bet dažniausiai rašytojai skaitytojų nenuvilia. Beje, Vakaruose literatūriniai renginiai paprastai būna mokami.

<...> ir Nabokovas, ir Salingeris yra itin subtilūs stilistai ir nepranokstami žodžio meistrai (amerikiečių literatūroje jie ypač iškilūs), taigi tobulai išversti jų gal ir neįmanoma“ (p. 112 „Žiaurioji ir švelnioji Rusija“). Kaip matote verstinę literatūrą Lietuvos knygų pasaulyje? Kiek gebame išversti, net pripažįstant, kad originalas visada laimi?

Originalas laimi, bet prozą vis dėlto dažniausiai įmanoma išversti gana adekvačiai. Tarp mano kartos žmonių buvo paplitęs požiūris, kad, tarkim, Fiodorą Dostojevskį ir kitus geriausius rusų rašytojus galima skaityti tik originalo kalba. O kad, tarkim, Williamą Faulknerį ar kitus Vakarų rašytojus verta skaityti tik originalo kalba, niekas nesakydavo. Iš tikrųjų, žinoma, visų kalbų neišmoksime, o gerus vertimus visada verta skaityti.

Įdomu, kad kartų požiūris į kalbas neišvengiamai pasikeitė. Sigitas Parulskis neseniai rašė, kad nustebo sužinojęs, jog jo sūnus Andrejų Platonovą skaito angliškai. Ir padarė tokią išvadą: „Mes Vakarų literatūrą skaitydavome rusiškai, o jie dabar Rytų literatūrą skaito angliškai.“

„<...> tobulybės siekimas būdingas visai jo [Nabokovo] kūrybai, juntamas kiekvienoje eilutėje. Tai – estetinis užmojis, reikalaujantis virtuoziškos žodžio ekspresijos, nepakartojamo kalbos meno, kūrybingos vaizduotės“ (p. 112). Koks Jūsų santykis su lietuvių proza? Ar siekiama  tobulybės? Kam, Jūsų nuomone, labiausiai pavyksta, yra pavykę? Ką žada jaunoji karta, pradedantieji?

Buvo įprasta, kad lietuvių literatūros jėga yra poezija, bet nepriklausomybės laikotarpiu, sakyčiau, proza labai atsigavo – pasirodė didelė gero lygio autorių ir kūrinių įvairovė. Kai kurie rašė dar ir sovietmečiu, bet ryškiai atsiskleidė tik kūrybos laisvės laikotarpiu, pvz., Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas. Šių trijų, deja, tarp mūsų nebėra, bet kiti autoriai taip pat sukuria originalių, stebinančių kūrinių. Kai kuriuos rašytojus esu paminėjęs straipsnyje Prozos proveržiai[ii].

Anksčiau lietuvių literatūra buvo orientuota į rimtą, sunkiasvorį solidumą, dabar kai kurie jauni autoriai krypsta į kitą kraštutinumą – žaidimą ir ironiją. Iš to gali išeiti įdomių dalykų, o gali išeiti tik smagūs, vienadieniai kuriozai (kaip dažnai pasitaiko šiuolaikinėje dailėje).

„Didelės tautos rašytojams atsiveria specifinės galimybės, ypač kai tauta (amerikiečiai, rusai) daro lemtingą įtaką pasaulio istorijai – rašytojas atsiduria pačiame jos dramatiško vyksmo sūkuryje“ (p. 123). Toliau straipsnyje žymite, jog lietuvių, kaip neva trapios tautos, rašytojams būdinga jausti pareigą įtvirtinti lietuviškumą, puoselėti tautiškumą, įprasminti istorinį kelią. „Kartais toks tvirto nacionalinio pamato stygius (jaučiama būtinybė vis cementuoti) skatina provincinį mesianizmą“ (p. 124). Ar vis dar mūsų rašytojų kūriniuose dominuoja Lietuvos erdvė, išskyrus emigrantų patirtį ir kelionių dienoraščius?

Čia cituojamas tekstas rašytas seniai – padėtis yra pasikeitusi. Galbūt pirmas aiškiai kosmopolitinis lietuvių romanas buvo J. Ivanauskaitės Sapnų nublokšti (2000). Vėliau pasirodė bene pirmas lietuvių romanas apie antikinį pasaulį – A. Jakučiūno Servijaus Galo užrašai (2005). H. Kunčiaus romano Pelenai asilo kanopoje (2001) veiksmas vyksta abstrahuotoje ir sufantazuotoje XVIII a. Prancūzijoje, o ankstesnio romano, Būtasis dažninis kartas (1998), – šių laikų Paryžiuje. Į svetimas erdves seniai iškeliavusi Undinė Radzevičiūtė. Visi šie autoriai nėra emigrantai, tad jau dabar turime tokią padėtį, kai kūrybos geografija išsiplėtusi, ir dažnai turbūt nelabai į tai kreipiame dėmesio, neskirstome autorių į tautinius ir kosmopolitinius, ir tai normalu, nes juk rašoma lietuvių kalba, o svarbiausia yra kūrinio kokybė.

„<...> nesijaučiu pakankamai kompetentingas, tik suvokiu, kad vertėjui dideli sunkumai prasidėjo nuo pirmos eilutės: „Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis <...>.“ O kaip išversti tokią eilutę: „Ribuliuojančioj skaidroj įdulks dangaus skliautai“? – Prisipažinote: – man nelabai įdomu, kaip Jono Meko poezija – tokia jaukiai lietuviškos dvasios kūryba – skamba angliškai, tad skaitant nuo dešiniojo (angliško) puslapio akys buvo negrįžtamai paviliotos į kairiuosius, lietuviškus <...>“ (p. 152 „Semeniškių nėra (apie Jono Meko poeziją)“). Lietuvių literatūra užsienyje – kiek ji įdomi? Kaip išverčiama? Ištrauka suponuoja: išversti sudėtinga, tačiau sudėtinga visada, bet kas įdomu, kas vertinga, nusipelno būti žinoma plačiai. Kaip manote, kiek lietuvių literatūra gali (galėtų) patraukti kitakalbį skaitytoją? Ar turime šiandien tokių prozininkų?

Sunku vienaprasmiškai atsakyti į šį klausimą. Nesame turėję tokio rašytojo, kurio knygų vertimai užsienio knygynuose būtų dedami į vitriną, kaip, pvz., kartais būdavo esto Jaano Krosso (1920–2007). Antra vertus, kai kuriose šalyse tam tikro pripažinimo yra sulaukę Sauliaus Tomo Kondroto, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus vertimai, dabar štai Lenkijoje Kristinos Sabaliauskaitės. Pasaulyje turbūt žinomiausias šiuolaikinis lietuvių rašytojas yra Tomas Venclova.

Vakarų šalyse Rytų Europai skirta, tarkim, viena sąlyginė lentyna. Toje lentynoje, žinoma, visada bus vietos lenkų, rusų, čekų rašytojams, o mažesnių tautų autorių knygos gali jau ir netilpti.

Baigiant pokalbį, sugrįžkime į Vilniaus knygų mugę, kurioje šiemet personažas ieškojo autoriaus. Asmeniškai Jūs kokį šiuolaikinės literatūros personažą esate sutikęs?

Personažus sutinku knygų puslapiuose. Svarbiausias personažas man yra literatūrinė kalba – iš jos viskas ir gimsta.

Dėkoju už pokalbį, linkėdama, kad per nugarą bėgtų pagaugai skaitant literatūros meno tekstus.

______________

[i] Jonušys L. Praėjusio laiko beieškant. Šiaurės Atėnai [interaktyvus]. Nr. 15, 2015 [žiūrėta 2016-03-02]. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2015/09/15/praejusio-laiko-beieskant/.

[ii] Jonušys L. Prozos proveržiai. Literatūra ir menas [interaktyvus]. Nr. 3409, 2013 [žiūrėta 2016-03-02]. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/2013-01-11-nr-3409/457-knygos/698-laimantas-jonusys-prozos-proverziai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*