Kasdienybės dėlionė 4

Vilija Virkutytė
www.kamane.lt, 2013-11-11

Aistė Kisarauskaitė – dailininkė, fotografė, rengianti įvairias parodas ir šiuolaikinio meno projektus. Nuo 2003 m. autorė publikuoja trumpąją prozą, straipsnius bei esė savaitraščiuose „Šiaurės Atėnai“ ir „Literatūra ir menas“. „39 salto mortale“ – pirmoji A. Kisarauskaitės trumposios prozos knyga, šiemet dalyvaujanti „Metų knygos rinkimuose“. Dailininkų-rašytojų fenomenas pastebimas vis dažniau. Vienas ryškiausių pavyzdžių – garsus knygų vaikams kūrėjas,  dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

A. Kisarauskaitės knyga „39 salto mortale“ pirmiausia išsiskiria neįprastu pavadinimu. Pavadinimas gali reikšti 39 mirtinus šuolius, rizikingus, pavojingus, lemtingus žingsnius ar sumanymus. Kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent šis skaičius ir šie žodžiai? Galbūt sprendimo raktas yra skyrelis „22 salto mortale, arba Kankinimas nemiga“?... Klausimas retorinis.

Lietuvių literatūroje noveletės žanras gana neįprastas. Noveletės terminas visų pirma susijęs su muzika. Tai – instrumentinė miniatiūra, kurioje kaitaliojasi trumpos epizodinės lyrinės arba dramatinės temos. Galbūt todėl šiuo žanru susigundė ir muzikologas Viktoras Gerulaitis, pernai išleidęs psichologinių, meditacinių tekstų siuitą – knygą „Noveletės“. Šių tekstų, kaip ir A.Kistarauskaitės knygoje, nesieja bendra fabula: jie sutelkti į trumpesnius ar ilgesnius skyrius, kuriuos sudaro panašios tematikos noveletės. Lietuvių literatūroje ryškiausia lakoniškos novelės atstovė yra Bitė Vilimaitė, glaustos novelės žnarą išbandė ir rašytojas Romualdas Lankauskas.

Knygai „39 salto mortale“ būdingas fragmentiškas pasakojimas. A. Kisarauskaitės teigimu, „kaip kaleidoskope atsitiktinai sukritę stikliukai kuria įvairias kombinacijas, taip šios knygos herojai, atsidūrę iš pirmo žvilgsnio banaliose situacijose, bando kalbėtis, sutarti ar mylėti vieni kitus. <...> Tekstai sulipdyti iš trupinių, kuriuos mes lengva ranka nušluojame nuo savo kasdienybės stalo, – parodų anotacijų, matematikos uždavinių, vynų apibūdinimų, piešimo terminų, pokalbių nuotrupų“ (p. 9). Taigi tekste pasitelkiamas koliažo pricipas, kasdienybės mozaika dėliojama iš skirtingų detalių.

Šiai knygai, kaip ir daugeliui postmodernistinių kūrinių, būdingas intertekstualumas. Autorė iš savo skaitytojų reikalauja intelektualinio pasirengimo, tam tikro išmanymo. Pavyzdžiui, prieš skyrelį „Viza“ įspėjama, kad tekste minimi 19 filmų ir dvi pavardės. Net kelis kartus perskaičius tekstą sunku pasakyti,  kokius filmus autorė turi omenyje. Visgi vieną iš jų galima lengvai iššifruoti: „Ar šioj šaly senukams vietos būna?“ (p. 134). Autorė tarsi žaidžia su skaitytoju, tikrina, ar jis sugebės atpažinti užsplėtas nuorodas. Toks žaidimas intriguoja, skatina skaityti tekstą ne kartą. Galima pastebėti, jog kai kurie intertekstai knygoje išskirti kursyvu – skaitytojui suteikiama galimybė aiškiau suprasti autorės mintį, temos kontekstą (pavyzdžiui, skyrelis „Someljė kursai“ – geriausių 2010 m. vynų trisdešimtuko aprašymai: „Kaip tas putojantis vynas – švarus aromatas, jame juntamos mielių, dulkių, kreidos, abrikoso natos" (p. 71))

Autorės gebėjimas pastebėti ir kasdienybėje įžvelgti netikėtas detales maloniai stebina. Skyrelyje intriguojančiu pavadinimu „Kas tinka plėšikams, bet nešioja ir moterys“ išryškėja atsakymas, jog plėšikus ir moteris sieja kojinės ir pėdkelnės. Autorė dažnai priverčia nusišypsoti, pastebėdama tai, į ką daugelis tiesiog neatkreiptų dėmesio. Kalbėdama apie vyriškas kojines, A. Kisarauskaitė siūlo prisiminti nuolatinį žaidimą „Surask porą“, „kai skirtumas tarp dviejų vienodų kojinių yra tik nežymus ruoželis vidinėje pusėje. Jos visos juodos, bet skirtingos. Išeitis – prisipirkti daug vienodų porų ir vėliau rūšiuoti jas pagal nusidėvėjimą“ (p. 21). Be to, knygoje nuolat atsiveria paradoksalios situacijos. Skyrelyje „Rusiškas žuvies sūdymo receptas“ plėtojamas negyvos žuvies ir gyvo žmogaus akių panašumas.

A. Kisarauskaitės knyga itin vizuali. Kiekvienas skyrius, o neretai ir skyrelis, prasideda iliustracija. Tačiau vizualumas juntamas ne tik žvelgiant į piešinius, bet ir skaitant tekstą – sakinius, žodžius. Pats tekstas primena piešinį. Knygoje nuolat išryškėja  autorės, kuri yra dailininkė, patirtis. Skyrius „Piešimo pamokos“ tarsi skirtas skaitytojui, norinčiam išmokti piešti. Šis skyrius suskirstytas į smulkesnius skyrelius, kuriuos galima vadinti pamokomis: „Pirma pamoka – peizažas“, „Antra pamoka – kaip matuoti atstumus ir tarp mūsų“, „Trečia pamoka – linija“, „Ketvirta pamoka – kietašerdžiai ir minkštašerdžiai“, „Penkta pamoka – pakalbėkime apie trintuką“. Kiekvieno skyrelio pradžioje anonsuojamas mėnesio pavadinimas – pradedama nuo spalio, baigiama kovu. Tekstuose tam tikras mėnuo grakščiai susiejamas su pamokos tema. Viena iš poetiškiausių piešimo pamokų yra apie liniją, kai tuo pačiu metu rašoma ir  apie gruodį. Autorė pasitelkia Henriko Radausko eilėraščio ,,Žiemos pasaka“ motyvą: „Žiūrėki: linija pro stiklą / Praėjo posūkiu tyliu, / Rami šviesa pro švelnią miglą / Čiurlena pieno upeliu“ (p. 89). H. Radauskas pasirinktas neatsitiktinai – jo poezija itin vizuali, tapybiška. Taigi skaitytojas gali pasijusti tarsi dalyvautų piešimo kursuose.

Autorė geba įžvelgti subtiliausias daiktų formas, medžiagas. A. Kisarauskaitei medžiai yra „minkšti lyg moterys, pasidabinusios pobūviui, – viena dėvi purius apvalių formų kailinukus, kitos šilkas ir nėriniai kaskadomis krinta žemyn, dar kelių gilios iškirptės ir gausybė apnuogintų dalių dera su sunkaus vilnonio audinio klostėmis, tafta, nailonas, medvilnės karpiniai, apsiūti nežinomų rankyčių, – lyg bepročio dizainerio vaizduotės sukurti apdarai, užmesti ant treniruoto kario kūną primenančios struktūros“ (p. 84). Jai itin svarbios daiktų struktūros. A. Kisarauskaitė nuolat pastebi įvairius spalvų niuansus, jų tonus ir pustonius: „Rugsėjo popietinė saulė raiški, aštri, oranžinio atspalvio, žemė čia vulkaninės kilmės – beveik raudona. Anglų raudona – pasakytų tapytojai“ (p. 145). Knygoje nuolat juntamas dailininkės žvilgsnis.

Pagrindine knygos ,,39 salto mortale“ veikėja dažniausiai pasirenkama Ana A. Kisarauskaitės teigimu, veikėjų pasaulyje nuolat kažko trūksta – „net jei tai tik paprastas rytinės kavos puodelis ar nauji džinsai, tačiau kaip tik ši stoka ir verčia veikti, kažką permąstyti ar keisti. Kartais, žinoma, stinga ir kur kas svarbesnių dalykų, tarkim, gebėjimo išklausyti kitą žmogų ar jausmų gilumo“ (p. 9). Veikėjai nuolat ieško meilės, draugystės, supratimo. Skyrių ir skyrelių pavadinimai išduoda bendravimo su kitu žmogumi poreikį („Ne(su)sikalbėjimai“, „Labas, kaip tu?“, „Pasikalbėkime“, „Naktinis dialogas“). Autorei neretai būdingas dialogiškumas. Skyrelis vSąskaita“ susideda iš dviejų dalių. Pirmuoju atveju tai sąskaita „Anos, gyvenančios Panerių g., vienam vyrui prie geležinkelio“ (p. 46). Antruoju – tai vieno vyro sąskaita, skirta Anai. Įdomu, kad kiekvienoje „sąskaitoje“ kalbamasi su adresatu. Be to, kiekvienas veikėjas tuos pačius dalykus vertina iš savo požiūrio taško. Tai buvusių mylimųjų „sąskaitos“, kuriose atsiveria jų santykių problemos.

Gana neįprastas paskutinis knygos skyrius „Smėlis, arba Turinys kitaip“. Kartu jis primena ir pasakojimą, ir turinį. Čia į veiksmą įjungiami visi knygos skyrių ir skyrelių pavadinimai. Vėl pasirenkamas mozaikos principas – iš detalių kuriama visuma. Būtų galima teigti, jog į pasakojimą skyrių ir skyrelių pavadinimai įpinami nenatūraliai, dirbtinokai. Nors svarbiau tai, kad autorė ieško originalių idėjų – kuria pasakojimą kaip turinį. Beje, knygos pradžioje pateiktas ir tradicinis turinys.

A. Kisarauskaitės knyga „39 salto mortale“ atveria kasdienybę, kuri dėliojama kaip koliažas. Galbūt ne visada dėlionės atrodo paprastos. Juk ir kasdienybė nėra tokia. Autorė atskleidžia, kad kasdienybė gali susidėti iš įvairiausių kombinacijų, netikėtų detalių. Dailininkės žvilgsnis aprėpia gyvenimo tonus ir pustonius, liniją, perspektyvą. Kasdienybė čia piešiama ne kietašerdžiais, bet minkštašerdžiais pieštukais, nes „šerdis turi būti minkšta, kaip ir sniegas, kad paliktų švelnų pėdsaką, pataikūniškai priglustų prie rupios struktūros popieriaus, kad įžiūrėtum kiekvieną granulę, sudarančią šešėlių nėrinį“ (p. 93-94). Knygoje kalbama jautriai ir šiltai, nuolat juntamas poreikis atsiverti. Čia pastebimas dialogiškumas ne tik tarp veikėjų, bet ir tarp autorės ir skaitytojo. Skaitytojas turėtų  priimti kvietimą į kasdienybės piešimo pamokas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*