Kalba – instrumentas kultūriniam dialogui megzti 3

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-07-10
Aurelija Mykolaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje 2017-ieji paskelbti kalbos kultūros metais. Apie kalbą, jos vartoseną viešojoje erdvėje, taip pat šiandienes rašymo praktikas publicistikos tekstuose ir grožinėje kūryboje pokalbis su filologijos mokslų daktare Vytauto Didžiojo universiteto docente Aurelija Mykolaityte.

Žmogus yra iš prigimties bendraujantis; o šiuolaikiniame pasaulyje vienu ar kitu būdu nuolat, be perstojo bendraujama. Galima prielaida, kad tas ištisas minčių raiškos srautas supaprastina ne tik formą, bet ir patį turinį. Kaip, Jūsų, kalbos stilistikos žinovės, akimis, pajautimu, šiandien kalbama Lietuvoje, žiūrint bendrojo konteksto?

Manau, kalbama labai įvairiai: mūsų visuomenė labai skirtinga, kalbiniai įpročiai – taip pat. Ypač svarbu tai, kas atsinešta iš šeimos, kaip bendrauta tarp artimiausių žmonių. O tik paskui – mokykla, gatvė, televizija ir kitos medijos. Iš šeimos mes perimame kalbos būdą, bendravimo stilių: tai pagrindų pagrindas. Jei bus sutrūkinėję šeimų ryšiai, jei vaikai negalės pabendrauti su savo seneliais, dėdėmis, tetomis, tikėtina, ir jų kalba bus skurdesnė, ne tokia žodinga. Juk mes kiekvienas nuolat mokomės savo gimtosios kalbos – net patys to nejausdami. O kai tarpusavio ryšiai nuskursta, lieka vien tik telefonas ar skype‘as, kiek gali turtėti pati kalba? Tada ir prisigaudoma visokių dirbtinių konstrukcijų, kalbinė tuštuma užpildoma madingais svetimžodžiais.

Kas yra kalba (post)postmodernizmo laiku? Kokios jos funkcijos? Kaip komentuotumėte mintį, kad šių dienų gyvenimo tikrovėje komunikacinė, paprasto bendravimo kalbos funkcija – visiška dominantė, o estetinė mažai svarbi net grožinėje kūryboje?

Bendraujame pasikeisdami kasdienybės frazėmis, paprastais ir sudėtingais tekstais – tai esminė žmogaus reikmė, troškimas kreiptis į kitą. Taip buvo prieš tūkstančius metų, taip yra ir dabar. Tik tų komunikacijos įrankių šiais laikais gerokai padaugėjo, nuotoliai, kuriuos anksčiau nelengva buvo įveikti, dabar tapo ne tokie svarbūs – tai leidžia modernios komunikacijos priemonės, čia ir dabar gali girdėti, matyti žmogų iš už Atlanto. O estetinė kalbos funkcija, manau, niekur nedingo, – juk ne epitetai, gražūs palyginimai ar metaforos daro kalbą išraiškingą. Labiau vertinčiau kalbos jausmą – arba esi kalbos menininkas, kūrėjas, arba mėgdžiotojas, gromuliuojantis šablonus.

Žiūrint į viešosios erdvės sritį, informavimo priemonių sektorių, matyti, kad greita žinia yra šiandienos laimėtoja, kiekybė nugalėjusi kokybę. Kaip regite, vertinate ir kokios Jūsų mintys, galvojant apie ateinančią ir dar tik besiruošiančią ateiti žiniasklaidos kūrėjų, publicistų kartą?

Keisis galbūt viskas tik tada, kai bus pradėtas vertinti patirtį turintis žurnalistas, toks, kuris norės dirbti ne konvejerinį darbą, o sieks analizės. Dabar susidaro įspūdis, kad redakcijose dirba daugiausiai žalias jaunimėlis, kuris labai greitai prisitaiko prie konvejerio. Kol šie žmonės pasieks žurnalistinę brandą, praeis ne vieni metai, bet po to jų ir neliks redakcijose – pakeis kitas žalias jaunimėlis. Tai tarsi pasaka be galo. Matyt, to ir siekiama, antraip leidėjai nesitaikstytų su tokia padėtimi ir kviestų į redakcijas žmones, kurie galėtų dirbti tiriamąjį analitinį darbą. O to dabar kaip tik labiausiai ir trūksta.

Spauda paprastėja, tekstai darosi fragmentiški, o neretas skaitytojas prisipažįsta, kad akimis tiesiog perbėga antraštes. Kaip Jūs regite, vertinate spaudos dabartį? Kiek analitikos, kalbos estetikos joje (n)esama?

Kai nesiekiama patraukti auditorijos analitine kūryba, stengiamasi tai padaryti rėksmingomis antraštėmis. Iš viso teksto ir lieka vien tik antraštė, toliau galima ir neskaityti. Bet tai nėra kalbos estetikos problema – tai reklaminiai triukai, kurių griebiamasi siekiant patraukti nors menkiausią dėmesį. Žiniasklaida vis labiau ritasi ta linkme, – kultūros poreikius užgožia rinka. Galbūt taip atsitiko todėl, kad vyksta arši kova dėl būvio: kiek teko domėtis, kasmet vis mažiau išleidžiama spaudinių. O internetinei žiniasklaidai kalbos estetika nuo pat pradžių mažai rūpėjo: iš anksto užprogramuotas šių tekstų vienadieniškumas.

Kaip šių dienų realybėje regite individualų kalbėjimo stilių? Ar vis dar esama asmenybių, kurios moka ir geba paisyti kalbos normų ir reikšti mintis unikaliai, išsaugant save, nepasiduodant kalbėjimo klišių pagundai?

Tokių žmonių tikrai yra. Neseniai teko lankytis viename Aukštaitijos muziejuje – kaip įtaigiai darbuotoja kalbėjo apie Joną Biliūną! Buvau pagauta pasakojimo gyvumo, vaizdingumo ir tikro aukštaitiško natūralumo. Nemanau, kad to galima išmokti per alinančias pratybas – tai tikras talentas. O tokių žmonių rastume ne vieną, tik reikia gerai klausytis.

Žvelgdama į grožinę literatūrą, ką norėtumėte išskirti iš šiandienos autorių kaip kalbos kultūros – ne tik taisyklingumo, bet ir tinkamumo, unikalumo prasmėmis – grynuolį?

Nenorėčiau išskirti kurio nors vieno autoriaus: man įdomiausia, kai rašytojas turi savą balsą. Senoji rašytojų karta dar yra atsinešusi kalbos intonacijas iš savo kaimų, miestelių. Tai ir yra jų savitumas. Bet jei šiuolaikinis autorius jau neturi tokios patirties, nieko baisaus – jis turi kitokią. Svarbu, kad gebėtų ją perteikti: galbūt tai ir yra visų sunkiausia.

Jūsų manymu, kiek pagrįstas baiminimasis dėl anglų kalbos išplitimo, neretai įvardijamo kaip didžiulės grėsmės mūsų kalbai? Jeigu iš tiesų pavojus tikras, kaip saugotis, gintis, o gal verčiau išmintingai priimti ir tobulinti savąją kalbą, užuot ją izoliavus nuo pasaulio ir taip pasmerkus vegetacijai, mirčiai?

Kalba gyva tol, kol ja kalba žmonės. O įtakų niekada neišvengsime: kiek mūsų svetimžodžių atėję iš rusų, vokiečių kalbų. Bet jei kalba gyvuos, visos tos įtakos bus kaip vanduo nuo žąsies. Ką dabar mums reiškia visi tie buvę slavizmai – kokie nors kvietkai, sierčikai? Ogi nieko. Žinoma, anglų kalba įtakinga, bet ir jos įtaka neamžina – kas žino, gal kada nors į mūsų kultūrinę aplinką įsiverš kokia nors kita kalba, kad ir kinų.

Žiūrint kalbinio konteksto, svarbi vertimų sritis – kaip regite kiekybės ir kokybės svarstykles šiandien?

Čia ta pati situacija kaip ir su žiniasklaida: reikia greitai ir pigiai. Tada kokybė atsiduria antrame plane. Imasi vertimų net tie, kurie neturi jokios patirties, – taigi eksperimentuojama. Profesionalų vertėją, kaip ir žurnalistą, reikia užsiauginti. Kurgi tos garsių vertėjų mokyklos? Jų kol kas paprasčiausiai nereikia.

Grožinę kūrybą vienaip ar kitaip augina (turėtų auginti) kritika, kaip regite šią sritį?

Kritikas šiais laikais jau nėra tas autoritetas, kuris gali kažką lemti, greičiau tai tik vienas balsas daugybės kitų jūroje. Bet vis dėlto ir tas balsas yra reikalingas, kad galėtų atsiskleisti perspektyvų įvairovė. Nemanau, kad kada nors kritika augino kūrybą, – greičiau padėjo ją suprasti, nes yra subrandinta to paties kultūrinio pagrindo. Man yra įstrigusi Wolfgango Iserio mintis: menas yra mūsų pačių interpretacija. Tokia pati yra ir kritika: interpretuoja interpretaciją.

Pokalbio pabaigoje linkėjimas kiekvienam, siekiant, kad kalbos kultūra liudytų asmenybės intelektą, inteligenciją, erudiciją.

Linkėčiau bendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, neužsidaryti savo kiaute: taip praturtėsime ne tik mums nepažįstama kalba, bet ir kitokiu pasaulio matymu. Labiausiai baugina, kai pamatai, koks kartais gali būti ribotas net jauno žmogaus pasaulis, – nepaisant to, kad jis jau yra matęs daugybę šalių, „bendravęs“ su įvairių kraštų žmonėmis. Beje, tai matyti ir iš šiuolaikinės lietuvių literatūros, kuri, mano nuomone, dar pernelyg vienbalsiška, stokojanti polifoniškumo.

Galbūt liko kažkas esmingo nepaklausta, tad papildykite mintimis, teiginiais.

Gebėjimas girdėti ne tik save, bet ir kitą – didžiulis talentas. O be dialogo nėra ir negali būti kultūros. Lietuvių kalba yra tai, kas jungia mus visus, – tiek dabarties žmones, tiek praeities, tiek ir ateities. Tai iš kartos į kartą perduodamas instrumentas kultūriniam dialogui megzti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*