Juodosios dėžės slėpiniai 3
Viktoras Rudžianskas. „Juodoji dėžutė“. „Kauko laiptai“, 2016
Viktorą Rudžianską šiek tiek pažįstu – jis mano pirmosios poezijos knygos redaktorius. Kadangi mėgstu rašyti ne tik poeziją, bet ir apie poeziją, labai magėjo žvilgtelti į „Juodosios dėžutės“ vidų. Tikiuosi, jokių interesų nesupainioju ir iš „rašymo tarybos“ niekas neišmes...
Šio autoriaus skaitytojui pristatyti nereikia. Nesikartosiu, tik paminėsiu, kad už „Juodąją dėžutę“ poetui įteikta Antano Miškinio premija. Prisipažinsiu, kažkaip ne iš karto toptelėjo pavadinimo konotacijos, o kai jau toptelėjo, labai patiko. Juodosios lėktuvų dėžės įvaizdis sukuria ir buvusios katastrofos nuojautą, ir byloja apie išlikusį slėpinį, gyvybiškai svarbią informaciją, kurią reikia iškoduoti. Ir, nepaisant prarastu laiku ir vietomis nebūtimi alsuojančių eilėraščių, sušvinta ta paslaptis, kurią slepia V. Rudžiansko „juodoji dėžutė“. Tai įtaigiai atsiskleidžia kone programiniame, itin svarbiame visam rinkiniui tekste „įrašas juodojoje dėžutėje“: „smingame/ žemyn – griausmingai – ūžia dangus – tylime – /lyg susikalbėtume <...> išnykstame tik/iš radarų“ (85 p.). Kertiniu akmeniu čia pasirenku eilutę „išnykstame tik iš radarų“, teigiančią viltį, išlikimą, tęstinumą – štai paslaptis, asmeninis knygos skaitymo raktas, kurį išgavau iš „juodosios dėžutės“. Tokią interpretaciją patvirtina ir knygos redaktorius Donaldas Kajokas, anotacijoje taikliai įvardijantis galimą knygos recepciją: „Sakytum, lyrinis subjektas patyrė kažką itin svarbų, tikrą, likimiškai reikšmingą, o skaitytojas, tapęs atidžiu to proceso tyrėju, privalo iš juodojoje dėžutėje likusios informacijos atkurti mįslingo incidento detales <...>, kad pačiam sau galėtų atsakyti, kas vis dėlto toje vidinėje tikrovėje nutiko – katastrofa, o gal dvasinis triumfas, kai išnykstama „tik iš radarų“.
Tirti knygoje tikrai yra ką. Jau pirmajame eilėraštyje įvardijama nelengva subjekto būsena – ribinė, tęstinė, susiejanti su biblinėmis asociacijomis: „savijauta – lyg iš manęs kažkas plėštų/aprūdijusias vinis/plėštų ir kaltų atgal/plėštų atgal ir vėl perkaltų/ir vėl“ (7 p.). Kitoje eilutėje subjektas jaučiasi esąs „lenta, išpjauta iš sodo gilumoj esančio šermukšnio“ – čia jau prabyla ir kiti intertekstai (prisimenu, kad maginė ir mitologinė šermukšnio reikšmė – baidyti piktąsias dvasias), susiejama su asmenine ir kolektyvine istorija, pasąmonės struktūromis. Apskritai Aš traktuotė knygoje ambivalentiška. Viena vertus, subjektas save pažįsta ir deklaruoja Aš sukurtumą, pastovumą, išbaigtumą (eil. „ašara dievo aky“: likčiau toks, koks esu: viena išvirkščia kojine/sužalotu pasitikėjimu savimi; 22 p.), kita vertus, teigia nesutramdomą, gyvybingą, sprūstantį iš pažinimo lauko Aš (eil. „dėžutės. variantai“: „gal ką nors daryti/su savo mintimis,/gal uždaryti save/į dėžutę nuo angliškos arbatos ir išsiųsti“; 34 p.), dar fiksuojamas sukeistintas, nepažinus veidrodžio antrininkas („palikite ramybėje veidrodį – jame snaudžia mano antrininkas – /jį baugina svetimi žvilgsniai – šiuose namuose jis pasislepia/net nuo manęs“; 43 p.). Taip pat Aš egzistencija patikrinama „užmetant akį į savo atvaizdą vitrinoje“ (58 p.).
Vis tik „Juodosios dėžutės“ subjektas nėra narcistinis – labai svarbi Aš identifikacija, bet ja nepasitenkinama, nes subjektui rūpi ne tik artikuliuoti savo vietą gyvenamajame pasaulyje, bet ir paliudyti Kitą, paliudyti artimų ir tolimų gyvenimus, pačią istoriją. Kita vertus, deklaruojamos ganėtinai stiprios Aš struktūros – eilėraštyje „viena minutė. atstumai“ subjektas kreipiasi į moterį, gal iš literatūrinės tikrovės, gal į menamą skaitytoją, ir teigia asmeninę galią rikiuoti jos gyvenimo eigastį: „užsimerkei, išsigandusi, kad štai imsiu ir išdainuosiu/senų dievų vardus, kad apgyvendinsiu jų kemsynuose,/spanguolynuose“; 28 p. Apskritai šis eilėraštis įdomus keliais aspektais – kaip Aš galios Kitam dominantė (peršasi kiek patriarchalinė interpretacija), kartu skirtingų laikų, skirtingų epochų susitikimas – įvardijamas nujaučiamai kito laiko eilėraščio jos merkantiliškumas, dvasinė griūtis (nebetikima pomirtiniu gyvenimu, tikima prekybos centrų galiomis). Asmeninis eilėraščio subjekto ir moters santykis perauga į visuotiniškesnį lygmenį – svarstoma, kaip protėviai išgyveno be šiuolaikiniam pasauliui bene būtinų objektų. Šio visuotinio probleminio lauko, istorijos, skirtingų epochų susitikimo knygoje iš tiesų daug – subjektas jautriai reflektuoja ir kolektyvinės, ir asmeninės istorijos patirtis. Kai kurie įvaizdžiai labai vykę ir įtaigūs, pavyzdžiui, šiurpai po kūną lakstė, skaitant eilėraštį „vėjas“: „suvarpytos neperšaunamos liemenės/išguldytos turgaus aikštėje košė vėją“; 38 p.). Prieš akis iškilo išniekintų partizanų, tyčia paliktų viešose erdvėse, vaizdai. Asmeninė istorija per poetinę kalbą atgyja ir susieja skirtingas kartas ir pasaulius: „išėję giminaičiai sėda aplink stalą“; 42 p. (tiesa, jau iš literatūros žinomas vaizdinys). Galima konstatuoti, kad istorija, pasąmoniniai ir sąmoniniai dariniai knygoje yra labai svarbūs, lemtingi – juos dėliojant kuriamas savitas poetinis pasaulis.
„Juodąją dėžutę“ skaičiau ir kaip įtampų knygą – tarp vitališkumo ir nyksmo, praeities ir dabarties realijų, kartais tą praeitį suromantinant, sutaurinant, o esamybę niveliuojant („po sukūrimo“: „asmenybių ir biografijų vietoj/teliko letargas,/ CV, aprangos ir žodžių formatas“; 10 p.). Pabaigos, baigtinumo refleksijos yra svarbi knygos dalis, pavyzdžiui, atsiskleidžianti eilėraštyje be pavadinimo: „fantomas atsisako sugrįžti į bazę nors/baigiasi kuras <...> paskutinis vaizdas kurį fiksuoja/piloto fantomas ir fantomo prietaisai: skardinė vaivorykštė lėktuvų kapinyne“ (13 p.). Be sąmoningai naudojamo literatūrinio interteksto (minimas džonatanas livingstonas), eilėraštį skaičiau kaip Davido Bowie‘io dainos „Space Oddity“ savitą invariaciją. Kartu V. Rudžiansko poezijoje ryški pastanga sugriebti, išsaugoti archajišką (kolektyvinių patirčių) ir asmeninės istorijos (senelių, tėvų, Aš) laiką, tačiau dažnai prisiminimai sprūsta iš subjekto gyvenamojo pasaulio lauko: „bandau užuosti jo kontūrų kvapą – / bandau prisiminti atstumą/tarp dviejų/tablečių pakuotėje <...> į burną nebegrįžta džemo skonis“; eil. „priesaika“, 17; 19 p.).
Knygoje vyrauja keli pasikartojantys įvaizdžiai – variacijos tėvynės ir laiko tema, kartais jie netgi sujungiami tarpusavyje, pavyzdžiui, eilėraštyje „tėvynė“. Čia vartojami kolektyvinės kultūros įvaizdžiai (čiurlena čiurlionis) pateikiami per asmeninę prizmę, kaip subjektą formuojantis kontekstas. Minėtasis kultūrinis kontekstas, tėvynę konotuojantys simboliai organiškai apauga vidinę subjekto tėvynę ir tampa pamatine savivokos medžiaga ir priežastimi – archetipiniai įvaizdžiai inkorporuojami į individualią sąmonę. Įdomu, kad šiame eilėraštyje gausūs tėvynės gamtos ir kultūros vaizdiniai (Čiurlionis, gintarai) koreliuoja su sugyvinto laiko refleksijomis: „ristele bėga laikas <...> /iš visur veržėsi praeitis, o procesija slinko rytojaus/ dangumi. tebeslenka“ (25 p.). Kaip matyti, eilėraštyje fiksuojama visa laiko panorama – išorinis laikas koreliuoja su intencionaliuoju, driekiasi per subjekto sąmonę, eilėraščio pabaigoje pateikiant ir prarasties momentą (neberandami tėvas nei motina), ir viltį, nes, nepaisant visų asmeninių subjekto praradimų, įsiamžinama per kultūrinį palikimą iš naujo permąstomą kito laiko subjekto sąmonėje, nes „Čiurlionis vis dar čiurlena“. Išorinė, o dar svarbiau – vidinė tėvynė fiksuojama, atrandama. Taip teigiamas kultūrinių įvaizdžių tęstinumas ir išgyvenimas per dabartiškumą, intencionalųjį, vidinį laiką. Santykis su laiku, kaip jau minėta, nuosekliai vystomas visoje knygoje, bene vyraujantis įvaizdis – galimybė buvusįjį išgyvenimą atgaivinti dabartyje. Tiek kolektyvinė, archetipų prisotinta, tiek individualioji praeitis subjektui labai svarbi, pamatinė – eilėraščiuose ir ieškoma ankstesnio savęs (pavyzdžiui, „iškritusio iš senutės vyšnios“ tai fiksuoja eilutė „taip laikas ieško kelio atgal“), ir, regis, randama – subjektas pajėgus bent iš dalies vėl išgyventi vaikystės patirtis: „dabar vejasi vėją lyg nepripieštą lapą“ (26 p.). Ir nors senųjų namų nebėra, prisiminimą fiksuoja ir išgyvenimą suponuoja medijos, nes „nuotraukoj sopa numirusį tėvą“ (78 p.), o praeitis ir dabartis susijungs, „kai būsime paukščiai iš protėvių šulinio“ (71 p.). Tėvynė ir laikas susitinka ir iš pirmo žvilgsnio spontaniškame, gaivališkame eilėraštyje „dėžutės. variantai“. Buvusios ir galėjusios būti patirtys srūva nesuramdoma subjekto sąmone ir pasąmone, nes „skaudėjo prisiminimus ir Tėvynę“, o laikas čia „būsimasis nebūtasis“, konotuojantis ir pabaigą, ir neišsipildžiusias galimybes. V. Rudžiansko poezijoje baigties ir tęstinumo traktuotė taip pat svarbi, bet ambivalentiška – viena vertus, fiksuojama pabaiga, grimztama į nebūtį („o dabar paskutinėj stotelėj/stingstam ir neatsimenam“; 44 p.), kita vertus, deklaruojamas „amžinojo sugrįžimo mitas“, teigiamas tęstinumas (tai ir prie stalo susėdantys išėję giminaičiai, ir išnykusi kryptis, nuo kurios viskas tik prasideda).
Taip pat knygoje svarbi dievoieška. Ir nors deklaruojama „senųjų dievų“ nebūtis, „Dievas“ vis tik randamas ir išgyvenamas kaip priartėjęs prie žmogaus ir pats sužmogintas – „su kaspinu ant akių, tarp tų moterų“ (51 p.). Keliuose eilėraščiuose („priesaika“, „išvarymas iš ligoninės“) vyrauja kiek fantasmagorinis, itin ryškus ligoninės, menamos ligos vaizdas. Išskirtinis man atrodo eilėraštis „išvarymas iš ligoninės“ – žaidybiškumas, keliaprasmiai įvaizdžiai (galvoje skambantis antelių bliuzas) čia derinamas su detaliai, realistiškai tapomais vaizdais.
Aptarusi vyraujančias „Juodosios dėžutės“ temas (kiek suprimityvintai tariant, tai yra išorinės ir vidinės tėvynės refleksijos, išorinio ir intencionaliojo laiko transformacijos, individualiosios ir kolektyvinės istorijos blyksniai, egzistenciniai atradimai ir praradimai), kelis žodžius pasakysiu ir apie kalbą – V. Rudžiansko poezija pasižymi kultūrinių įvaizdžių, literatūrinių, biblinių, mitinių intertekstų gausa, tačiau jie organiškai jungiami į visumą ir esti prasmiškai aktyvūs. Šiuolaikines realijas atspindintys vaizdiniai (pavyzdžiui, „Humana“) derinami su archajiška kalba (vosilka, abrozdėliai). Žinomus įvaizdžius jungdamas tarpusavyje (pastebėjau, kad poetas mėgsta derinti gamtiškus ir kultūrinius konstruktus), pateikdamas netikėtus derinius, autorius vis tik sugeba sukurti unikalią, įdomią poetinę kalbą. Mėgstamas ir paradoksas, ir žaidimas prasmėmis (čiurlena čiurlionis; ligonių kasa nuskerpa kasą; ir kt.), sukeistinimas, prasmių sukeitimas („iš hamleto knygos apie šekspyrą“). Vyrauja gamtiški ir kultūriniai vaizdiniai, o miesto vaizdas apauginamas gamta: „nuo dangoraižių/viršugalvių nugremžia šerkšną“; 13 p.), kita vertus, daiktų pasaulis smelkiasi į gyvastį, o gyvastis į daiktus („paukštis su juoda dėžute snape“; „sutrupa kaukolės ciferblatas“; „skardinė vaivorykštė“).
„Juodoji dėžutė“ yra skirta visiems, ieškantiems prarasto laiko, nardantiems po įvairius kultūrinius intertekstus, ieškantiems ir liudijantiems vidinę Tėvynę, mąstantiems apie katastrofinę pasaulio prigimtį, bet kartu teigiantiems viltį, mėgstantiems savitą poetinę kalbą. Buvo įdomu skaityti. O ateityje autoriui linkiu naujų temų, dar daugiau poetinių atradimų ir netikėtų posūkių, žaidimų su kalba ir kalboje.