Holokausto traumos akivaizdoje 3
Filosofas Leonidas Donskis naujausioje savo knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ (Versus aureus, 2015) rašo apie keistą, tačiau labai suprantamą mūsų norą neprisiminti kai kurių savo kolektyvinės istorijos patirčių. Viena svarbiausių ir skaudžiausių iš jų – Holokaustas. Kiek daug niekšybių, moralinių dilemų ir kilnumo slepia šis mūsų istorijos tarpsnis, rodo vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto likimas. Apie šį menininką Lietuvoje ir Vokietijoje iki šiol vengiama viešai prabilti. Dalį jo muzikinių kūrinių XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Vokietijos kultūros ministerija tiesiog pradangino. Priežastis suprantama – šio žmogaus gyvenimas prikišamai rodo, kiek mažai esame padarę, kad paaiškėtų tikrieji tragedijų kaltininkai ir taurūs žmonės.
Kompozitorius Edwinas Geistas gimė 1902 metais Vokietijoje, dėstė muzikos mokslus ir būtent Berlyno muzikos akademijoje susipažino su Lietuvos žydaite studente Lyda Bagrianskyte. Pamilo, ir šis jausmas buvo lemtingas judviejų gyvenimams. XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje vis labiau stiprėjant nacistiniam antisemitizmui, 1938 metais pora emigravo į tuomet dar laisvą nuo hitlerininkų Lietuvą. Ketverius metus Edwinas ir Lyda kūrė savo dabartį ir ateities planus tarpukariu suklestėjusiame Kauno mieste. Tikėjosi susilaukti sūnaus, kurį būtų pavadinę Peteriu. Idiliškas saloninis gyvenimas, privačios muzikos pamokos, karjeros perspektyvos žadėjo gražią ateitį.
Deja, po to, kai naciai okupavo Lietuvą, 1942 metų pavasarį rojus Lietuvoje baigėsi: 1942 metų pavasarį E. Geistas ir L. Geistienė suimami ir išvežami į žydų getą. Prieš tų metų Verbų sekmadienį draugų pastangomis E. Geistas atgauna laisvę, tačiau žmona taip ir lieka ten. Likus savaitei iki šv. Velykų, prasideda E. Geisto gyvenimo laikotarpis, nusipelnantis daugiausiai dėmesio: kompozitorius, turbūt kankinamas ilgesio, ima rašyti dienoraštį. Labai tikslų, emocingą, kupiną meilės savo žmonai ir faktų, kurie atskleidžia E. Geisto pastangas išvaduoti Lydą iš nelaisvės. Prasidėjo ilgas procesas, trukęs iki 1942 metų rugpjūčio 31-osios, kai L. Geistienė buvo išlaisvinta iš geto. Kad tai būtų pasiekta, E. Geistui padėjo ne daug, tik keli žmonės, tačiau jų balsas buvo lemtingas. Jie – Prienų gydytojas Juozas Brundza, Vanda Vabalienė ir bičiulis Františekas Vocelka. J. Brundza pasirašė fiktyvius dokumentus, liudijančius, neva L. Geistienė yra nesantuokinis vaikas, tik pusiau žydė, o V. Vabalienė patvirtino šį „faktą“ kaip liudytoja. F. Vocelka E. Geistui padėjo nuolatiniu bičiuliškumu. Kitų pasaulio teisuolių pavardes, matyt, nusinešė karo sumaištis.
Atgauta L. Geistienės laisvė ir laimė kartu su vyru Edwinu vėl truko neilgai. L. Geistienės atsisakymas sterilizuotis (gestapininkai vertė tai daryti, kad žydai neturėtų palikuonių) ir E. Geisto atsisakymas sukurti muzikos kūrinių, kurie šlovintų Reichą, – taigi, judviejų nelojalumas režimui, – buvo priežastis, dėl kurios 1942 metų gruodžio 10 d. E. Geistas vėl buvo suimtas ir šįsyk jau sušaudytas. Neatlaikiusi skausmo E. Geistienė netrukus nusižudė.
Visų šių E. Geisto ir jo žmonos gyvenimo ir žūties aplinkybių negaubia nežinia tik todėl, kad E. Geisto rankraščius išsaugojo jo kaimynai Vladas Varčikas ir Vincas Zigmantas, o 2002 metais, padedant dar keliems geros valios žmonėms ir Jokūbui Skliutauskui, leidykla „Baltos lankos“ išleido šį rankraštį. Šio trumpo straipsnio autoriui E. Geisto ir L. Geistienės gyvenimo faktai tapo žinomi iš įžanginio J. Skliutausko straipsnio knygoje „Lydai“.
Papasakotos dviejų žmonių likimo istorijos ypatingos, unikalios, kaip ir kiekvieno, kuris žuvo dėl Holokausto. Tačiau vienas aspektas Geistų šeimą išskiria iš kitų aukų – tai E. Geisto dienoraštis, liudijantis žmogaus orumo didybę ir kartu trapumą. Neabejotina, kad Holokaustas visiems nužudytiesiems be išimties buvo trauminė patirtis. Apie šių žmonių jausenas mirties akivaizdoje dabar galime tik spėlioti ir teoretizuoti, o E. Geisto dienoraštis teikia medžiagos ir pagrindą labiau pamatuotiems apmąstymams.
Psichologai traumą apibrėžia kaip tokią situaciją ar jų virtinę, kurios metu žmogus praranda amą ir nutyla – įsivyrauja vaizdinė tikrovė. E. Geisto užrašai, turint galvoje priimtą traumos apibrėžimą, juk yra ne vien ilgesio, bet ir kraštutinio bandymo išvengti traumos pastanga. Dienoraštyje, kuris pavadintas vienu, svarbiausiu, žodžiu „Lydai“, beveik nėra jokių literatūrinių vaizdinių – dominuoja audialinė patirtis: verbalinė kalba be metaforų ir muzikinių natų užrašai arba rašymas apie muziką. Piršte peršasi dar viena mintis – atsidūrusiam pavojuje žmogui padeda ne tik pokalbis kad ir su tariamu pašnekovu, bet ir muzika. E. Geistas dienoraščio rašymo metu nenustojo kurti – rašė muzikinius opusus. Žmogus, kurį būtų ištikusi trauma, kūrybinius gebėjimus dažniausiai prarastų.
Dienoraštis leido E. Geistui baisias situacijas patirti kaip socialinę, o ne individualios vaizduotės tikrovę. Filosofas Jacquesas Lacanas ne viename savo veikale formulavo dvejopą žmogaus santykį su pasauliu – kaip realybės ir kaip Tikrovės potyrį. Realybė, pasak psichoanalizės teoretiko, yra visada sociali, verbalinė, orientuota į Kitą. Tikrovė dažniausiai neturi verbalinės struktūros, yra asociali (narcistinė arba tanatinė), ir žmogus šioje plotmėje tampa uždaru kosmosu. E. Geistas neabejotina didžiulėmis pastangomis Lydos arešto metu išliko realybės plotmėje. Jam pavyko išvengti mirties laukimo siaubo, tačiau, gaila, nepavyko išvengti mirties.
E. Geisto patirtys Holokausto akivaizdoje dar kartą aktualizuoja ir patvirtina tiesą, kad dienoraščio rašymas, realybės fiksavimas žodžiu yra ne melodraminis jaunuolių užsiėmimas, o labai rimtą psichologinę motyvaciją turintis veiksmas. Jis neprarado savo svarbos net tada, kai, regis, gyvename santykinai saugiau, tačiau, kita vertus, labai nenuspėjamai. Socialinis tinklas „Facebook“ šiuo atveju nepadeda – pernelyg daug jame vaizdo tikrovės, informacinio triukšmo ir pernelyg mažai autentiškos verbalinės kalbos, bylojančios ne apie kasdienybę, o apie patirtį, kuri nesikartoja.