Birutė Jonuškaitė: mūsų Rašytojų sąjunga – tikra „atgyvena“ 6
Paryčiui skridome į Vokietiją, sėdėjau netoliese rašytojos Birutės Jonuškaitės. Prieš tai anekdotus skaldžiusi ir visus juokinusi, ji įsitaisė prieš mane ir su kitais keleiviais nebebendravo – mačiau pro sėdynės tarpus, kaip pasilenkusi kažką rašo į sąsiuvinį. Dirbo, kol nusileidome (nutariau, kad tikriausiai ruošė būsimo romano tekstą). Susižavėjau jos gebėjimu taip imti ir persijungti į kitą režimą, nesvarbu, kiek laiko būtų miegojusi ir kokioje aplinkoje atsidurtų. Galbūt šis gebėjimas atsirado dirbant Lietuvos rašytojų sąjungoje? Apie šios organizacijos užkulisius ir pradėkime.
Kiek metų dirbate Lietuvos rašytojų sąjungoje? Kaip per tuos metus keitėsi Sąjungos veikla, narių iniciatyvumas ir Jūsų pačios požiūris į savo darbą?
Dirbu nuo 2003 metų – jaučiu, pernelyg ilgai. Pats laikas pasitraukti.
Kas keitėsi Rašytojų sąjungoje? Atėjusi dirbti iš įžūliai žurnalistus išnaudojančios redakcijos patekau į neįtikėtinai puikiai išsilaikiusią ramią oazę, kuri vis dar funkcionavo pagal senąją tvarką. Redakcijoje tvyrojo nuolatinė įtampa, privalėjai laiku suspėti parengti kiekvieną žurnalo numerį be honorarų fotografui ir autoriams, virė intrigos tarp kolegų dėl amžinai nemokamų algų, viskas buvo taupoma dirbančiųjų sąskaita, pieštuko ar diktofono juostelės (tais laikais dar jos egzistavo) negalėjai išreikalauti, o Rašytojų sąjungos, regis, naujieji rinkos dėsniai nebuvo palietę: žmonės čia buvo kultūringi, draugiški, dirbo ramiai, net nesigilindami, kas ką veikia ir už ką algą gauna.
Ne visiems patiko ryžtingi tuomečio pirmininko Jono Liniausko sprendimai: vietoje dviejų palikti vieną buhalterę, sujungti du – ūkvedžio ir vairuotojo – etatus į vieną, kad ir per teismus, bet iškeldinti iš Sąjungos patalpų nuo amžių amžinųjų patogiai užsilikusią buvusią kiemsargę su šeima (tokio etato seniausiai nebuvo, nežinia, ką ji tiek metų sergėjo...) ir tas nugyventas patalpas suremontavus – išnuomoti. Buvo išnuomotos ir kitos Sąjungai priklausančios patalpos: tarp jų ir buhalterės, ir pirmininko pavaduotojo kabinetai. Taigi susispaudėme ir ten, kur sėdėjo vienas tarptautinių programų koordinatorius, dabar jau keturioliktus metus dirbame trise: tas pats koordinatorius, buhalterė ir aš. Norėta nešvaistyti pinigų vėjais, o sutaupyti kad ir kokioms nors rašytojų išvykoms į tarptautinius festivalius, mirusiųjų atminimui įamžinti, naujiems laiptams į rūsį, naujam automobiliui įsigyti ar pan. Sakyčiau, buvo padaryta daug labai reikalingų ūkiškų sprendimų, bet dar daug ką galima būtų ir keisti.
O visa kita? Su J. Liniausko antrąja kadencija baigėsi mūsų orių, išmintingų dinozaurų veiklos laikas: vieni išmirė, kiti savanoriškai pasitraukė. Per pastaruosius metus į Rašytojų sąjungą įstojo nemažai naujų narių, daugiausia – jaunimo. Su jais įsiveržė naujų vėjų gūsiai. Vieni pučia tik tam, kad pūstų, kad būtų girdimi, kiti sugeba ir gaivaus lietaus atpūsti. Tačiau kol kas didelių permainų nematau. Ir nemanau, kad reikėtų kokių nors drastiškų sprendimų. Visi supranta, kad nepakanka kalbų, papurkštavimų ar teisingos kritikos, dar reikia ir konkrečių veiksmų, nuoseklaus darbo. O jam reikia ne tik noro, bet ir laiko. Rašytojai ir šiaip jau sukasi kaip voverės rate – ne tik tam, kad galėtų rašyti, bet kad išgyventų patys, kad išgyventų jų šeimos. Nelengva su jais bendrauti, reikia daug kantrybės, tuo labiau kad visi – individualistai, vienišiai. Dažnai – susireikšminusios, komplikuotos, labai jautrios asmenybės. Jiems (ir man pačiai) dažnai pernelyg sudėtingas yra šis racionalus, dažnai laukinių vakarų dėsniais grįstas pasaulis.
Mano požiūris į darbą? Visose srityse, ne tik Rašytojų sąjungoje, reikia mažiau pliurpti ir daugiau daryti. O jei darai, tai daryk atsakingai ir iki galo. Nepakenčiu šūdmaliavimo.
Beje, J. Liniauskas, kalbindamas ateiti dirbti, išdėstė pagrindinę nerašytą taisyklę, kurios reikės laikytis: pirmininkas ir pavaduotoja tarnauja kitiems kolegoms. Kitiems, o ne sau organizuosi renginius, rašysi projektus, siūlysi vykti į tarptautinius festivalius, kitų, o ne savo kūrybą propaguosi. Šio principo ir stengiuosi laikytis.
Už kokius darbus esate atsakinga? Kurie įsipareigojimai maloniausi, o kurie sunkiausi?
Darbai labai įvairūs, kasdieniai, pradedant informacijos teikimu („Ar galėtumėte pasakyti rašytojo X telefoną?“), baigiant kolegų sveikinimais įvairiausiomis progomis ir nekrologų rašymu. Neretai tenka pabūti net psichologe – kantriai išklausyti vieną ar kitą kolegą. Kai kuriuos dėl silpnos sveikatos beveik nepasirodančius Sąjungoje stengiuosi kas kiek laiko aplankyti, nuvežti iš mūsų bibliotekos jų prašomų knygų paskaityti, kitiems – bent paskambinti.
O rimčiausi darbai – projektai. 2003 metais, kai pradėjau dirbti, be pagrindinio (pyrago gabalo, kurį gaudavo kiekviena kūrybinė sąjunga) buvo rašomas ir vykdomas tik vienas papildomas – „Poezijos pavasario“ – projektas. Man pasirodė, kad taip ilgiau tęstis negali. Reikia daugiau ir įvairesnės veiklos. Ėmiau ir prisigalvojau naujų projektų. Taip atsirado iki šiol kasmet organizuojamos „Vasaros akademija“ ir „Rudens akademija“, skirtos kūrybingam jaunimui lavinti. Kviečiau rašytojus, kad skaitytų paskaitas vyresniųjų klasių mokiniams Rašytojų sąjungos Baltojoje salėje. Bet čia rinkosi, žinoma, tik Vilniaus jaunimas. Todėl kitą projekto dalį nukėlėme į tuometį Urbo kalną – į Rašytojų sąjungos kūrybos ir poilsio namus Nidoje. Čia atvykę rašytojai, muzikai, kino kritikai, aktoriai dirbdavo su iš visos Lietuvos sukviestu jaunimu. Akademijos laikas ir dalyvių skaičius, žinoma, priklausė nuo gautų pinigų kiekio. Vėliau atsirado galimybė rašyti ir vykdyti Užsienio reikalų ministerijos finansuojamus projektus – prasidėjo tarptautiniai poetų ir dailininkų plenerai, kurie 2007 metais vyko Nidoje, 2008 m. – Druskininkuose, 2009, 2010 ir 2011 m. – Palangoje. Šiuose renginiuose dalyvavo kūrėjai iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos. Buvo išleisti keturi plenero darbų almanachai: 2007 m. – „Žodžiai ir spalvos“, 2008 m. – „Karalių delnuose“, 2009 m. –„Diemedžio vakarai“, 2010 m. – „Diemedžio vakarai II“. 2011 m. sudarytas gruzinių ir lietuvių novelių rinkinys „Diemedžio vakarai III“ buvo paskelbtas interneto svetainėje www.rasytojai.lt. Pasibaigus plenerams, kiekvienais metais būdavo organizuojami almanachų pristatymai Rašytojų klube bei tapybos arba nuotraukų parodos Vilniuje ir kituose miestuose.
Daug buvo ir yra tų projektų, visų nevardysiu, paminėsiu tik ilgalaikius: tarkim, 2013, 2014, 2015, 2016 metais rašiau ir vykdžiau „Literatūros seimelį“ – lietuvių ir lenkų vertėjų dirbtuves Krasnagrūdoje, 2012 ir 2014 metais – „Lucko suvažiavimą – rašytojų, poetų ir vertėjų forumą“ (jis vėliau persikėlė į Lvovą), į kurį buvo sukviesti rašytojai iš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Lietuvos, 2013, 2014, 2015, 2017 metais – „Skaitymo valandas“, skirtas Vilniaus krašto tautinių mažumų mokyklų mokiniams, siekiant juos kuo artimiau supažindinti su šiuolaikine lietuvių literatūra.
Taigi projektų sumanymas, rašymas ir jų vykdymas ir yra mano pagrindinis darbas. Per tokius įvairius projektus man norėjosi išjudinti Rašytojų sąjungą, kad ji nebūtų tik kažkoks formalus nuo sovietmečio užsilikęs darinys, į kurį ir aš pati iki 2003 metų užsukdavau tik kartą per metus susimokėti nario mokesčio... Dalyvauti projektuose stengiuosi kviesti vis kitus narius, ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno, Klaipėdos ir kitur. Noriu, kad jie bent jau susipažintų ir tarpusavyje pabendrautų, taip pat turėtų galimybę susitikti ir su kitų šalių rašytojais, kad į visą šį literatūrinį gyvenimą būtų įtraukta kuo įvairesnė publika, o ne tik kokia nors grupelė aktyviausiųjų.
Viena vertus – man patinka šis organizacinis darbas, smagu matyti užsimezgusias kokias nors tarptautines rašytojų bendrystes, kurios paskui išauga jau į kitų vykdomus projektus, į privatų bendravimą, kūrybos vertimus ir pan. Paleidi kamuoliuką ir matai, kaip jis auga, didėja, rieda savais keliais. Telieka palinkėti sėkmės. Kita vertus – puikiai suvokiu, kad skriaudžiu, apvaginėju save pačią. Ir laiko prasme, ir tuo, kad daugeliui kolegų esu tik organizatorė-funkcionierė, mano kūryba jiems neegzistuoja: aš juos kviečiu į įvairiausius projektus, užsienio išvykas, jie manęs kaip rašytojos – niekada.
Kas sunkiausia? Eiti į sceną ir sveikinti kolegas įvairiausiomis progomis. Gėlianešė galiu būti, bet parinkti kiekvienam žmogui tinkamus žodžius – labai atsakingas darbas. Išeiti ir formaliai lementi bet ką nemoku. Suprantu, kad publika po akimirkos pamirš, ką pasakei, bet tam, į kurį kreipiesi, labai svarbu, jis įdėmiai klausosi ir svarsto, ar numanai jo biografiją, ar pasidomėjai, ką yra per gyvenimą parašęs. Kiekvienas kolega bent tą išskirtinę dieną nori pasijusti esąs svarbus mūsų bendruomenės narys, negalima jo nuvilti.
Dar liūdniau būna, kai reikia sakyti atsisveikinimo kalbą per laidotuves. Ši misija turbūt pati sunkiausia. Nekrologų esu prirašiusi begalę, bet tai tylus darbas prie kompiuterio. O kai atsistoji prie duobės... Gerai, kad pastaruoju metu man retai tą reikia daryti, dabartinis pirmininkas dažniausiai pats išlydi kolegas anapilin ir atsisveikinimo žodį ištaria.
Turbūt teko susidurti su kitų šalių rašytojų sąjungomis. Kaip rašytojai tvarkosi ten?
Įvairiai. Kiek man žinoma, dvi lenkų rašytojų sąjungos etatinių darbuotojų neturi, jų veikla minimali. Lenkijos literatų sąjungos Poznanės, Zielonos Guros ar Lenkijos rašytojų sąjungos Krokuvos skyriai yra gyvybingesni, organizuoja daugiau renginių, bet pats centras Varšuvoje – apmiręs. Žinau vienintelį Lenkijos literatų sąjungos organizuojama festivalį, į kurį kviečia ir mūsų poetus, – Varšuvos poetinis ruduo. Bet pastaraisiais metais jaunų lenkų poetų jame beveik nebuvo, pagrindiniai vietos dalyviai – garbūs senoliai ir... keturioliktus metus Sąjungai vadovaujantis aštuoniasdešimtmetis pirmininkas.
Esu girdėjusi, kad kai kuriose Vakarų šalyse Rašytojų sąjunga atlieka savotišką finansų perskirstytojo vaidmenį: valstybė kiekvienais metais tos šalies sąjungos nariui skiria tam tikrą pinigų krepšelį: jo kūrybos sklaidai, autoriniams vakarams organizuoti, išvykoms ir pan. Taigi Sąjunga suregistruoja narius ir jų poreikius, o paskui išdalija tuos krepšelius, suteikia patalpas renginiams, aprūpina transportu.
Jei ne oficialiai, kokia Lietuvos rašytojų sąjungos misija ir funkcija yra šiandien?
Tokia misija, kokią Lietuvos rašytojų sąjunga atliko Sąjūdžio formavimosi laikais, seniai išblėso. Gaila. Labai norėtųsi, kad Rašytojų sąjungos balsas mūsų valstybėje būtų daug svaresnis, galingesnis, girdimesnis. Kad į jį politikai įsiklausytų. Bet... kai rašytojais vadinami daktarai, kultūristai ir dar visokie artistai, tai rašytojų profesionalų gildija valdančiajam elitui ar, tiksliau – tuos kuklius, kultūrai skirtus trupinius besidalijančiam klanui, yra kaip koks šašas ant užpakalio – sukelia nepatogų niežulį. Tada pasipila naujų laikų kultūros gamintojų šūksniai: „Kokios čia dar meno kūrėjų sąjungos? Kam jos reikalingos? Sovietinės atgyvenos!“ Mūsų Rašytojų sąjunga tikra „atgyvena“: niekam užpakalio nelaižo, jokiai partijai netarnauja, su niekuo paramos nesidalija, nemoka plauti pinigėlių... Net ir savo būstinės nesusigundė apsukriai kam nors parduoti, nors norinčiųjų buvo nė vienas. Rašytojai taip ir neišmoko iš kultūros šiuolaikiškai versliuką prasukti... O štai šiuolaikinę vadybą puikiai išmanantys piliečiai susiburia į kokią nors viešąją įstaigėlę su skambiu pavadinimu, atitinkamose valstybės tarnautojų kėdėse sėdinčios patikimos personos dosniai jiems (o tuo pačiu – ir sau) atriekia paramos ir ta įstaigėlė vykdo savo modernius projektus (kol net skandalingai iškyla į viešumą faktai, kodėl ir kur kokia nors buvusi ministrė ar ministras šiltai įsitaisę sėdi). Koks skirtumas, kad ten dirbančios vadybininkės ar vadybininkai nė vienos knygos nėra skaitę, kad literatūra jiems – tik ryškus skėtis virš galvos – priemonė pinigams įsisavinti! „Mes perspektyvūs, mes matomi, mes darome kultūrą! Mes rodysime projekcijas ant Seimo rūmų ir norime pasikviesti J. Aputį, kad papasakotų, ką veikė Sausio 13-ąją. Prašome pasakyti jo telefono numerį.“ – „Pasakyti galiu, bet kažin, ar prisiskambinsit“, – sakau tokiam vadybininkui. „Kodėl?“ – „Nežinau, ar ten yra ryšys.“ – „Tai kur jis gyvena, kad ryšio nėra?“ – negali atsistebėti mano pašnekovas. „Nuo 2010 metų vasario 28 dienos, – turiu viltį, – danguje.“ – „Aaaa... Tai tada duokit Martinaičio.“ – „O kurio jums reikia?“ – „Kaip kurio?“ – „Marcelijaus ar Algirdo?“ – „Na... to... na... kur eilėraščius rašo...“ – „Tas jau neberašo. Jau su Apučiu danguje šnekučiuojasi.“
Tokių ir panašių skambučių – į valias. Iš labai literatūrą mylinčių veikėjų. Iš gerai gyvenančių įstaigų. Vakar, pavyzdžiui, vienai poniai labai reikėjo Marytės Kontrimaitės telefono numerio – norėjo pakviesti į LRT renginį...
Štai tokiems veikėjams (o dažnai – apsukriems pinigų plovėjams) Rašytojų sąjunga yra nemaloni konkurentė. Lig šiol nepraradusi prestižo, nuosekliai, metai iš metų atliekanti savo svarią kultūrinę veiklą. Vien Rašytojų klubas kiek per metus suorganizuoja literatūros ir muzikos vakarų! Koks geografiškai platus ir turiningas, kupinas jaunų dalyvių ir naujų iniciatyvų, nuo 1965 metų kasmet gegužę vykstantis Poezijos pavasario festivalis. Visa tai darome už varganas algeles. Koks šiuolaikinis vadybininkas dirbtų už tokį simbolinį atlygį?
Valdžiai visada neparanku, kai vienoje vietoje susitelkia daug išsilavinusių, protingų, savarankiškai (dažniausiai – kritiškai) mąstančių žmonių, kai jie kelia savas idėjas ir reikalavimus. Juk po Rašytojų sąjungos stogu renkasi ir PEN klubas, ir Lietuvos meno kūrėjų organizacija, čia aptariami visi svarbiausi visų menininkų gildijų reikalai, čia diskutuojama, ką daryti, kai bandoma meno žmones prismaugti mokesčiais, grasinama, kad bus atimtas iš jų Meno kūrėjo statusas. „Rašykite meilės romanus, bestselerius ir nereikės prašyti paramos. Per maža rinka? Tai rašykite angliškai, kaip tą daro latviai,“ – moko mus valdančiųjų klapčiukai, pešioja Rašytojų sąjungą (beje, kaip ir kitas kūrybines sąjungas) iš visų pusių, o ji nenusibaigia nors tu ką. Priešingai, ji netgi vis gyvybingesnė: Kultūros tarybos ekspertai gerai vertina Sąjungos projektus, po jos stogu buriasi rimtai literatūra besidomintis jaunimas, talentingi jauni kūrėjai nori tapti ir tampa Sąjungos nariais, vadinasi, mato prasmę, perspektyvą, nori bendrauti su profesionalais kolegomis, o ne apsišaukėliais.
Esu optimistė – ištversim. Išgyvensim. Nes yra ir kūrėjus vertinančių, palaikančių, šviesių žmonių. Štai šiandien pas Pirmininką atvyko Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius: Kėdainių rajono savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 30 d. pakeitė ir patvirtino naujus 2011 metais įsteigtos Česlavo Milošo premijos konkurso nuostatus, Taryba norėtų, kad premijos komisijoje, šalia kitų Sąjungų, būtų bent vienas ir Rašytojų sąjungos narys. Surasime.
Lietuvoje mažėjant gyventojų skaičiui (ne išimtis ir rašytojų), kyla klausimas, ar kiti – Kauno ir Klaipėdos skyriai – tebėra būtini? Kaip šios institucijos bendradarbiauja tarpusavyje?
Gyventojų Lietuvoje mažėja, bet rašytojų, ko gero, tik daugėja. Ir emigruoja jų mažai, o ir emigravę niekur nedingsta – knygas leidžia lietuvių kalba ir pristatinėja Lietuvoje. Jau net kalbama apie atskirą reiškinį – šiuolaikinę lietuvių emigrantų literatūrą. Man atrodo, kad ir Klaipėdos, ir Kauno skyriai šiuo metu yra gana gyvybingi ir smagiai verda jų veikla tų miestų kultūros katile. Kiek žinau, šių miestų savivaldybės pagal išgales remia menininkus. O jie ypač veiklūs Kaune. Bent jau susidarau tokį įspūdį iš Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus referentės Mildos Kiaušaitės siunčiamų naujienlaiškių. Tačiau tai nereiškia, kad Kauno ar Klaipėdos rašytojų nėra bendruose Sąjungos projektuose. Kaip jau minėjau, gyvenamoji vieta nėra kliūtis, svarbiausia, kad pats žmogus norėtų dalyvauti. Aktyvūs visur suspėja. Mažiau sveikatos ar noro turintys daugiau glaudžiasi prie savo miestų skyrių. Be to, Kauno ir Klaipėdos skyrių pirmininkai dalyvauja Rašytojų sąjungos Valdybos posėdžiuose ir kartu sprendžia visus svarbiausius reikalus. Valdyboje – penki kauniečiai, taigi jų balsai daug lemia.
Sąjungai priklauso nemažai nekilnojamojo turto – koks jis ir kaip jis tvarkomas?
Sąjungos būstinė, kūrybos ir poilsio namai, kavinė ir t. t. – pernelyg sudėtinga, plati ir man tolima tema. Į šį klausimą išsamiau atsakytų pirmininkas.
Kaip manote, kodėl iki šiol Lietuvoje nėra tarptautinių rašytojų namų?
Todėl, kad Lietuvoje apskritai nėra kultūros politikos. Kas ligi šiol nustatinėjo kultūros politikos prioritetus? Kas sprendė, kokius kultūrinius projektus reikia paremti? Negi neakivaizdu, kad tokių rašytojų namų įsteigimas ir jų išlaikymas privalėjo būti įrašytas pirmu numeriu pirmosios vyriausybės planuose? Čia pasitelksiu Lietuvos kultūros politikos instituto vadovą Antaną Staponkų, kuris teigia: „Kultūros politikoje bet koks lėšų skirstymas negalimas, neturint tyrimais pagrįstų prioritetų. Tačiau ministerija turi „savus“ nevyriausybininkus, kai kurių nevyriausybinių organizacijų atsiradimą net pati inicijuoja, o šios dėsto tai, kas institucijai paranku. Dabar kultūroje yra stipriai įsigalėjusios tam tikros grupuotės, ir pro jas kitiems prasiveržti neįmanoma.“
Prisiminkime: pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais vyko labai svarbus Lietuvos kultūros kongresas – kokia išsami buvo jo programa, kaip aiškiai buvo surašyti visi skausmai ir poreikiai. Keletą metų stebėjome didelį užsidegimą, o paskui – kadencija po kadencijos – kultūrai dėmesio nebeliko. Dabar telieka su viltimi laukti naujos ministrės sprendimų, gal ji pradės iš esmės kultūrinį gyvenimą keičiančius darbus, gal tada ir rezidencija užsienio rašytojams atsiras.
Kasdien dirbdama tarp kitų ir kitiems rašytojams vis tiek gebate išlikti kūrybinga ir produktyvi. Papasakokite apie savo rašymo įpročius ir ilgo teksto kūrimo strategijas.
Ilgus tekstus rašau ilgai. Nes kas man lieka? Naktys. O jos trumpos. Vienintelė paguoda – kad man nebūtinos kokios nors ypatingos sąlygos, kad galiu bet kada visiškai „išsijungti“ iš aplinkos – tuo metu „atėjusius“ fragmentus galiu užsirašinėti traukinyje, oro uoste, konferencijoje ar netgi koncerte – netrukdo aplinkinių keliamas triukšmas. Šiaip jau nuolatos gyvenu su savo personažais, galvoje ilgai dėlioju situacijas, pokalbius, gaudau detales, istorijas, nuogirdas, kol visko prisirenka tiek daug, kad privalau mesti visus kitus darbus į šalį ir viską išrašyti, sutvarkyti. Parašytą tekstą (ypač romaną) taisau ir perrašinėju daugybę kartų. Tada noriu ramybės: erzina, jeigu negaliu prie jo ramiai ir nuosekliai dirbti diena iš dienos. Tačiau nedramatizuoju: nežinau nė vieno rašytojo Lietuvoje, kuris gyventų vien iš knygų rašymo. Neseniai vienas kolega svarstė šitaip: „Kažin, jeigu Seimo nariams pasiūlius taip pagyventi, kaip mes gyvename, ar jie pakeistų požiūrį į kuriančius žmones? Dienomis atlikite Seimo narių pareigas, o vakarais, naktimis, savaitgaliais imkitės savo tikrosios profesijos – ekonomistų, gydytojų, inžinierių, agronomų, bet už ją tik simboliškai jums mokės... Jeigu mes galime šitaip visą gyvenimą, tai kodėl jie negalėtų bent vieną kadenciją?“ „O ar tu galėtumei Seime ištverti nors mėnesį?“ – klausiu kolegos. „Ko gero – ne...“
Aš – tikrai ne.
Na, ir pabaigai, kokių smagiausių ar šiurpiausių kuriozų teko patirti bedirbant XIX a. statytuose rūmuose?
Čia jau reikėtų atskirą romaną rašyti. Esu visko šiuose rūmuose prisižiūrėjusi, visokių situacijų mačiusi (ir linksmų, ir labai gėdingų), visokių kalbų prisiklausiusi, ne vieną paslaptį saugau, bet trumpai pasakysiu tik tiek: šiurpiausia turbūt buvo Elenos Mezginaitės mirtis. O ištarus žodį smagumas, visų pirma iš atminties iškyla „Suokalbis“. Kad ir kokios skirtingos nuomonės apie jį būtume, tokio nenusakomai keisto, įdomaus, originalaus, neįtikėtino, pritrenkiančio (ir gerąja, ir blogąja prasme) reiškinio po Sąjungos stogu daugiau nebus.