Apie kolektyvinę vienatvę 3

Eglė Mikulskaitė
www.kamane.lt, 2017-09-08

Aušra Kaziliūnaitė. „Esu aptrupėjusios sienos“. – Vilnius: „Kitos knygos“, 2016.

Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ – jau ne sykį aptarta, tiek kritiškesniu, tiek pakilesniu tonu. Recenzentai ne kartą minėjo esmingiausias autorės kūrybos stiprybes: avangardizmą ar postmodernistinę stilistiką, socialinę tematiką, nuoseklumą, minties aiškumą. Naujausioje knygoje sukama kiek kitu keliu: aiškesniu, tiesesniu, redukuojant kalbinę, poetinę formą, regis, tikintis „apsivalyti“ nuo metaforinės klampynės. Tačiau kai kurie aspektai, pavyzdžiui, A. Kaziliūnaitės pamėgta socialinė tematika, reikalauja būti aptarti detaliau. Tomas Venclova, pasisakydamas apie Antano Maceinos (Jasmanto) kūrybą, kažkada užsiminė, kad šis filosofas ir poetas sugeba neperžengti ribos, už kurios filosofija transformuotųsi į prastą meną, o poezija – į etinių teiginių perpasakojimą. Riba labai trapi, ypač poetui, glaudžiai susijusiam su filosofija, kuri suka tiesos paieškų keliu. A. Kaziliūnaitės poezija kartais pavojingai priartėja prie šių ribų būtent deklaratyvesnių socialinių pareiškimų forma.

Svarstant, kodėl taip nutinka, į galvą peršasi mintis, kad pusamžė arba senstelėjusi lietuvių poezija neretai stovi laipteliu aukščiau kaip tik todėl, jog bent iš dalies atsisako eilėraščio meninę vertę pakeisti moraliniu turiniu. Galbūt brandesni poetai (nieko nesuabsoliutinant) tiesiog subtiliau suvokia teiginį, kad menas yra aukščiau moralės, labiau telkdamiesi į estetinės ir meninės vertės kūrimo užduotis? O kaip dėl jaunųjų poetų? Tendencija moralizuoti, politizuoti, arba netgi atvirkščiai – imituoti amoralumą, atrodo, būdinga kaip tik jaunesniesiems. Galima aiškinti tai paprasta prielaida – jaunas, gražus siekis prisidėti, kuriant savą teisingesnio pasaulio viziją, deja, ne visuomet žengiančia drauge su subtilumu.

Knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ suskirstyta į keturis skyrius („Žmogus“, „Miestas“, „Daiktai“ ir „Gamta“), o patys eilėraščiai pagal pobūdį mintyse susigrupavo į etiniais teiginiais arba socialine kritika persmelktas eiles, aiškios minties proziškąją poeziją ir taupiuosius (koncentruotus, švariuosius) eilėraščius. Socialine kritika pasižyminčiuose eilėraščiuose dažniausiai susiduriame su kintančia, agresyvesne, daugiau teigiančia, nei klausiančia, veikiau žinančia, nei numanančia, kalbėtojos tonacija: Mačiau angelus su automatais rankose / jie liūdnai žvelgė į grindis oro uostuose ir stotyse / lūkuriavo / Mačiau tėvų siųstus aštuonmečius / kurie pribėgę prie žmogaus teisių aktyvistų / šaukė – grąžinkit mums vaivorykštę“ (p. 16); „mergina žaliais nagais norėtų žinoti / kaip jums sekasi <...> po savaitės kartu su Vytautu planuoja keliauti į Tenerifę / draugauja jau trejus metus / jis nesugeba jos patenkinti / bet svarbiausia geras žmogus, draugiškas toks“ (p. 78). Socialinė kritika spalvingiau ir įdomiau nuspalvinama tais atvejais, kuomet įpinama ryškesnė nedarna, dramatizuojant opozicijas, pavyzdžiui: „tik veikdama neįdomius dalykus / ir bendraudama su nemaloniais žmonėmis / galiu tikėtis, kad pasaulis gražus“ (p. 30). Nors A. Kaziliūnaitės subjektė ir nekalba nuo sakyklos, tačiau neretai atsiduria laipteliu aukščiau. Tai akivaizdžiau matyti eilėraščiuose, kuriuose autorė, panašu, spontaniškai atsiduoda vedama pasakojimo idėjos, neišvengiamai skatinančios vertinti.

A. Kaziliūnaitės formos ieškojimai, ne kartą girti už savitumą, ketvirtojoje knygoje veikiau chaotiški, nei nuoseklūs. Eilėraščių kompozicijoje žengiama link chaoso, atsisakant darnos, ją čia pat pakeičia netvarka. Vidinė logika eina greta su alogizmais, o eilėraščių struktūros griaučiai neretai laikosi ant idėjinių eilėraščių motyvų. Kad poetės estetika originali, savarankiška ir niekam nepataikaujanti, abejonių nekyla. Bet skaitydama vis nostalgiškai ir, veikiausiai, senamadiškai ilgėjausi darnios ritmikos, išbaigtos formos, kurią (taip pat klasicistiškai nuobodžiai) tebelaikau svarbiu, pridėtines eilėraščio prasmes formuojančiu kriterijumi. Skaitant niekaip nesisekė pamiršti ir viename interviu autorės išsakyto prisipažinimo, kad ji neredaguoja savo eilėraščių. Ne visuomet atsakingas spontaniškumas kartais visu ūgiu pasirodydavo ir šioje knygoje. Kuo šis eilėraščių rinkinys išsiskiria ankstesniųjų fone? Sukama kitu keliu, lakoniškesnės poezijos link, pažabojant, sutelkiant pulsuojančią energiją.

Rinkinyje „Esu aptrupėjusios sienos“, kaip ir ankstesniuose, jaučiamas autorės atsiribojimas nuo išimtinai subjektyvistinių patirčių. Atrodytų, nors ir priešingai – asmeniškumai įgyja vis daugiau svorio, tačiau pastarieji išlieka kolektyviškos egzistencijos dalis. Dar daugiau – subjektė neretai išnyra be individualaus pavidalo, įgavusi savotiškos talpyklos formą, pavyzdžiui, pasitelkiant veidrodžio motyvą: „mačiau ištuštėjusius kaimus, kertamus miškus / užtvenktas upes ir mažų miestelių bažnyčias / veidrodyje“ (p. 16). Arba pati virsta stiklu, per kurį regima, lęšiuku, skaidančiu šviesą, taip trinant išimtinai savų išgyvenimų svarbą. Tokioje talpykloje ilsisi ir visi rūpimi skauduliai, pasaulio neteisybės, leidžiantys paneigti išimtinai asmenišką – savą būtį. Kolektyvinių patirčių jėga jaučiama ne tik su sociumu, pavyzdžiui, skyriuje „Gamta“ veidrodžio motyvą keičia gamtiškieji elementai. Ši priebėga, gamtos tikrumas taip pat prisideda prie individualiojo aš nykimo, leidžia sutalpinti „didesnius mastelius“: „jie žino – / ne šiaip vaikštinėju / savimi lesinu rudenį“ (p. 101). Gamta ir jos natūralūs dėsniai vienareikšmiškai laimi prieš netikrą, suklastotą žmogiškumą: „kai sakau tiesą / visada pagaunu save / besielgiančią taip tarsi bandyčiau visus apgauti / net kai apsimetu / suprantu apsimetusi, kad apsimetu / o ten prie upės / beržas ir vėl pasidengė mažais žaliais lapeliais / žalesniais už žalius“ (p. 90). Šis susirūpinimas savuoju padirbtumu nejučia verčia šyptelėti, prisiminus garsiąsias Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ eilutes: „O kada stengiesi būti toks / koks savaime esi / tada ne savaime esi toks / koks jau savaime esi.“ Tuo tarpu A. Kaziliūnaitės subjektė atvirai ironizuoja skatinimą nebijoti būti savimi ir prieglobsčio tapatumo menkumui ieško megzdama ryšį su gamta, žmonėmis, miestu ir daiktais. Paradoksalu (o gal paprasta?), bet kaip tik mezgant šiuos ryšius ir gimsta konfliktai.

Supriešinimus, vykusias ir netgi stebinančias opozicijas norėtųsi laikyti viena A. Kaziliūnaitės poezijos stiprybių, reprezentuojančių ir kontrastingą, prieštaringą jos pasaulio vaizdinį. Svarbu paminėti ir tai, kad opozicijos, neretai grąžinančios prie abejonės, yra kur kas sėkmingesnis būdas „demaskuoti“ tiek žmogaus, tiek pasaulio chaotiškumą. Ypač tuomet, kai atsisakoma etinį vertinimą išsakyti „jiems“, o ne sau. Atvirai apsinuoginant paradoksaliai apnuoginamas ir kitas.

A. Kaziliūnaitės poezija dažnai kalba ne įvardžiu „aš“, o „mes“. Ir net pakitus vartojamam asmeniui, kolektyvinis buvimas, kalbėjimas „už visus“ išlieka tebejuntamas. O gal tiesiog numanomas. Šioji „mes“ ir „aš“ atskirtis bei tapatinimas, rodos, leidžia autorei mėginti pažvelgti toliau savųjų sienų – individualiosios sąmonės kalėjimo. Daugiskaita „mes“ knygoje laviruoja tarp neišvengiamo vienišumo, atskirtumo bei atskirybės pajautos, kurioje vien „kosminė vienatvė ir uolienos“ (p. 82). Žmogus A. Kaziliūnaitės knygoje atgyja ne kaip sociumo padaras pozityvistine prasme, o kaip bendro vienio, visumos dalis. Minėtosios kontrastingos skirtybės skleidžiasi chimeriškai kišdamos galvas ten, kur mažiausiai tikimasi: „jie žinos / kad kitaip nei jie / aš iš tiesų matau / paukščio skrydį“ (p. 107). Rodos, harmoningiausiai šis troškimas įgyvendinamas skyriuje „Gamta“, t. y. ten, kur atgyja akmenys, balandžiai, gervuogės, tačiau ne žmonės.

Tikrai verta pasidžiaugti tuo, kad ketvirtoji knyga yra kitokia, estetiškai apvalyta nuo bereikalingo triukšmo, traukianti ne tik žodžio, bet ir vizualine raiška – L. Stasiulionytės fotografijomis. Tačiau autorės pastangos į poeziją įdiegti kraštutinį minimalizmą, iššluoti simbolinės kalbos likučius įpusėjus knygą vis dažniau verčia abejoti – paprastumas (ypač jaunųjų poetų kūryboje) yra sveikintinas dalykas, kita vertus, perdėto paprastumo apstu ir socialinių tinklų garsenybės Mantvydo Leknicko kūryboje. Negretinant šių dviejų autorių, norisi grįžti prie pačių tekstų „troškimų“ – būti atkoduotiems. Perskaičius A. Kaziliūnaitės knygą norisi tarstelėti, kad tiek naratyviniai rinkinio eilėraščiai, tiek taupiosios eilės nepasiūlė taip trokštamų kodų ar galimybės priartėti prie fundamentalesnių gyvenimo klausimų. Galbūt todėl, kad bandant griauti sienas prarandamas kūrybai būtinas subjektyvumas?

Sterili erdvė yra puiki terpė rastis filosofijai, o kaip dėl poezijos? Nuotykius, patirtus klaidžiojant tarp šių sienų, labiau norėčiau priskirti vienkartiniams intuityviojo suvokimo malonumams.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*