BŪTI SU KITU, KAI ESI VIENAS 7

Apie Arūno Vaitkūno parodą „Gyvenimo kvapas“ ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės knygą „Toks gyvenimo kvapas“
Rasa Andriušytė
www.kamane.lt, 2010-01-11

Baigiantis 2009 metams Kauno paveikslų galerijoje tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė pristatė du savo vyrui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005) atminti nuveiktus darbus. Ji – parodos „Gyvenimo kvapas“ kuratorė ir atsiminimų knygos „Toks gyvenimo kvapas“[1] autorė. Ir paroda, ir knyga vertintina kaip svarbus, įdomus Kauno kultūrinio gyvenimo įvykis.

Parodas kuruojantys dailininkai, kaip ir spektaklius režisuojantys aktoriai, jau nieko nebestebina. A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė parodų rengimo srityje taip pat ne naujokė. Dailininkų, rašytojo plunksną valdančių lygiai taip pat gerai, kaip ir teptuką, pasitaiko rečiau[2]. Tapytoja A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė dabar jau įsirašė į jų gretą, nors jos knyga – ne grynoji literatūra, bet atsiminimai. O štai nuosekliai besirūpinančių išėjusiojo menininko palikimo sklaida – visai mãža. Tuo derėtų užsiimti kultūros institucijoms. Bet garsių menininkų našlės[3] ir artimieji paprastai padaro daugiau – jos rūpinasi parodomis, sudarinėja albumus, prižiūri namų muziejus. Atsiminimų rašymas dažniausiai taip pat yra kolektyvinė veikla. Paprastai artimieji, draugai ir amžininkai buriasi, kad knygoje nupieštų įvairiapusišką, gyvą, tikrovišką išėjusiojo portretą. Taip sudarytos knygos apie Justiną Vienožinskį, Vytautą Kairiūkštį, Šarūną Šimulyną, Sofiją Čiurlionienę[4] ir kitus kultūros žmones.

A.Vaitkūno „Gyvenimo kvapas“. Eskizai iš Paryžiaus. R. Andriušytės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kodėl praskleidžiama skraistė

Dailininkė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė parodą rengė, atsiminimų knygą rašė viena. A.Vaitkūno amžininkų būrys – tikrai didelis, bet kol kas jis dar nebylus. Šioje knygoje yra tik dailininko Antano Obcarsko minčių pluoštas ir buvusio studento Gvido Latako užrašytas interviu. Tvarkyti palikimą ir ypač rašyti atsiminimus išgyvenant netektį tikriausiai yra nelengva. Sakoma, kad tekstas (juo galima vadinti ir parodą) yra ne kas kita, kaip būdas būti su kitu, kai objektyviai esi vienas. Šiuo atveju išgyvenimų ir vienišumo patirtys virto ne tik asmeniniais, sūnui skirtais tekstais, bet ir knyga - viešu kultūrinio gyvenimo faktu. Todėl vertinant svarbu žinoti, kodėl netekties fone apskritai ryžtamasi praskleisti bendros dviejų žmonių praeities skraistę?

Turime tik dvi moteris menininkes, parašiusias atsiminimus ir giliai reflektavusias savo nelauktai pasikeitusią padėtį. Tai A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Sofija Čiurlionienė. Asmenybės ir laikas skirtingi, bet gyvenimiška patirtis gali būti panaši. S.Čiurlionienė rašė, kad jos asmenybę nelaimė (ankstyva vyro netektis) subrandino, paaiškėjo tik savo pačios pareiga gyvenimui:“O gyvybinė žmogaus jėga vėl jį gimdo iš naujo – ir vėl – žmogus jaunatviškai, kartais vaikiškai lauki gyvenimo džiaugsmo“[5], – rašė ji. „Tik jau šalia eina kas patirta – ir džiaugsmas skausmo, išgyvento skausmo, šviesoje kitoks yra – gilesnis – ir vėl aiškėja pareiga – savo brandinamą sielos vaisių atiduoti.“[6] Nors A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė mini skatinančias aplinkybes, tai paviršius. Ji linkusi kalbėti nutylėjimais, metaforomis, užuominomis. Viena - knygos epiloge į Arūno lūpas autorės įdėtas šelmiškas šūksnis: „Oi, žabokis, vovere, tu vovere“[7]. (p. 209) Reikia laikytis. Išbūti. Kurti.

A.Vaitkūno „Gyvenimo kvapas“. Parodos fragmentas Kauno paveikslų galerijoje. R. Andriušytės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paroda – fragmentiškai įvaizdinta atsiminimų knyga

Paroda, ypač rengiama kuratoriaus, paprastai grindžiama kokia nors intelektine idėja, svarbių asmenybės ir kūrybos savybių išryškinimu, kurį pabrėžia jos pavadinimas. „Gyvenimo kvapas“, kaip parodos pavadinimas - truputį nerangi frazė, prasmiškai nedaug ką pasakanti apie jos pobūdį. Kaip emocinis parodos kamertonas ji tiksli[8]. Knygos pavadinimas „Toks gyvenimo kvapas“ skamba tarsi poezijos eilutė, todėl leidiniui jis tarsi labiau savas negu parodai.

Knygos ir parodos ryšys labai artimas. Atrodo, kad ši paroda – fragmentiškai įvaizdinta atsiminimų knyga, jos priedėlis, artimas struktūra: keturios parodos dalys – kaip keturi neilgi vaizdiniai pasakojimai. Toks sprendimas suprantamas, jei esi A.Vaitkūno amžininkas ir ypač jei portale www.kamane.lt  esi skaitęs A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės tekstus. Tiems, kurie tiesiogiai nedalyvavo XX a. pabaigos Kauno meniniame gyvenime, paroda paliks fragmento, o ne kūrybinės visumos įspūdį.

Paroda sudaryta iš keturių dalių. Pirmoji dalis, apimanti chronologiškai ilgiausią laikotarpį, - tapyba ir piešiniai laiptinių motyvais. Kaskart smagu atpažinti A.Vaitkūno tapybos individualumą. Bet laikas keičia žvilgsnį – tuo svarbios parodos iš praeities. Šioje parodoje pajutau A.Vaitkūno tapybos pasaulio giminingumą su Arvydo Šaltenio, Kęstučio Palioko, Algimanto Kuro tapyba. Skausmingas pasaulio matymas jų kūrybą susieja į vieną „paveikslų šeimą“.

Stiprių kūrėjų tapyboje rašyte įrašytos besigaluojančios imperijos žmonių fatališkos būsenos. Nesvarbu, kad skyrėsi tapybos motyvai, stilistikos, koloritai: A.Šaltenis tapė moteris pašte, K.Paliokas pastebėjo nakčia į bažnyčią slenkančią procesiją, o A.Kuras putojo sarkazmu, tapydamas „K. miesto stoties tualetą“. A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė knygoje išreiškia mintį, kad laiptinės motyve slypi išėjimo, kilimo aukštyn arba kritimo simbolika. Man atrodo, kad A.Vaitkūnui (ir kitiems minėtiems tapytojams) rūpėjo ne vaizdinis simbolizavimas, bet filosofinis abstrahuotas kalbėjimas plastika, koloritais. A.Vaitkūno „griuvėsių ekspresionizmas“ gali būti aktualus, įdomus ne tiesmuka simbolika, bet tuo, kad jo potėpiuose įrašytas vienišo, uždaroje šalyje kuriančio žmogaus naratyvas.

Dabar tai netgi svarbiau, negu žinoti, kad A.Vaitkūno tapyba – svarbus besibaigiančio XX amžiaus modernistinės kūrybos pavyzdys.

Jo asmenybė formavosi sovietijos sąstingio periodu, jį neigiant, atmetant ir intensyviai ieškant, kuo užpildyti asmeninę dvasinę tuštumą. Jis ieškojo ne ekstensyvaus įsipatoginimo oficialiai pripažintame mene, bet siekė tikro vidinio gyvenimo ir intensyvios būties, gaudydamas viešo sovietinio gyvenimo paribiuose dar vis tebeplazdėjusias tikros kūrybos apraiškas. Apie tai santūriai, įdomiai pasakojama knygoje, Dovainonių (p. 39-32) ir Žemaitijos epizoduose (p.41-48). Šiandien jau gana sunku paaiškinti (jaunesnei kartai), kas yra „dvasinė tuštuma“ arba kultūrinė rezistencija fasadinės sovietinės kultūros apsuptyje.

A.Vaitkūno elgsena ir gyvenimo būdas nebuvo nei paradinis, nei miesčioniškas. Jis buvo nukreiptas vien tik į kūrybą, kaip ir kitų dorų profesionalų. Svarbūs A.Vaitkūno ir jo bendraamžių dailininkų siekiai buvo netausoti savęs, klajoti po miesto užkaborius, keliauti po kaimus, neįsipareigoti sistemai. Lietuvos kaimo kultūrą dauguma dailininkų mėgo, kartais net idealizavo kaip tikrumo ir autentiškumo šaltinį. Tai gana gyvai jaučiama ir A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės tekstuose.

Pagrindinėje salėje eksponuojami ilgakočiais šepečiais nutapyti didelio formato eksperimentiniai darbai. Čia galima pamatyti net ir A.Vaitkūno naudotus grindų šepečius. Pakabindama svarbiausioje Paveikslų galerijos salėje vadinamuosius „šluotinius“ (tiksliau būtų  „šepetinius“) tapybos darbus kuratorė iškėlė juos ir sureikšmino. Bet iš tiesų jie buvo ir liko neaiškus bei problematiškas A.Vaitkūno kūrybos epizodas. Parodoje gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad A.Vaitkūnas yra tikras abstrakcionistas. Bet juk ne abstrakcijos kūrimas buvo jo pagrindinė idėja. Tai buvo jo bandymai, išprovokuoti XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje audringai kitusios Lietuvos meno raidos. Kalbos apie „tapybos mirtį“, instaliacijų ir objekto meno ekspansija, naujos informacijos iš Vakarų srautai tada veikė visus.

Knygoje tai gerai iliustruoja konflikto su Kęstučiu Zapkumi epizodas (p. 73). A.Vaitkūnas, kaip ir kiti 10-ajame dešimtmetyje, yra bandęs peržengti tapybos ribas, kūręs koliažus ir instaliacijas. Bet ne kas kita, o būtent tapybos plokštuma ir daugiasluoksnė aliejinė tapyba, veikimas ankštame klasikinio modernizmo rėme buvo ir išlieka svarbiausia A.Vaitkūno kūrybinio palikimo dalis. Visa kita - tik jo kūrybinio nerimavimo  (reikalingas kūrėjo bruožas) atspindžiai. Paverčiant tai parodos epicentru, per daug drąsiai veikiamas žiūrovo, ypač jaunesnės kartos, supratimas, kuo Lietuvos tapybai svarbus Arūnas Vaitkūnas.

Trečioje salėje kuratorei pavyko perteikti laikinos A.Vaitkūno studijos Paryžiuje (Cité Internationale des Arts) atmosferą. Pasitelkiant dideles fotografijas, sukurta dirbtuvės „scenografija“. Iš nuotraukos nuo galinės sienos į savo eskizus tarsi žvelgia pats tapytojas. Bet atmetus įdomius efektus, žiūrovui nelabai aišku, kodėl Paryžiaus akimirksnis parodoje taip sureikšmintas. Suprantama, kad ekspresionistinės sanklodos vieta tapytojui  reiškia labai daug. Eksponuojami eskizai. Norisi paklausti, ar vėlesnieji, namuose sukurti tapybos darbai kokiu nors būdu yra susiję su to miesto atmosfera ir meninėmis patirtimis? Būtų buvę įdomu ir juos čia pamatyti. Netgi iš knygoje pasakojamo Paryžiaus epizodo sunku suvokti, kas konkrečiai dailininką Paryžiuje palietė, sujaudino, paliko pėdsaką. Negi tik rūpestis dėl būsimos savos parodos?

Paskutinėje parodos salėje erdvu ir tylu, nelyginant šventovėje. Ant sienų – vien tik fotografijos, jomis užbaigiama ekspozicija. Erdvėje plevena paskutinieji A.Vaitkūno eskizai. Kitaip nei Kauno laiptinių škicai, gruzinų šventyklų griuvėsiai piešti neužtikrinta ranka. Linijos virpa ir rezgasi, lyg žemė po kojomis jau būtų buvusi netvirta.

Vienoje fotografijoje, dulsvoje salės prietemoje - triukšmaujanti margaspalvė menininkų kompanija. A.Vaitkūnas tarp jų, bet ir atskirai. Nežinomo autoriaus nuotraukoje tai taip ryškiai matyti.

Mobiliojo telefono fotokamera išsaugojo keletą dailininko žvilgsnių – laiptinė, ornamentai, dar vienas aitvaras, iš prietemos kylantis saulės link. Fotografija, kaip medija, reikšmingai įsirėžė į paskutiniąsias A.Vaitkūno kūrybos ir gyvenimo dienas. Į kūrybą menininko, kuris naujumo ir įdomumo dažniausiai ieškojo visai kitur ir siekė jo kitais būdais.

A.Vaitkūno eskizas iš Gruzijos. 2005. R. Andriušytės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvenimiško romano nuotrupos, kvapai ir vizijos

Nors biografinis žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja, autentiškais prisiminimais grįstų knygų apie menininkus turime dar nedaug. Pati geriausia ir nepralenkiama pastarojo meto – tai žurnalisto Laimono Tapino knyga apie kino režisierių Vytautą Žalakevičių[9]. A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės knygą glausčiau prie Aušros Sluckaitės-Jurašienės „Egziliantės užrašų“[10]. Negretintinos jų rašymo patirtys, bet artina jas tai, jog abi rašė apybraižų ar novelių forma, abi knygos turi esė bruožų, jose nestokojama impresijų ir subjektyvumo, kartais virstančio autobiografiniu eskizu.

A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės knygoje prisiminimų sluoksnis sodrus, labiau faktologiškai buitiškas (Arūnas sakė, ėjo, važiavo, tapė), negu emocinis ar intelektualus, todėl ši knyga vertintina kaip originali liudijimų literatūra. Pasakojimas neskubrus. Kartais, apėjus minties ratą, vėl grįžtama prie jau aptartos temos. Tai nekliudo, nes ramus rašymo tonas neverčia skaityti greitai, o šalia teksto esanti iliustracinė medžiaga (nuotraukos, eskizai, užrašai) prašosi apžiūrinėjama ilgiau.

Jau minėjau, kad knyga – vertingas liudijimas apie šalia gyvenusį žmogų. Nutapytas A.Vaitkūno portretas buitiniame interjere, tėviškės peizažuose, šeimos būryje. Gerokai trūksta portretui visuomeniškų štrichų: santykiai su „Angimi“, kolegomis, studentais. Pasigendu rupesnių faktūrų. Juk jaudintasi ne tik dėl Zapkaus akibrokštų (p. 73), bet ir dėl jo tapybos kritiškų vertinimų, A.Vaitkūnas rimtai kūrė Kauno dailės instituto pertvarkos vizijas ir nepavargdavo apie tai kalbėti. Taip būtų išryškintas asmenybės mastas ir įdomumas.

Pagrindinė beveik kiekvienos apybraižos mintis išreiškiama iš atminties cituojant A.Vaitkūno žodžius arba pačiai autorei vizionieriškai interpretuojant. Kai kurie tekstai taip gudriai užšifruoti, kad nedalyvavusieji nieko nesupras arba turės interpretuoti knygos autorės interpretacijas. Pateiksiu du pavyzdžius. Vienas apie opų naujumo klausimą, kitas – apie dzūkės drabužius. Skyrelyje „Laiptinės, 1995-2001“ pasakojama „Kompozicijos su pėstininku“ (2000) sukūrimo istorija. Iškeliama prielaida, kad tas paveikslas - tai atsakas menotyrininkams, „vis ieškantiems jo darbuose naujumo“ (p. 120). Toks minties šuolis, kaip sakoma, tik veiksmo dalyviams. Naujumo problema A.Vaitkūną iš tiesų nuolatos kankino. Tas klausimas, diskutuotas viešai spaudoje[11], kažkodėl įelektrino ir jį, ir visą KDI Dailės pagrindų katedrą, kurioje tapytojas dirbo. Kodėl nepasakius, kas tie menotyrininkai, gyvenimo gadintojai? Šiaip ar taip, kūrybos procesuose jie neprašalaičiai

Kitas pavyzdys apie dzūkės drabužį ir paveikslą „Upelio link“ (2000). Štai ką autorė pasakoja knygos herojaus lūpomis: „ [...] laukymėje, staiga, lyg iš niekur, aviečių raudoniu sužibo moters suknelė ir greit pranyko pušyno tankmėje“. (p. 151) Kitame puslapyje nufotografuotas A.Vaitkūno 1987 metų užrašų lapelis, o jame parašyta: „boba raudonai-mėlynais treningais su karvėmis“ (p. 152).

Sakydamas, kad „tapyba – užkoduotas burtas“ (p. 117), A.Vaitkūnas galbūt šiek tiek mistifikavo tapymo procesą. Tikrovėje jis nebuvo nei mistikas, nei aiškiaregys, bet smalsus ir išsilavinęs inteligento tipas. Miglotos mistikos, neaiškių simbolių ir ženklų akcentai knygoje stiproki. Neįmanoma rimtai skaityti tokių knygos autorės sakinių: esą laiptinės „tapytoją pasišaukdavo“ (p. 125), „jis mokėjo perskaityti gamtos manifestacijas, tam tikrus kodus“ (p. 151), “bažnyčios erdvė atidavė Arūnui per amžius sukauptą informaciją, kurią jis perkėlė į paveikslą“ (p. 172) ir t.t. Bent jau kabučių nereikėjo pagailėti, juk knyga ne apie žiniuonį. Distancijos nebuvimas šią knygą padaro labai subjektyvią. Jo ir jos mintys pinasi. Jo sapno pasakojimas (p. 153) kitur tampa jos žodžiais (p. 195). Kartais ta pačia Vaitkūno minties nuotrupa „žalias virsta violetiniu“ (p. 119 ir p. 149) autorė grindžia skirtingas savo mintis. Sakinys „Naktiniu Paryžiaus dangumi vis skriejo Halio kometa“ (p. 135) prasilenkia su žiniomis apie tikrovę. Tenka patikslinti: Halio kometa paskutinį kartą praskriejo pro Žemę 1986 metais. Paryžiaus dangus jiems švytėjo daugiau kaip po dešimties metų.

Nors knygos herojus tik vienas, vis dėlto tai autentiška knyga apie du menininkus, Arūną ir Aušrą, persmelkta romano ir tikro gyvenimo nuotrupomis, kvapais ir vizijomis. Tokia knygos nuotaika, tokią ją ir reikia priimti.

Knygos kūnas

Knygos išvaizda kukli, primena storą seną užrašų sąsiuvinį. Maloniau nuteiktų stambesnės viršelio raidės, nes pagrindinė būsimų skaitytojų grupė, herojaus amžininkai, jau žilsta ir ieško akinių.

Viršelio atvarte, kur paprastai būna dalykiško knygos apibūdinimo vieta, išspausdintas liūdnas Georgo Traklio eilėraštis. Jis nuteikia taip, tarsi knyga bus vien apie mirtį. Gal tai mėgstamiausias A.Vaitkūno eilėraštis? O knyga juk visai šviesi.

Pirmasis tekstas knygose paprastai būna įvadinis. Du (kodėl du?) Virginijaus Kinčinaičio opusai – visai tuščiažiedžiai. Toks plepėjimas be savikontrolės prie šios knygos visai nedera. Tikroji įžanga į šią knygą – poetės ir aktorės Daivos Čepauskaitės šiltas ir jautrus tekstas. Reikėtų lakoniško ir konkretaus dailininko kūrybos pristatymo, A.Vaitkūno vietos Lietuvos tapyboje apibūdinimo.

Tapytojai A.Barzdukaitei-Vaitkūnienei sunku buvo tvarkytis su informaciniu bloku, todėl visas aiškinamasis knygos aparatas šlubuoja. Kiekviena knygos dalis prasideda A.Vaitkūno mintimis, jos iš tiesų svarbios menotyrininkams, ir labai gaila, kad nėra datų. Tekstuose minimus asmenis derėjo trumpai pristatyti nuorodose. Esu tikra, kad kai kurie minimi personažai būtų norėję įsiamžinti ne vien vardais, bet ir pavardėmis. Nepagarbu neįvardinti dalies nuotraukose matomų žmonių. Jei jie šalia knygos herojaus, tai tikriausiai nebuvo visai atsitiktiniai? Bibliografijos sąrašai būtų parankesni, jei atskirtume bendruosius rašinius apie parodas ir A.Vaitkūno kūrybai skirtus tekstus.

Tenka apgailestauti, kad knyga neaprūpinta asmenvardžių rodykle – būtinu, patogiu šiuolaikinės knygos atributu. Gal tada būtume išvengę nuolatinės lietuvių klaidos rašant pavadinimą „Pollocko-Krasner fondas“ (The Pollock-Krasner Foundation). Juk ne dviejų vyrų vardu jis vadinamas, o įkurtas ponios Lee Krasner, žymios JAV abstrakčiojo ekspresionizmo atstovės, Jacksono Pollocko našlės po to, kai dailininkas žuvo avarijoje.

Svarbiausias štrichas dvigubame portrete

Ši pirmoji knyga apie A.Vaitkūno gyvenimą turbūt bus nevienintelė. Jo asmenybė ir kūryba verta prisiminimo ir pažinimo. Bet tie dalykai netapatūs. Pradėjus nuo vieno žmogaus prisiminimų, o ne nuo kūrybos ir gyvenimo studijos, kuri, beje, jau rašoma, rizikuojama formuoti tobulų bruožų, bet vis dėlto drumstų spalvų portretą. Bet netgi jei dabar pradėta kurti menininko legenda, jo žmonos parengtą parodą ir knygą verta apmąstyti giliau.

Pabaigoje turiu paminėti skambų žodį – priesaika. Buvau A.Vaitkūnų jungtuvių dalyvė. Niūrią žiemos pavakarę prie Kauno katedros žvarbus vėjo tiesiog siautėjo. Vestuvininkų pulkelį jis kone įsviedė į bažnyčios vidų. Jei visa tai laikytume ženklu (A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės knyga kupina nusiteikimo visur matyti ženklų pėdsakus), galėtume sakyti, kad lemtis jau tada grūmojo šiai porai. Bet, kitaip nei autorė, aš ženklų nesureikšminu. Daugybės suveltų gyvenimų kontekste man svarbu ir gražu kitkas – ta 1993 metų sausio pavakarę duota priesaika buvo ne šiaudinė. A.Vaitkūno kūryba dabar turi jos vertą globėją, pakankamai išmanančią, mylinčią ir drąsią. Tai – esminis dvigubo jų portreto štrichas.

 

[1] Barzdukaitė-Vaitkūnienė A. Toks gyvenimo kvapas: tapytojui Arūnui Vaitkūnui atminti. Kaunas: UAB „Bonarta, „Baltic Sign“, 2009. Knyga išleista, panaudojus meno portale www.kamane.lt 2007-2008 m. publikuotus A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės straipsnius. 

[2] Leonardas Gutauskas, Audronė Petrašiūnaitė, Gvidas Latakas, Antanas Martinaitis (1939-1986), Algis Skačkauskas(1955-2009), Robertas Antinis, Stankevičius (1933-1998) ir kt. 

[3] Adelija Martinaitienė, Saulė Kisarauskienė, Marija Švažienė, Violeta Šimulynienė, Lolita Genienė ir kt.

 [4] Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentais, laiškai, amžininkų atsiminimai / sud. I. Kostkevičiūtė. Vilnius, 1970; Vytautas Kairiūkštis: straipsniai, paskaitos, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai / sud. R. Brogienė. Vilnius, 1989; Šarūnas Šimulynas: Kelionė per gyvenimą / sud. V. Šimulynienė, U. Šimulynaitė. Vilnius: 2008; Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė: atsiminimai apie motiną. Kaunas, 2007.

 [5] Sofijos Čiurlionienės laiškas Daliai Zubovaitei-Palukaitienei, 1956 m. Cit. iš: Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį / sud. V. B. Pšibilskis. Vilnius: Aidai, 2006, p. 217.

 [6] Ten pat, p. 217. 

[7] Namų aplinkoje dailininkas taip vadindavo savo žmoną.

 [8] Parodos pavadinimas atrodo šiek tiek keistas ir grėsmingas , kol nežinoma jo kilmė. Tai ArūnoVaitkūno (1955-5005), žinomo tapytojo žodžiai, ištarti paskutinę jo gyvenimo dieną, įėjus į vaikų namus tolimamajame Tbilisyje.

 [9] Tapinas L. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vilnius, 2009. 

[10] Sluckaitė_Jurašienė A. Egziliantės užrašai. Vilnius, 2008. 

[11] Tapybos aukštumų vienatvė dailininko ir kritiko akimis / V. Savičiūnaitės, A. Vaitkūno ir R. Andriušytės diskusija // Lietuvos rytas, 2001 03 06.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*