Lapkritis

G.Padegimas. M.Kiaušaitės nuotr.

Kauno valstybinis dramos teatras 90-ojo sezono repertuarą kuria kartu su buvusiais žymiausiais šio teatro režisūros kapitonais. Tai – Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas.

Kauno dramos teatro režisieriumi G.Padegimas dirbo 1980-1986 m., teatro vadovu -- 1993-1999 m. Kauno valstybiniame  dramos teatre G.B.Padegimas debiutavo 1973 m. studijuodamas Maskvoje, jame režisavo 26 spektaklius. Šiuo metu yra Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius.

– Teatro režisūros studijas 1975 m. A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje baigėte labai jaunas – dvidešimt trejų. Ar profesiją, būdamas garsių medikų vaikas, pasirinkote nedvejodamas?

– Gyvenau Laisvės alėjoje, tad eidamas į mokyklą pro teatrus galvodavau, kad jie yra užburta, saugi zona. Buvau įsitikinęs – tenai žmonėms įdomiau, jie apsaugoti nuo gyvenimo nelaimių, kasdienybės pilkumos, net oras scenoje kitoks. Kiek save atsimenu, nuo vaikystės žaidžiau teatrą. Alytuje su vaikais inscenizavome „Molio Motiejuką“, kuris vos nesibaigė blogai, nes vieną mergaitę aplipdėme moliu nuo kojų iki galvos ir ji pradėjo dusti. Gerai, kad močiutė suskubo nutraukti spektaklį.

Rusiškai skaityti išmokau iš dėdės, kuris studijavo Leningrade, atvežtų teatrų programėlių bei žurnalų. Mamos pusseserė, garsi operos solistė Irena Žukaitė, ir jos  vyras, muzikologas Julius Špygelglazas, kviesdavo mane į spektaklius bei paskaitas, be to, labai domėjausi istorija. Kai atėjo metas, galvojau, ką rinktis – teatrą ar istoriją. Mokiausi dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje, anuomet ji vadinosi Komjaunimo vidurine mokykla, klasės vadovė prieš šimtadienį atvedė vieną Muzikinio teatro artistą, kuris atsinešė raudoną vėliavą ir pasiūlė kurti idėjinį spektaklį. Klasė kategoriškai atsisakė, tada aš su (dabar jau mirusiu) draugu Antanu Dirda, kuris vėliau tapo architektu, bet režisavo ir spektaklius, per naktį parašėme scenarijų „Apie žmogų juodą ir baltą, ’70“.

Spektaklį žiūrėjęs aktorius Algimantas Voščikas pakvietė mane į teatrą, susipažinau su režisieriumi Jonu Jurašu. Jis man pasakė: „Režisierius turi būti arba geras, arba joks“, ir pasiūlė parašyti tris eksplikacijas: mano mokyklinio spektaklio, „Hamleto“ („Parodykit man žmogų, kuris nebūtų vergas savo geidulių...“) ir Eugene'o Ionesco „Naujojo nuomininko“. Laikui bėgant turėjau tapti J.Jurašo teatro režisieriumi, tačiau, kaip žinote, įvykiai pakrypo kita linkme.

Maskvoje iš pradžių jaučiausi labai sukaustytas, sėdėdavau bibliotekoje ir labai daug skaičiau. Anuomet, panašiai kaip Juozas Miltinis, susidariau kūrybinę programą, beveik visus kūrinius iš jos jau įgyvendinau. Režisuoti pradėjau būdamas trečiame kurse, nors J.Jurašas stabdė, siūlė neskubėti, išsaugoti paslaptį.

– Neseniai perrinktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, prieš įvykstant konkursui režisieriai kibiai pasisakė apie teatro situaciją. Kurias esmines problemas akcentuojate jūs?

– Teatras turėtų atsilaikyti prieš masinės kultūros škvalą, nepasiduoti. Esminė teatro funkcija visais laikais viena ir ta pati – dvasinės infrastruktūros kūrimas. Teatras gali gerokai daugiau negu visuomenė galvoja. Tegu linksmina įvairūs šou, cirkas, gatvės estrada, o teatras gimė iš ritualo, jis visada bandė padėti žmogui pažinti save, jam svarbios vertikalių ir horizontalių sankirtos, sociumas, amžinybė. Teatras – galingas savianalizės instrumentas, tai vieta, kur reikia jausti ir galvoti, įjungti asociacijų aparatą, mąstyti apie praeitį ir ateitį. Žiūrovas turi būti aktyvus iš vidaus. Deja, juo toliau, tuo dažniau žmonėms patinka, kai jais manipuliuojama, jie pageidauja, kad ryte išėjęs laikraštis pasakytų galimas mintis, o tada patogu nesukant galvos pragyventi dieną pagal pasiūlytus receptus. Todėl teatras tampa nepatogia vieta, kurioje baksnojama, primenama sąžinė.

Būna, teatras prikišamas šiuolaikinių technologijų. Niujorke sukūrė spektaklį su muzika, lazeriais, tačiau be žmogaus, jo vietoje – kinetinės figūros. Ir žiūrovai pradėjo šurmuliuoti, eiti lauk. Jeigu „dvasia“, „dvasinga“ tapo keiksmažodžiu, teatro padėtis tampa dviprasmiška. Rašytojas Saulius Šaltenis, kai dirbo kultūros ministru sakydavo, kad Lietuva galinga teatro šalis, bet juo toliau, tuo labiau teatro menas virsta tik eksporto preke.

– Ką iš sektinų, jums įtaką dariusių teatro autoritetų paminėtumėte pirmiausia?

Maskvoje norėjau mokytis pas Mariją Knebel, kuri buvo J. Jurašo, Povilo Gaidžio, Dalios Tamulevičiūtės dėstytoja, bet ją, leidusią studentams pastatyti absurdo pjesę, nušalino. Mano kursui vadovavo Josifas Tumanovas arba Tumanišvilis, kuris buvo Konstantino Stanislavskio mokinys ir kuris nešiojo mokytojo laiškus nuo darbo nušalintam rusų teatro reformatoriui Vsevolodui Mejerholdui. Tada susidūriau su Aleksandro Tairovo teatru, kuriame aktoriai vienu metu buvo filosofai, žonglieriai, tragikai. Sintetinis teatras, kokį kūrė ir J. Miltinis. Vienas žymiausių XX a. teatro reformatorių Michailas Čechovas buvo uždraustas, pasislėpę skaitėme savilaidos padaugintus jo raštus, užsirakinę praktikavomės. Vėliau sužinojau, kad M. Čechovas Kaune pastatė tris spektaklius, aktorė Kazimiera Kymantaitė buvo jo mokinė. Aš apie M. Čechovo kūrybinį metodą esu skaitęs paskaitas nuo Olchono Baikale iki Monako, bet  svarbiausia – vadovauju praktiniams užsiėmimams.

– Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovu tapote 1993 m., po maištingo J. Jurašo pasitraukimo. Anuomet ir teatre, ir viešumoje nuskambėjo kai kurių aktorių atsidusimas: „Iš teatro išeina teatras“. Jūs, suprantama, negalėjote to negirdėti, nežinoti. Prisimenate savo anuometinę savijautą bei reakciją? Kaip sekėsi rasti kalbą su kolektyvu?

– Teatre jau buvau sukūręs geriausius savo spektaklius, nesijaučiau naujokas. Reikėjo sulipdyti trupę, todėl mano šūkis buvo paprastas: „Dirbkime!“ Ėmiausi ne organizacinės, kuri J.Jurašui nepavyko, bet kūrybinės reformos. Norėjau skersvėjų teatre, pasikviečiau kolegų iš Austrijos, nes pats neseniai buvau režisavęs Zalcburge, danų, su japonais įgyvendinome bendrą teatro projektą, kurio rezultatas – spektaklis „Japonijos naktys“. Teatre vykdavo parodos, nekomerciniai projektai, organizavome aplinkos teatro festivalį „Po teatro kiemo dangum“. Debiutavo režisierius Valius Tertelis, o žymus norvegų režisierius Yngve Sundvoras, anuomet – tik studentas, pastatė Bertoldo Brechto ir Kurto Veillo „Operą už tris skatikus“.

– Augusto Strindbergo „Kreditoriai“, Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ , Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašai“ teatrologų paminimi kaip sėkmingiausi jūsų spektakliai, tačiau anuomet dirbote eiliniu režisieriumi. Kai tapote teatro vadovu, pritilote, garsiau nuskambėjo nebent jūsų pastatyti Jameso Goldmano „Liūtas žiemą“, Marko Zingerio „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“, Vandos Juknaitės „Vainuto raštininkas“... Kūrybinį polėkį įklampino administraciniai rūpesčiai?   

– Kai dirbome su J. Vaitkumi, teatrologas Egmontas Jansonas pastebėjo įdomią mūsų pasirenkamų temų, elgsenos, charakterių pusiausvyrą. Tada svarbiausia buvo menas, o virsmo metu, kai tapau vadovu, reikėjo išlaikyti teatrą, kad jo nesugriautų išcentrinės jėgos. Daug kas galvojo ir kalbėjo, kad viskas, kas sukurta sovietmečiu, yra blogai. Pasak jų, viską reikėjo keisti, reformuoti, derėjo pertvarkyti net gamtą. Atsirado norinčiųjų ištampyti teatrą, o aš jį supratau kaip visumą, kaip namus, o ne -- kokią baudžiavą.

Kolega J.Vaitkus savo interviu paskaičiavo, kiek saugumiečių buvo teatre, aš to nežinojau, bet pajutau labai didelį vidinį pasipriešinimą, daug laiko atėmė įvairių kliaučių naikinimas, tyčia į ratus kaišomų pagalių rankiojimas, interpeliacijos. Nors sekėsi ne taip ir blogai: kai pradėjau dirbti, teatras turėjo didelių skolų, kurių man vadovaujant neliko. Aš pats už režisuotus spektaklius atlygio neimdavau, tačiau išeidamas iš teatro turėjau primokėti už kelias išvykos dienas.

– Kodėl, jeigu sekėsi neprastai, išėjote iš teatro?

– Konkursui, atsižvelgdamas į sunkų metą, buvau paruošęs konkretų sezono finansavimą iš užsienio (Vokietijos, Danijos), tačiau palankiau buvo įvertintas trumpas kito pretendento vizijų tekstas. Atsirado skatinančių užginčyti neskaidrų rezultatą, tačiau aš atsisakiau. Ir gyvenu ramiau. Vienuolika metų nekūriau spektaklių Kauno dramos teatre, nes niekas nekvietė, nors žiūrovai ir šiandien sustabdo gatvėje, kalbina, tapatina mane su teatru. Prisipažinsiu, ne visada norisi būti teatro, kurio repertuare atsiranda restoranų spektakliai arba žiūrovams verdama sriuba, veidu. Žengdami profanacijos, apie kurią kalbėjo kolega Gintaras Varnas, link netruksime sulaukti ir Tualeto teatro? Jeigu viskas parduodama, perkama, teatro pastatai irgi gali atsidurti pavojuje. 

– Kokį veikalą planuojate režisuoti teatro jubiliejui?

– Taip sutapo, kad tai turėtų būti šimtasis mano spektaklis. Pats parašiau pjesę „JAH“, kurią jau išsiunčiau teatrui. Autorinio teksto nedaug, gal kokie du procentai, gilinausi į mane seniai žavinčios, spalvingos Juozapo Albino Herbačiausko (pirmųjų raidžių santrumpa – pjesės pavadinimas, nors kai kurie žiūrovai tikriausiai pagalvos ir apie judėjų Dievo vardą be galūnės... ) asmenybės epochą, rinkau autentiškus tekstus. Pjesėje pamatysite ir Balį Sruogą, Juozą Tumą-Vaižgantą, Adomą Jakštą. Prieš dešimtį metų Maironio sodelyje esu režisavęs nedidelį veikalą „Poeto sodas“, panorau pratęsti darbą, surasti kuo daugiau to meto autentikos ženklų. Regis, menkas niekas, Varšuvos „Žaliajame kabarete“ skambėjęs posmelis „Sukur mukur, ką virei? / – Glindų sriubą!“, o jį surasti, patikslinti pavyko tik perskaičiuos brolių Juškų surinktų dainų tomus.

– Nesunku pastebėti, kad mielai žiūrite kolegų premjeras. Su kuriais režisieriais pabendrauti įdomiausia?

– Esu Oskaro Koršunovo teatro fanas, kolegiškai pasišneku ir su juo ir su J.Vaitkumi, Agniumi Jankevičiumi. Klaipėdos universitete, kur profesoriauju, su antruoju pedagogu Dariumi Meškausku išleidome režisierių kursą. Gerai sekasi Loretai Vaskovai, kurios režisuotas spektaklis „Valentinų diena“ profesionalių teatrų festivalyje Kaune apdovanotas specialiu žiuri prizu, Mikalojus Urbonas pakviestas dirbti Kauno dramos teatre. Kartų estafetė, jis debiutavo mano mokytojo J.Jurašo spektaklyje.   

– Kuriuos aktorius iš neseniai matytų spektaklių pasikviestumėte į kavinukę, kurioje kalbamės?

– Būtinai pakviesčiau Klaipėdos dramos teatro aktorę Moniką Vaičiulytę, sukūrusią Marijos vaidmenį J.Vaitkaus režisuotoje Gintaro Grajausko tragikomedijoje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, ir Kauno muzikinio teatro aktorių Mindaugą Jankauską, suvaidinusį pažą Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonėje Sibire“. Nenubraukčiau, kaip jauni kritikai, J.Jurašo režisūros. Nereikia norėti, kad eiklus žirgas skraidytų, o gulbė sunkumus nešiotų. Viskam savo laikas.

– Buvote kamerinio teatro, neįprastų scenai erdvių įsisavinimo pirmeivis. Paminėčiau Juditos Vaičiūnaitės „Kasandra“, T. Wilderio „Ilga Kalėdų vakarienė“, Lesios Ukrainos „Girių giesmė“... Šiuo metu apgriuvusių fabrikų ar restauracijų išsiilgusių bažnyčių bei dvarų patalpos menininkų išskirtinai mėgstamos. Ar tai paprasčiausiai netampa žiūrovų viliotiniu?

– Nudžiugau, kai neseniai teatrologė Elona Bundzaitė pasakė, kad Padegimas aplinkos teatrą kuria seniai. Prie jūsų paminėtųjų spektaklių pridurčiau V. Juknaitės „Vainuto raštininkas“, N. Gogolio „Pamišėlio užrašai“, Zitos Bružaitės „Undinė“, Thomo Manno festivaliui Nidoje sukurtą spektaklį ant Uošvės kalno pagal vieną romano „Juozapas ir jo broliai“ skyrių. Aplinkos teatro vyksmo vietos žiūrovams būdavo netikėtos, o kartais – ir paslaptingos.

Ar taip pataikaujama žiūrovams? Ne. Nemanyčiau. Teatras iš aikščių ir gatvių į pastatų dėžutes persikėlė tik XVIII a. Venecijoje, pasidairyti ištakų link – įdomu.   

– Ar režisuodamas spektaklį įsiklausote į aktorių nuomones? Aktyvi jų pozicija džiugina ar dirgina?

– Esu režisierius, kuriam svarbiausias aktorius. Nekrošiaus, Vaitkaus, Koršunovo teatrai... O aktoriai tik priedas prie dramblio? Mane tai erzina. Įdomiausia, kaip žmogus atsiskleidžia scenoje, psichologinis eksperimentas. Režisierius turi būti akylas, inspiruoti, stebėti, ką ir kaip daro aktorius. Peteris Brookas sakė, kad režisierius yra geriausias žiūrovas, kuris viską mato, atrenka. Pasak Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos, režisierius miršta aktoriuje.

– Kartais ne tik darbais, bet ir žodžiais aktyviai ginate savo kūrybinę poziciją? Pasigendate aktyvesnės teatrinės refleksijos?

– Niekada kritikams akių nedraskiau, greičiau jie... Nemaniau ir nemanau, kad palankaus įvertinimo vardan reikėtų su kažkuo draugauti, kažkam įsiteikti. Kai pradėjau vadovauti Kauno dramos teatrui, viena garsi ir turtinga moteris pasiūlė nupirkti ciklą palankių recenzijų. Kai griežtai atsisakiau, pasipylė neigiamos...

Refleksijos, be abejo, trūksta. Labai šviesi asmenybė buvo aktorė ir kritikė Dana Rutkutė. Jinai sėdėdavo repeticijose, pakalbindavo spektaklio kūrėjus, parašydavo straipsnį apie išankstinius ketinimus, o recenziją – įvertindama rezultatą. Spektakliai juk nevienodi, ypač jeigu režisierius leidžia aktoriams improvizuoti. Taip darydavo šviesaus atminimo Algimantas Masiulis, „Meistriškumo pamokoje“ prie situacijos prisitaiko Nijolė Narmontaitė. Vienas mano mėgstamiausių spektaklių – Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“, kurį užkapojo teatro viduje.

Man atrodo, kad Lietuva yra kraštas, kuriame tolerancija, geranoriškumas net nenakvojo. Ypač tolerancijos stinga teatro pasaulyje, pasigendu kūrėjų ir vertintojų bendravimo. Užsienyje atmosfera nepalyginti jaukesnė.   

– Apie trečdalis jūsų režisuotų spektaklių -- pagal lietuvišką dramaturgiją, nors už tuos darbus dažniausiai gaunate pylos...  Kaip pasirenkate autorius ir kūrinius? Kokia bendradarbiavimo virtuvė?

– Adolfo Šapokos istoriją pirmą kartą skaičiau vaikystėje, visą laiką jaučiu atsakomybę kalbėti apie iškilias Lietuvos asmenybes, svarbius istorinius bei mus supančio gyvenimo įvykius. Pjesių parašoma daug, deja, akis bado grafomanija, dažnai skaitymas tėra laiko gaišimas. Tačiau ieškoti reikia. Atsiprašau, bet man nusibodo Antonas Čechovas, nebeįdomu, kaip per sceną pereis kambarinė, į kurią pusę bus pakrypęs arbatinis... Todėl kartais tampu kamikadze: pasirenku ne Strindbergo, o gerokai silpnesnę lietuvių autoriaus pjesę, nors ir žinau, kad būsiu apspjaudytas. Gal, sakau, autorius kažko išmoks, gal taip prisidėsiu prie nacionalinės dramaturgijos puoselėjimo, ugdymo?

– Ką pasakytumėte apie teatruose masiškai sakomą „pagal“? Išlieka autoriaus pavardė, kartais – ir kūrinio pavadinimas, o kiek ir kur iškupiūruoti, kaip perstumdytos mizanscenas –  težino spektaklio kūrybinė grupė. Turėtume suprasti, kad XXI a. pradžios menininkai taip atsiriša rankas nenuspėjamiems judesiams?  

– Tokiam elgesiui nepritariu. Jeigu pakeiti net veikalo pavadinimą, nors visi atpažįsta, koks kūrinys, geriau parašyk pats. Aš juk neperdariau Balio Sruogos „Dievų miško“ į pasakojimą apie Herbačiauską. Autorius nėra kvailesnis už režisierių. O jeigu kvailesnis, susirask tolygų arba gudresnį, kad galėtum augti. Nedera prievartauti dramaturgijąos Klaipėdoje su studentais režisavau pjesę, pasakojančią dviejų šimtų metų miesto istoriją pagal namų ir jų gyventojų likimus. Iš etiudų viską sukūrėme patys. Tokiu pačiu principu, be rašytinės dramaturgijos, sukurtas studentų spektaklis apie emigraciją „Už durų – durys“.   

– Menininkas ir dabartis. Kokie jūsų pamąstymai?

– Menas ir menininkas turi stengtis ne susireikšminti, vesti, bet būti labai sąžiningas. Rašytojas Rolandas Rastauskas seniai rašė, kad poetas yra paskutinis šansas pasakyti teisybę. Ypač kai aplinkui tiek melo, manipuliacijų. Menininkams turėtų rūpėti ne gardus kąsnis ir auksas, o tiesa. Pacituosiu A. Masiulį, kuris klausdavo:  „Kartojame, kad visos mūsų silpnybės, nuodėmės, nusikaltimai yra žmogiška. Bet ar žmoniška?“ Tiek sovietmečiu, tiek dabar visuomenėje gajus melo įvaizdis, kuomet esmė dangstoma kauke.

Teatras – bendravimo menas. Kai solidarumas išmestas lauk kaip sovietinis paveldas, verta rimtai susimąstyti. Senovės Graikijoje eklezija buvo vadinamas tautos susirinkimas, Bažnyčia irgi kalba apie buvimą kartu, sanglaudą, o teatras tai juk irgi duoda. Atomizuota visuomenė turėtų jungtis į molekules. Teatras ir atspindi bendruomenę, ir pats yra bendruomenė.

– Kas teatro sistemų, krypčių, mokyklų įvairovėje sukelia pasipriešinimą, negatyvų požiūrį, prasilenkia su jūsų estetinėmis ir etinėmis nuostatomis?   

– Krikščionybėje savižudybė smerkiama netgi labiau už žmogžudystę, o didžiausias nusikaltimas mene – atimti viltį. Dygliais mano gyvenimas klotas, bet stresą, tulžį skleisti iš scenos negalėčiau, tokia iškrova man nepriimtina. Žmogus gali būti visoks, tačiau nevalia peržengti tam tikrų ribų. Negali juk aktoriai, žiūrovai tapti režisieriaus emocijų, aistrų ar kančių įkaitais.

– Esate visuomeniškai aktyvus menininkas, tačiau žiūrėdamas jūsų spektaklius to nepasakytum, dažniausiai gvildenate vadinamąsias bendražmogiškas temas. Kokia menininko misija gyvenant politikų drumsčiamą, ekonomikos nuosmukio alinamą gyvenimą?

– Nekuriu politinių spektaklių ir niekada jų nekursiu. Niekada nepriklausiau jokiai partijai, galėčiau dalyvauti nebent Žaliųjų sambūryje. Popiečius Jonas Paulius II sakė: „Ten, kur lengva ranka kertamas medis, ten lengvai žudomas ir žmogus“. Lyg ir smulkmena, bet Ąžuolyne išnaikinus krūmus ir tuo pasidžiaugus, pačiame Kauno centre nutilo unikalūs lakštingalų čiulbėjimai. Kai taip elgiamės, medžius negailestingai rovęs uraganas nėra atsitiktinis, jį senų seniausiai išpranašavo Herbačiauskas...

Karlas Marxas buvo teisus: meno kūriniui juo geriau, kuo jo idėja labiau ištirpinta meniniame audinyje. Tiesmukai pasisako žurnalistika, eksperimentinis teatras. Koks bebūtų oras, kokia santvarka, kaip sakė Jonas Paulius II, žmogaus orumą lygiai taip pat naikina ir socializmas, ir kapitalizmas. Tik iš priešingų pusių, nes mus supanti aplinka visais laikais neparanki. Svarbu ne kaip prisitaikome, bet kaip išliekame savimi, randame galimybių atsilaikyti. Jūroje, kai smėlį išplauna iš po kojų, sunku stovėti. Bet įmanoma. E. Jansonas apie viena mano darbų pasakė aiškiai ir trumpai: geras spektaklis, bet nemadingas. Nenoriu būti madingas, pataikauti konjunktūrai, nors nesu ir užsikonservavęs mamutas.  

– Spektaklius režisuojate beveik visuose Lietuvos teatruose, dažnai dirbate užsienyje, retsykiais vaidinate, garsėjate kaip eruditas, pedagogas, paskaitininkas... Vien teatro saviraiškai neužtenka? Ar esate kada nors taip nusivylęs Melpomene, kad treptelėtumėte: užteks!  

– Esu laimingas žmogus, mano pašaukimas sutampa su mano profesija, kuriu dvasinę infrastruktūrą, esu plataus profilio, o ne vieno festivalio režisierius. Man nereikia vartaliotis, keistis, turėjau ir tebeturiu vertybinį stuburą, galiu pasirinkti nebent kuo įvairesnes raiškos priemones. Kai buvau jaunas, bendravau su dramaturgu Juozu Grušu, poetu ir vertėju Vaclovu Šiugždiniu, kunigu Jonu Reitelaičiu. O dabar apie mane sukasi jaunimas. 

Neturiu privilegijos sėdėti vienoje vietoje, kad ir Kaune, neturiu savo teatro, tenka kabintis į gyvenimą. Suprantama, viename teatre būčiau padaręs daugiau negu iš manęs paimama, negu visuomenė galėtų pareikalauti. Kokia bebūtų situacija, privalai nešti savo kryžių, kaip sakydavo močiutė arba kartoja Čechovo herojai. Kasdienis darbas man suteikia didžiausią pasitenkinimą, jaučiu satisfakciją, nes darau tai, ką turiu daryti.

-----------------------

*) 1920 m. gruodžio 19 d. Dramos vaidyklos aktoriai Kauno miesto teatro (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) rūmuose pirmą kartą suvaidino Jono Vaičkaus režisuotą Hermanno Sudermanno dramą „Joninės“. Nuo šios premjeros prasidėjo Lietuvos profesionalaus teatro apskritai ir Kauno valstybinio dramos teatro istorija.