Teatras – tai savotiškas skiepas: pamatęs tikrą, gyvą spektaklį, žmogus išgyvena trumpą ligos istoriją, jis tarsi įsivaizduoja save herojaus vietoje, galvoja, ką darytų, ar turėtų drąsos pasielgti vienaip ar kitaip. Dabar apsidairęs nebesuprantu, atrodo, kad teatras tarsi be vietos, lyg sutrikęs, nesupranta, kaip įsiskverbti į valstybės organizmą. Nes teatras visada yra opozicija bet kokiai valdžiai. Valdžia viską daro, kad teatras taptų bedantis, neproblemiškas, kad ne kalbėtųsi su žmogui, o tik linksmintų.