T.Marcinkevičiūtės naujausios rinktinės pavadinimas „K.E.LIONĖ“, atrodo, jau savo grafiniu vaizdu suponuoja naujo kalbėjimo apie sena paieškas. Pats „keliavimo“, „nuolatinio judėjimo“ motyvas nėra naujas, bet dvi raidės, atskilusios nuo žodžių, tarsi rodo, jog kelionė – tai ne tik judėjimas į priekį, bet ir nuolatinis bandymas įveikti tarpą tarp „aš“ ir kito. Ar visame rinkinyje tradiciniam turiniui randamas naujas skambėjimas?
