Gruodis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt , 2007 12 03

Iš A.Vaitkūno dirbtuvės balkono -- vaizdas į senamiestį  

„Svarbu yra tik būsena, kai ką nors darai (prisiminti būseną, kurioje būdamas padarei gerą tapybos darbą0. Tai yra vienintelė vertybė, visa kita yra tik priemonės, o darbas - to išraiška“, -- taip savo piešimo blonknote yra pažymėjęs Arūnas.

Tai -- jo pagrindinė gyvenimo nuostata ir vertybė, kurios stengėsi laikytis net ir per Naujuosius metus. Pasinerti į kūrybos būseną, nupaišyti paveikslą -- jam tai buvo gyvybiškai svarbu. Vėliau -- rasti „priemones“, kad naujiems darbams galėtų suteikti išraišką.

Arūnas kalbėdavo: „Naujuosius metus dažniausiai sutikdavau savo dirbtuvėje.Tapydavau. Ir dvyliktą valandą stovėdavau prie molberto. Tokia mano tradicija, kad kitais metais sėkmingai galėčiau tapyti. Kai Naujųjų metų naktį tapau, miesto erdvė, visas eteris tuščias ir švarus. Žmonės užsiėmę Naujųjų metų šventimu, visų jų mintys aprimusios. Tada miesto erdvė tampa švari, švari. Išnyksta chaosas ir minčių triukšmas. Dirbti tuo metu yra gera, nes lieka grynos idėjos. Na, o vėliau eidavau pas draugus. Kartais pas mane draugai užeidavo. Linksmų dalykų tada nutikdavo. Kartą, Naujuosius šventėme mano dirbtuvėje. Jau paryčiais išėjau palydėti Audronės ( tapytoja Petrašiūnaitė), o Augis (Varkulevičius) išėjo į balkoną ir ėmė groti saksofonu stogams. Nuo to garso visas senamiestis aidėjo. Kaimynai daužė į duris, o Augis negirdėjo, nes grojo...“

Tapytojas Antanas Obcarskas prisimena: „Užeinu prieš Naujus pas Arūną į dirbtuvę, gal likę dvi valandos iki dvyliktos, o jis tapo. Tapo didžiulę drobę pasiėmęs, tiek privaryta -- per pirštą tų dažų, jau net pajuodusi ta drobė, nes kai ekspresyviai ir ilgai tapai, tai spalvos pajuosta, viskas pilkėja, gaunasi beveik purvas. Arūnas kažką traukia, vis nori kažką ištraukti, daužo tą drobę, bėgioja purvinas visas, išsitepęs dažais ir sako man -- palauk, pabaigsiu. Tai atsitraukia, tai vėl smūgiuoja teptuku. Sako -- paskutinis metų darbas.“

Kai jau buvome susituokę, Arūnas laikėsi savo tradicijos per Naujuosius tapyti dirbtuvėje. Jei švęsdavome namie, grįždavo prieš dvyliktą valandą. Jei būdavome pakviesti į svečius, atsimenu, kaip Arūnas nepatenkintas niurnėdavo, kad tenka laužyti jo tradiciją. Labai ilgėdavosi to švaraus miesto eterio be žmonių minčių, kuris būna kartą per metus.

Nemėgo triukšmingų švenčių, ypač -- privalomų. Ironiškai pasišaipydavo: „Taip, švęskime kaip visiems reikia. Kaip visi, tai taip ir mes darykime.“

Atsimenu vienų Naujųjų metų sutikimą, atrodo, kad tai buvo 1995-ieji. Manau, kad tą sutikimą prisimenu ne tik aš. Menotyrininkė Rasa Andriušytė pakvietė mus ir bendrus draugus, pažįstamus į savo namus šventinės vakarienės. Rasa gražiai paruošė šventę -- stalas puikiai serviruotas, namuose jauku. Susirinko daug skirtingų svečių, todėl kalbose kartais atsirasdavo įtampos. Vos tik tai pajutęs Arūnas užtraukdavo dainą iš estrados repertuaro: „...su kuo sutiksi tu Naujus metus...“

Tą dainos intarpą per visą Naujųjų metų naktį Arūnas kartojo ne kartą. Kai tik paaštrėdavo svečių kalbos, tuoj Arūnas atitinkama intonacija ir uždainuodavo: „...su kuo sutiksi tu Naujus metus...“.

Vėliau tą dainos motyvą visi ilgai prisiminėme, ne vienerius metus. Dar ilgai, kai skambindavome vieni kitiems telefonu, ypač su Milda Kairaitiene, vietoj pasisveikinimo padainuodavome tų įsimintinų Naujųjų metų melodiją.

Manau, kad bet kurį iš to vakaro svečių paklausus apie Naujųjų metų sutikimą, išgirstume: „...su kuo sutiksi tu Naujus metus?...“.