Bienalė įrodė, kad tekstilei tikrai negalioja jokie formos slenksčiai. Taip pat ji liudija ir bendrai visai dabarties kūrybai būdingą simptomą – raiškos būdai yra neriboti, bet autentiško, aktualaus, pavergiančio meno sukuriama kur kas mažiau. Patrauklu, kad bienalės rengėjai pripažįsta galintys klysti – t.y. pripažįsta galimą ekspozicijos kokybės paklaidą, sąlygotą asmeninio skonio ar emocinio, žmogiškojo faktoriaus. Tuo pačiu jie pabrėžia, jog nebijo klysti, jog klaidos tik provokuoja intelektualiems ginčams, kritikai ir savikritikai, o tai ir yra ambicingo, profesionalaus meno pagrindas ir jo variklis.
