SEZONO PABAIGTUVĖS KAUNO DRAMOS TEATRE. PRAGIEDRULIAI? 5
Praėjęs sezonas Kauno valstybiniam dramos teatrui buvo tikras išbandymų metas. Po teatrą krėtusių vidinių trupės nesklandumų reikėjo atrasti ne tik naujus sprendimo būdus ir kryptis, patvirtinančias naujos politikos bei repertuaro formavimą, bet ir teatro gyvybingumą, jo reikalingumą sau ir publikai.
Skeptiškiausiai teatro atžvilgiu nusiteikusieji šiandien jau gali atsikvėpti – palankiai susiklosčius aplinkybėms, Kauno dramos teatro spektakliai ir aktoriai buvo pastebėti net prieštaringai vertintuose šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose. Nesibaigiančių remontų ir dulkių apsuptyje trupė, regis, įgavo bendrą kvėpavimą.
Saugi, grėsmės nekelianti vidaus atmosfera pažadino aktorių pasitikėjimą savimi, o rimtis ir susikaupimas bendram darbui – pasiilgtą šeimos atmosferą, kurioje gerai jaučiasi visi: ir seni, ir jauni, ir pripažinti talentai, ir režisierių primiršti, savo galimybių aušros vis dar laukiantys aktoriai. Šiandien jau galima sakyti, kad Kauno dramos teatre ryškėja tvirti lokalios bendruomenės saitai, sujungti ne komerciniais vadybos lūkesčiais ir globalių perspektyvų pramatymais, o aiškiai deklaruojamų vertybių ir susigrąžinto teatro misionieriškumo pagrindu.
Šio sezono spektakliuose, neįskaitant jaunųjų režisierių bandymų, užimta didžioji trupės dalis, prisiminti ir tie, kurie, atidavę scenai didžiąją savo gyvenimo dalį, pastaraisiais metais retai kada įžengdavo į sceną.
Ryškūs posūkiai humaniškumo ir misionieriškumo link matyti ir paskutiniuose spektakliuose, nedviprasmiškai apeliuojančiuose į krikščioniškų vertybių reviziją, jų trūkumo visuomenėje apmąstymą.
Arvydo Lebeliūno režisuotas L.Razumovskajos ir A.Obrazcovo „Žvaigždžių vaikas“ sunkiai skynėsi kelią į sceną. Prisiminus nesėkmingus gruzinų režisieriaus Davido Mgebrišvilio bandymus, galiausiai kūrinys buvo išgelbėtas, A.Lebeliūnui pasiūlius savąją versiją. Naujoje interpretacijoje režisierius nusprendė nemistifikuoti pasakos žanro ir Oscaro Wilde‘o kūrinio (jame pasakojama apie nepaprasto grožio berniuką, kuris, atsisakęs savo tikrosios motinos, tampa negražus ir nueina ilgą atgailos bei išbandymų kelią) motyvus įvardijo kaip „realią haliucinaciją“, atspindinčią modernų šiandienos kontekstą.
Keista yra tai, jog šiam kontekstui patvirtinti režisierius pasirenka laike nutolusius gana tiesmukus krikščionybės įvaizdžius (dailininkas Danielius Sodeika): scenos centre išstatytą bizantinių formų altorių, jame po truputį ryškėjantį Dievo motinos su kūdikiu atvaizdą, pranciškonų apdarus primenančiais drabužiais vilkinčius angelus-menininkus (prie šių įvaizdžių prisideda ir šiurkštūs medinių rastų pastoliai, kurių masė užgožia mažutę parketinės salės erdvę).
Tokiais tiesmukais krikščionybės įvaizdžiais iliustruojamas alegorinis pasakojimas, ryškinantis moralinį pasaulio veidą, tik dar labiau sutirštino ir taip didaktinį kūrinio pobūdį, o mitologinis turinys, reiškiamas atgyvenusia forma, tapo tik dar viena pseudodvasingumo šiuolaikinėje visuomenėje apraiška. Lietuvoje dar ir šiandien yra gilios universalaus metafizinio teatro tradicijos, įsitvirtinusios kartu su ankstyvaisiais E.Nekrošiaus, R.Tumino, J.Vaitkaus spektakliais. Tačiau net ir šių režisierių kūryboje neretai tokios tradicijos virsta pasenusių klišių demonstravimu, ir režisieriai, patys to nejausdami, ima imituoti dvasingumą, poetinio-metaforinio kalbėjimo metafiziškumą.
Tokio neatsargaus, dirbtinai sudvasinto metaforinio kalbėjimo padariniai matomi ir „Žvaigždžių vaike“. Sovietiniais laikais religiniai įvaizdžiai teatre būdavo pasitelkiami kaip etninės mitologijos analogai, teigiantys dvasinį tautos paveldą, priešingą primestai totalitarinės santvarkos ideologijai. Etniniai-religiniai įvaizdžiai tuo metu išreiškė utriruotą tautos kančią ir viltingą mesijo pažadą, būtiną tautai išlikti.
Šiandienos ciniškai vartotojiškoje visuomenėje religiniai simboliai prarado įgimtą patrauklumą, o jų neapgalvotas naudojimas mažų mažiausiai siejasi su anų laikų nostalgija ir sureikšmintomis pseudosakralumo formomis, vis dar gebančiomis manipuliuoti dvasiniais lietuvių išgyvenimais . „Žvaigždžių vaikas“ tik dar kartą įrodė, jog šiandien teatre religiniai įvaizdžiai nepajėgūs konkuruoti su masiniais popkultūros vaizdiniais -- net ir dvasiniams santykiams išreikšti, anot A. Čechovo Treplevo, reikalingos naujos formos.
A.Lebeliūno bandymui „atskleisti tikrąsias gyvenimo vertybes Biblijos motyvais“ nepadėjo ir skirtingų aktorinių mokyklų bei patirčių suvienijimas, nors būtent čia regimi didžiausi spektaklio privalumai ir humaniškumo apraiškos. Spektaklyje šalia jaunųjų A.Savickaitės kurso auklėtinių ir patyrusių aktorių Egidijaus Stanciko bei Nijolės Lepeškaitės galima išvysti ir retai scenoje pasirodančius trupės narius: Albiną Budniką, Algirdą Pintuką, Henriką Savickį, Eugeniją Bendoriūtę, Arūną Stanionį. Gaila, bet teatrinės retorikos persmelkti vaidmenys ir šį kartą neišjudino aktorių, vaidybos skeliamas kibirkštis palikusių toli už žodžio ribų.
Spektaklis padovanojo ir malonių išimčių. Saulius Čiučelis sukūrė pagrindinį Žvaigždžių berniuko personažą, kurio plastiškumas ir dinamika gelbėja visą spektaklį. Čia jis atsiskleidė kaip mąstantis, atsiduodantis vaidmeniui aktorius, gebantis vesti savo personažą įvairuojančių būsenų takais. Negali nepastebėti, kaip aktorius negaili savęs ir kone „soluodamas“ kuria dramatinę viso spektaklio įtampą. Įtaigus pasirodė ir Artūro Sužiedėlio sargybinis, organiškai papildantis blogąją personažo prigimties dalį. To negalima pasakyti apie deklamatorių pozos vis dar neatsikratančius Vytautą Gasiliūną ir Aleksandrą Kleiną, kurie vaidina angelus-menininkus.
Aliuzijų į krikščioniškų vertybių šių dienų visuomenėje atrofiją galima įžvelgti ir paskutinėje šio sezono premjeroje – Rolando Atkočiūno režisuotuose serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič „Skėriuose“. Kitaip nei anksčiau minėtame spektaklyje, programėlėje išdėstytos užuominos į Biblijos motyvus čia netampa banalia krikščioniškų tiesų iliustracija. Kaip ir pačioje pjesėje, skėrių motyvas spektaklyje atkartoja nusiaubtos dvasinės dykvietės, kurioje ne savo valia šiandien yra atsidūręs homo sovieticus, projekcijas. Atsisakydamas moralizuojančios retorikos, režisierius pasirinko tokią kūrybinių priemonių taktiką, kuri leido šį spektaklį matyti kaip suvoktą ir užbaigtą meninę visumą.
Poetine-metaforine stilistika angažuotas Lietuvos teatras vis dar sunkiai laužo aštraus socialinio kalbėjimo tabu, todėl bet koks bandymas rinktis esamąjį laiką reflektuojančią pjesę - sveikintinas reiškinys. Šiuolaikinė serbų dramaturgė B.Srbljanovič priskiriama prie naujosios dramos atstovų, savo kūryboje dažniausiai keliančių skausmingas kasdienio gyvenimo paribių temas: narkomanijos, smurto, prievartos, emigracijos, šeimos irimo. Žvelgiant į ankstesnę dramaturgės kūrybą, „Skėriai“ yra pati nuosaikiausia jos pjesė, vengianti euro dramai būdingo globalaus požiūrio ir serbų šeimos problemas nagrinėjanti „be kraujo“. Šia prasme pjesė neskausmingai įsiliejo į lietuviškąjį kontekstą, nepaversdama spektaklio labai radikaliu ar atvirai provokuojančiu. Kita vertus, pats režisierius pasirinko į tradiciją orientuotą dramos perskaitymo būdą – tikrovei skrosti čia pasitelkiamas pats banaliausias teatrinio realizmo skalpelis, sceninį vyksmą brėžiantis kaip kasdienybės atspaudą. Taip iš socialinių gyvenimo formų ir konkrečios individualios patirties sukuriamas teatras, atviras ir skaudinantis kasdienio gyvenimo pilkumu ir pasyvumu.
Posovietinių šalių kine ir neretai naujojoje dramoje pastaruoju metu kritikai pastebi naujojo realizmo srovę, kurioje fiksuojamos siužeto be dramos tendencijos. Nesislėpdami už fabulos, išskirtinių įvykių, gyvenimo ritmo ar sudėtingo likimo charakterių demonstravimo, menininkai vis dažniau vaizduoja pilką, banalią, neišraiškingą gyvenimo kasdienybę, persmelktą nuobodulio ir apatijos. Tokią naujai artikuliuotą „čechovišką“ taktiką galima įžvelgti vaisingame dramaturgės ir režisieriaus R.Atkočiūno bendradarbiavime.
Siekiant imituoti realybę, nuobodulio vietą čia užima atpažįstamumas ir vos juntama ironija. Sovietinė patirtis ant išlaisvėjusio žmogaus pečių uždėjo slegiantį susvetimėjusios, neveiklios tapatybės svorį, „Skėriuose“ ryškinamą jungiant fragmentiškas skirtingų scenos veikėjų linijas: čia galima išvysti gausybę vienodai nelaimingų personažų, kurie, užuot ieškoję artumo, supratimo ar galimybių ką nors keisti, skęsta savo vienatvėje, kol galiausiai iš kylančio nepasitenkinimo ima skaudinti vieni kitus.
Personažų elgesys tipizuojamas pagal individualią nelaimingumo skalę, todėl žiūrovai gali lengvai atpažinti save ar savo artimuosius. Kam neteko gyvenime sutikti panašios į atlapaširdę Nadieždą (Inesa Paliulytė), vienatvę slopinančią atsitiktiniais santykiais su žiniasklaidos atstovu (Liubomiras Laucevičius), ar karjerą padariusią Žaną (Vilija Grigaitytė), skaudinančią savo motiną (Milė Šablauskaitė), o iš tiesų gedinčią nenusisekusio asmeninio gyvenimo, ar „tobulos“ šiuolaikinės šeimynėlės tercetą (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Sigitas Šidlauskas), kuriems senas tėvas yra tik rakštis jų ateities planams.
Serbų tradicijoje senatvė kažkada buvo laikoma pagarbos asmeniui ženklu, šiandien netenkančiu net savo simbolinės reikšmės. Šiuo požiūriu senatvė „Skėriuose“ vaidina išskirtinį vaidmenį, ir tai puikiausiai atskleidžia atstumti, savo vienatvės kiaute užsidarę Petro Venslovo, Vilhelmo Vaičekausko ir Antano Kurkliečio personažai. Nebylus A.Kurkliečio tėvas pasirodo kaip iš Emiro Kusturicos filmo nužengęs senukas, savo natūraliu senatviniu kūnu bylojantis daugiau, nei kiti personažai pajėgia pasakyti. Ne veltui jis tampa visą spektaklį vienijančiu vienatvės ir susvetimėjimo ženklu, kontrastuojančiu su kaprizingos mergaitės Alegros jaunatviškumu ir žaismingumu.
Apskritai šis realistiniais gyvenimo atitikmenimis pagrįstas R.Atkočiūno spektaklis tam tikra prasme priartėja prie meninių formų, trinančių tikrovės ir meno ribas. Lygiaverčiai vaidmenys ir tinkamai parinktas susiklausiusių aktorių kolektyvas čia net ir pačias banaliausiais, nieko nevaizduojančias kasdienybės scenas paverčia gyvo ryšio tarp scenos ir publikos dalimi. Šiam ryšiui antrina ir specifinė ilgosios salės erdvė, dailininkės Vilmos Dabkienės skoningai parinkti šiuolaikiški aktorių drabužiai bei neįmantri, kasdienybės daiktų pripildyta scenografija, kuri leidžia scenos erdvę suvokti kaip savą. Ne mažiau svarbus ir užkadrinis triukšmas, lietaus įgarsinimas, veikiantys kaip savarankiški tikrovės efektai.
„Skėriuose“ galima įžvelgti ir tikrovę atitolinančių veiksnių, dėl kurių, mano požiūriu, nukenčia spektaklio paveikumas. Spektaklyje režisierius bando pagauti serbiškos dvasios nuotaiką, kuriamą G.Bregovičiaus muzika ir retro nostalgiją keliančiais akordeono garsais bei jam pritariančiu vokalu (Augustinas Rakauskas ir Neringa Nekrašiūtė). Kuriant tokią nuotaiką, čia ir dabar vykstantys scenos įvykiai ir priartinami, ir atitolinami, jie įgauna romantikos atspalvį.
Tikroviška draminė realybė tampa dar vienu romantizuotu pasakojimu, neutralizuojančiu kritinį žiūrovo mąstymą. Sceninį vyksmą žiūrovai neišvengiamai priima kaip malonų žiūrėti, ir spektaklis praranda savo kritinį socialinį užtaisą. Šiuo požiūriu „Skėriai“ pavojingai priartėja prie populiariosios serialų gamybos, realybės atvaizdus dauginančios pagal publikos pageidavimus.