Kovas

Ar išvys prošvaisčių kokybiškos fantastikos gerbėjai Lietuvoje? Ar šis žanras turi kokią nors reikšmę? O gal tai tik skambus pavadinimas, kuris rašytojams suteikia beribes interpretacijos galimybes? Tokios literatūros gerbėjai neramiai dairosi lietuvių autorių darbų, o šie ir stebina, ir nuvilia.

Tikras fantastinių romanų „kepėjas“ Romualdas Drakšas šiuo metu yra bene produktyviausias šioje srityje  lietuvių autorius. Keturios knygos ir 1132 puslapiai ištroškusiems skaitymo ir pavargusiems nuo tikrovės. R. Drakšo knygos, kurias galima skirti į dvi serijas -- „Raganiaus karas“ (2006) ir „Paskutinis angelo skrydis“ (2008), pasakoja apie paralelinę visatą, kurioje žmonės valdo magiją ir kovoja žiauriuose tarpusavio karuose dėl valdžios. „Žmogus“ (2007) ir „Žmonija. Maištas“ (2009) gundo skaitytoją iškeliauti už Žemės ribų, paklajoti po visatą, susipažinti su kitomis gyvybės formomis  ir išgelbėti žmoniją pasitelkus visas žmogaus viduje glūdinčias galias.

Ir nors abiejų serijų temos tokios skirtingos, apima jausmas, kad skaitai vieną ilgą romaną. Skaitymas prailgsta. Labiausiai šias serijas vienija pagrindinių personažų panašumas. Ar veikia raganius Rapertas ar žmonių gelbėtojas Ardas – visai nesvarbu, nes autorius juos tik įvardijo skirtingai, o patys herojai – beveik identiški. Abu praktikuoja Rytų kovų menus, lavina vidines galias, yra tikri lyderiai, beje, visiški teisuoliai ir gudruoliai. Kovoja už gėrį (kuris TIKRAS herojus to nedaro?) ir laimi. Visi kiti veikėjai yra daug blankesni, nes jie tėra fonas pagrindiniams personažams išryškinti. Tiesa, romane „Paskutinis angelo skrydis“ įvyksta įdomus perversmas – didžiausias pagrindinio herojaus priešas ir nenaudėlis Patrikas perkeliamas į paralelinę visatą ir ten atlieka savo žygius. Tačiau joje iš lėto virsdamas tikru herojumi-teisuoliu (nes jo žygiai tik dorybingi) jis įgyja teigiamų didžiausio savo priešo bruožų, kol galop ir vėl kyla klausimas: apie ką aš skaitau – Rapertą, Patriką?

Šias knygas vienija ne tik herojų vidinės savybės, bet ir sugebėjimas visą intrigą atskleisti iš anksto. Puslapiai tiesiog užpildyti ir netgi perpildyti veikėjų vidinių monologų, svarstymų, kurie atskleidžia būsimus įvykius, paslaptis, ketinimus. Telieka formalumas – perskaityti, kaip tai įvyko, nes veikėjas viską atskleidė ankstesniuose puslapiuose. O retorinių klausimų gausa šie romanai nustelbtų daugelį antikos filosofų traktatų. Tiesa, anokie čia retoriniai klausimai, kai visai šalia pateikiami ir atsakymai į juos. Labiausiai stebina tai, kad monologo pabaigoje veikėjas dažniausiai nusprendžia, jog jis svarstė neteisingai, ir viską atiduoda į lemties rankas. Skaitytojui ta lemtis – jau atskleista. Intriga – nužudyta.

Kartais veikėjai nustebina logikos stoka. Raganius Patrikas kalbėdamas su samdomu žudiku Šešėliu sugeba papriekaištauti  ne tik jam, bet ir pats sau: beje, tavo įsitikinimai apie moters paskirtį ir galimybes, nors ir ne daug skiriasi nuo maniškių, tačiau iš tikrųjų tėra prietarai bei vyriškojo šovinizmo apraiška ir beveik neturi jokio realaus pagrindo („Raganiaus karas“, p. 201). Ateivių pasipiktinimas teisme, kad žmonės pabėgo iš jų valdomos planetos: šie padarai [žmonės] pabėgo dėl to, kad sužinojo apie mūsų planus juos sunaikinti („Žmogus“, p. 170). Tokią iškalbą papildo neadekvačios veikėjų reakcijos į įvairias situacijas. Ramusis raganius Rapertas, pasigailėjęs ir išgelbėjęs priešo karį mūšio lauke, čia pat be skrupulų ištrėmė smulkų vagišių į kitą visatą. Romano „Žmogus“ herojus Ardas, perkeltas iš Žemės į Eduro planetą ir čia priverstas kovoti su ateiviais, visiškai tuo nesistebi. Įgijęs neįtikėtinų galių šis nenustebinamasis toliau išlieka visiškai ramus ir šaltakraujis: žmogaus nestebino ir netikėtai atsiradęs jo sugebėjimas per atstumą valdyti daiktus, vadinamas telekineze („Žmogus“, p. 13).

Romanuose trūksta leksinių išteklių. Dažnai vartojami tie patys žodžiai, nepaieškota sinonimų, kurie tekstus darytų gyvesnius, įvairiapusiškesnius. Taip pat gana daug tarptautinių žodžių, kurie tekstus apsunkina ir gali būti nesuprantami skaitytojams. O teismo terminologija sukelia abejonę dėl teksto žanro pasirinkimo tikslingumo.

Autorius kruopščiai pasidarbavo kurdamas fantastinius pasaulius. Romanuose „Raganiaus karas“ ir „Paskutinis angelo skrydis“ pateikiama išsami paralelinio pasaulio vizija. Rašytojas supažindina su jo papročiais, visuomene, politika, religija. Šios smulkmenos užpildo puslapius ir padeda įsijausti, pajusti visapusišką nepažinto pasaulio gyvenimo tėkmę.

Tačiau fantastinis pasaulis pilnas kontrastų, eklektikos. Kartais jis tiesiog perkrautas nederančių detalių. Romanuose galima sutikti visko – raganių, nindzių, samdomų žudikų, angelų, demonų, vandenių, net kelionių laiku ir erdve. Viskas sumetama į dvi knygas ir šioje maišalynėje bandoma sumegzti kokias nors logines jungtis. Toks nenatūralus skirtingų kultūrų jungimas palieka slogų įspūdį, istorija nepavyksta patikėti – ji atrodo netikra.

Tekstą, skęstantį retorinių klausimų gausoje ir savianalizės sraute, autorius gelbėja veiksmo scenomis. Ir jas kurti jam sekasi puikiai. Energingos ir vaizdingos mūšių scenos įtraukia skaitytoją. Mūšiai plėtojami dinamiškai, veržliai. Labai gaila, kad vėliau R. Drakšas šių scenų atsisako ir vis labiau linksta į filosofinių apmąstymų ar tiesiog apmąstymų, vedančių į niekur, aprašinėjimą. Šiuolaikinis skaitytojas vertina veiksmą, efektus. Jeigu jų nėra, tenka griebtis gilių filosofinių minčių, kurios priverstų susimąstyti. Deja, šiuose romanuose randame tik trupinėlį veiksmo ir daug išvedžiojimų apie nieką nieke.

Šiek tiek nustebina rastos paralelės su tam tikromis romanų scenomis, idėjomis ir regėtais filmais, skaitytomis knygomis, girdėtomis dainomis. Knygos „Raganiaus karas“ scenoje, kurioje keliautojai leidžiasi į požemius visi, nors kartą skaitę nors vieną pasaką, atpažins pagrindinius jos elementus: magišką skaičių 3, užduočių vykdymo ritualą, herojų vidinių savybių išbandymą ir, aišku, laimingą pabaigą, kai viskas įveikta, pasiekta harmonija ir meilė. Pagrindinis herojus net atranda savo seniai dingusią šeimą! Karališką! Taip pat autorius nepasigėdija į romaną įterpti keletą populiarių dainų posmų, kurių paskirtis romane nelabai aiški, kaip ir tai, iš kur jie paimti – jokių nuorodų į dainų autorius ar pavadinimus. Romano „Paskutinis angelo skrydis“ antroji dalis „Paralelės tremtinys“ įtartinai primena filmą „Beždžionių planeta“. Atomazga ne tokia įspūdinga kaip filme, tačiau pati romano mintis (pasaulio valdovės – beždžionės) atrodo pasiskolinta.

R. Drakšo rašomi romanai tik iš dalies prilygsta jo kuriamiems apsakymams, kuriuos galima rasti knygos „Paskutinis angelo skrydis“ pabaigoje. Šie – įdomūs, originalūs ir stebinantys. Mažos apimties apsakymuose konkretizuojama pagrindinė mintis, nebelieka nereikalingo ištęstumo, tuščiažodžiavimo. Taip pat autorius juose (bent jau daugumoje) išlaiko intrigą, atsiranda netikėtumo efektas. Pasirinktos įdomios temos, keliančios norą diskutuoti. Tai ŽIV viruso kilimo istorija, įvairiausios konspiracijos teorijos, Atlantidos žlugimo ir egzistavimo galimybės. Laviruodamas tarp fantazijos ir faktų autorius sukelia nerealumo pojūtį, kai istorija atrodo netikra, bet kartu ir verčianti susimąstyti, nesąmoningai imama ieškoti faktų jai pagrįsti arba paprieštarauti. Sukeliama skaitytojo reakcija, atsiranda dialogas, diskusija. Žinoma, ją šiek tiek slopina beveik kiekvieno apsakymo pabaigoje aptinkamas moralas. Ar tai – dėl noro viską konkretizuoti, sudėlioti į vietas?

Antroje romanų serijoje, kurią sudaro knygos „Žmogus“ (2007) ir „Žmonija. Maištas“ (2009), pasakojama istorija apie žmogų, kuris buvo pagrobtas ateivių ir viešėdamas jų planetoje atrado neįtikėtinas savo vidines galias. Tai jį paskatino siekti žmonijos išlaisvinimo iš gimtosios Žemės planetos, kuri kaip tik slopina žmonių tikrąsias galias. Nors istorija skamba intriguojamai ir vis labiau ima dominti sutinkamos naujos nežemiškos kilmės rasės, tenka nusivilti. Visos rasės aprašomos labai minimaliai arba joms pritaikomi tam tikri šablonai: demiurgai – protingi ir klastingi, isai – garbingi ir sąžiningi, haratai – spontaniški ir agresyvūs, isai – kruopštūs ir nuoseklūs. Autorius griebiasi stereotipų, kiekvienai žemės tautai uždėdamas antspaudą, žvelgdamas į jas labai vienpusiškai: Stevas Fosteris buvo tipiškas amerikietis, apie kuriuos jų kolegos iš Europos sakydavo: „Dauguma amerikiečių žino, kad Žemė apvali, tačiau tik nedidelė jų dalis miglotai suvokia, kad, be Amerikos, planetoje dar kažkas yra“ („Žmogus“, p. 279). Kai visos tautos vaizduojamos kaip savo ydų įkaitės, iškeliama Lietuva. Romanuose jaučiama tam tikra radikalaus nacionalizmo gaidelė – visos tautos nuvertinamos, o Lietuva ir jos gyventojai vaizduojami labai idealizuotai.

Romane „Žmogus“, be jau minėtų problemų: veikėjų veiksmų nelogiškumo, išankstinio intrigos atskleidimo, perkrautos veikėjų savianalizės, atsiranda dar viena – administracinis rašymo stilius.  Romane apie ateivius mažiausiai tikimasi rasti daugiau nei pusę knygos, kurioje aprašomi neaiškūs administraciniai reikalai. Veiksmas romane sukasi apie vieną ir tą pačią sceną – teismo posėdį. Visos rasės susirenka spręsti Žemės likimo. Drožiamos kalbos, priimami nuosprendžiai, analizuojamos pasakytos kalbos, ieškoma argumentų. Jau net rašyti apie tai nuobodu, o ką kalbėti apie skaitymą! Kartais veiksmas iš teismo salės perkeliamas į kurios nors rasės būstinę, kur vadams pateikiami raportai apie tai, kas vyko teismo salėje... Verčiant vieną puslapį po kito vis labiau pradeda kirbėti mintis, kad pagrindinis tikslas buvo užpildyti puslapius. Ir nesvarbu kuo.

Paskutinėje savo knygoje „Žmonija. Maištas“ (2009) Romualdas Drakšas padaro keletą pakeitimų. Pirmiausia atsiranda daugiau veiksmo scenų. Tai pagirtinas sprendimas, nes sumažėja nereikalingų išvedžiojimų, taigi ir nuobodžioji dalis. O skaitytojas įtraukiamas į veiksmo siautulį, masines naikinimo, griovimo ir sprogdinimo scenas.

Autorius sukuria dar daugiau ateivių rasių. Atsiranda silukarai, diratai, Aukščiausiosios būtybės. Romanas perkrautas rasių, ir autorius jau nebesugeba  jų „suvaldyti“. Nors išoriškai rasių atstovai labai skirtingi (šios informacijos taip pat trūksta, nes išorė apibūdinama tik keletu žodžių), tačiau jų vidus – visų lyg vieno. Visos rasės turi tas pačias vertybes, taip pat mąsto, veikia ir kalba. Absoliutus suvienodėjimas.

Taip pat vertėtų paminėti romantinį vaizdavimą. Pagrindinis herojus, kaip ir pagrindinė tauta (lietuviai) – tikri dievai. Toks idealizavimas XXI amžiuje  kelia šypsnį. Kiekvienam laikotarpiui – atitinkamas rašymo stilius. O šis romantiškai įsimylėjusio savo tautą autoriaus akibrokštas – iškelti lietuvius virš visų kitų - atrodo šiek tiek naivokas. Utopiškas.

Romanas primena nepavykusių politinių intrigų perpildytą serialą. Vyksta nuolatinės kovos dėl valdžios, turto, įtakos sferų. Skurdokas siužetas pagardinamas tik keliomis užuominomis apie meilės linijas. Kurios, deja, taip ir liko neatskleistos.

Perskaičius visas keturias Romualdo Drakšo knygas lieka jausmas, kad tai vienas nesibaigiantis romanas. O fantastikos gerbėjų taip trokštama šviesa? Tikriausiai ji taip ir liks tik viltimi ir svajone, kurias teks skandinti fantastiškuose R. Drakšo romanuose.