Rugsėjis

Paskutinį šios vasaros savaitgalį palydėjo ir paskutinieji XIV Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Rugpjūčio 29 d. Birštono kultūros centre ir rugpjūčio 30 d. Pažaislio vienuolyne klausytojai galėjo mėgautis vokaline muzika. Pirmajame skambėjo romantiniai duetai ir dainos, antrajame – romantinės arijos, duetai ir chorai. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys panašūs koncertai vis dėlto skyrėsi.

Birštone kamerinio muzikavimo paslaptimis dalijosi solistai Rita Preikšaitė, Giedrius Prunskus ir pianistė Lina Krėpštaitė. Negausi, matyt, lietaus išsigandusi, publika turėjo progą susipažinti su retai atliekamais žymių kompozitorių kūriniais. Galbūt ne visiems ta muzika buvo suprantama. Vieni skambant kūriniui ateidavo, kiti – išeidavo iš salės. Bet atlikėjai tikrai stengėsi. Vien ko buvo vertas G. Prunskaus dainų tekstų vertimas į lietuvių kalbą, išspausdintas programėlėje.

Neįprastai nuskambėjo ir sceninis sprendimas – J. Massenet „Meilės poemoje” R.Preikšaitės dainuojamą posmą atlikti iš užkulisių, o vėliau vėl prisijungti prie G.Prunskaus scenoje. Įdomu buvo klausyti ir dainininkų eilių deklamavimo. Keletas eilučių iš skambėsiančios dainos teksto buvo geras būdas nuteikti klausytojus tam tikrai nuotaikai.

Koncerte dominavo meilės tematika. Šalia didesnių J.Massenet ir J.Brahmso ciklų skambėjo ir P.Čaikovskio, M.Jakovlevo, A.Grečianinovo, R.Schumanno dainos ir duetai. Klausytojai turėjo galimybę tarsi pakeliauti po romantinį dainų pasaulį. Koncertas prasidėjo jausmingais rusų romansais, vėliau sekė prancūziška subtili Chanson, o pabaigoje nuskambėjo žaisminga vokiškoji Lied.

Iš įvairių kompozitorių kūrinių sudaryta programa iš atlikėjų reikalavo greitos orientacijos ir gebėjimo persikūnyti vis į kitą nuotaiką ir stilių. Jie su šia užduotimi sėkmingai susidorojo.

Žavėjo puikiai derantys abiejų solistų balsai. Scenoje jie buvo puikiai vienas kitą papildantys lygiaverčiai partneriai. G.Prunskus elgėsi kiek laisviau, tuo tarpu R.Preikšaitė nuolatos akimis sekė natas. Dainuojant R.Schumanno kūrinius solistė pritrūko ir tikslesnės vokiečių kalbos tarties, tačiau atliekant J.Brahmsą ji jau buvo gerokai laisvesnė.

Nuo abiejų dainininkų muzikalumu neatsiliko ir pianistė L.Krėpštaitė. Ji puikiai reagavo į besikeičiančias nuotaikas, dainininkų skleidžiamus niuansus. Žavėjo jos frazuotė ir išgaunamos spalvos. Tačiau fortepijonas tarsi slėpėsi už dainininkų. Trūko ryškesnio skambesio. Juk pianistas kamerinėje muzikoje yra lygiavertis ansamblio partneris. Atsižvelgiant į netobulą instrumentą, fortepijono dangtį turbūt buvo galima visiškai atidaryti.

Koncerto pabaigoje, sulaukę ovacijų, atlikėjai publiką pamalonino populiaresnės muzikos duetu iš P.Abrahamo operetės „Viktorija”. Čia fortepijono skambesio ir dainininkų balso balansas buvo puikus. R.Preikšaitė, G.Prunskus ir L.Krėpštaitė sukūrė romantišką, šiltą ir subtilių jausmų persmelktą pasirodymą.

Festivalio uždarymui Pažaislio vienuolyne buvo pasirinktas „Gala” koncertas, reiškiantis iškilmingą, šventinį sezono uždarymą. Šalia Kauno simfoninio orkestro (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) buvo pakviesti puikiai lietuviams žinomi solistai: Raminta Vaicekauskaitė, Vaidas Vyšniauskas ir Liudas Mikalauskas. Koncerte skambėjo žymiosios G.Rossini, B.Dvariono, W.A.Mozarto, G.Bizet, P.Mascagni, A.Dvoržako, G.Puccini, G.Verdi ir R.Wagnerio arijos, duetai ir chorai.

Koncerto idėja aiški: populiarūs kūriniai ir žinomi atlikėjai perka minią patenkintų klausytojų. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

Reikia pastebėti, kad lauko koncertų kokybės vertinimas ir reikalavimai vis dėlto turėtų būti kitokie. Muzikantai dirba tikrai sunkiomis sąlygomis, kai nuo šalčio stingsta rankos, nedera instrumentai, per nugarą traukia skersvėjis. Vėjo gūsis gali paslėpti klaidas arba jas išryškinti.

Be abejo, atlikėjų profesionalumas daro didžiulę įtaką koncerto sėkmei. Šį kartą solistai tikrai pasistengė parodyti, ką moka geriausiai. Ne pirmą kartą dainuojamos arijos, pasitikėjimas savimi paliko tikrai neblogą įspūdį.

Daugiausia klaustukų kėlė programa, neturinti jokios koncepcijos. Nepavyko suprasti, kodėl vienos arijos dainuojamos originalo kalba, o kitos lietuviškai. Ar taip buvo bandoma įsiteikti nelabai muziką išmanančiam klausytojui? Jei taip, tai kokia prasmė buvo L.Mikalauskui dainuojant Leporello ariją iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas” originalo kalba išsitraukti popieriaus ritinėlį? Ar ta publika, į kurią buvo taikomasi, galėjo suprasti, kad toje arijoje Leporellas, išsitraukęs sąrašą, skaičiuoja Don Žuano suvedžiotas moteris?

Koncerto metu atsitiktinai teko patirti dar nemalonesnių staigmenų. Likimas lėmė atsisėsti šalia trijų Kauno ponių, kurios atėjo kaip vieno iš solistų palaikymo komanda. Matyt, kad būtų drąsiau ar linksmiau, jos jau buvo gerokai įkaušusios. Vykstant koncertui jos vis dar gurkšnojo, laidė garsias replikas, kurios iš pradžių pykdė, bet galiausiai pradėjo kelti juoką.

Tai nebuvo nei organizatorių, nei atlikėjų kaltė. Tik nejučiomis susimąstai: ar į tokią publiką lygiuojasi festivalis? Džiugu, kad susirenka daug žmonių, smagu, kad ateina ir tie, kurie retokai lankosi filharmonijoje ar kitose koncertų salėse. Tačiau vargu, ar į tokius plačiajai visuomenei skirtus koncertus renkasi muzikos žinovai. Tad organizatoriai priversti blaškytis tarp aukšto lygio meno ir popkultūros.

Šį straipsnį turėčiau skirti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Nes XIV Pažaislio muzikos festivalis irgi buvo oficialiai skirtas šiai progai. Trijų festivalio mėnesių programa buvo tikrai įvairi. Bet taip ir liko neaišku, kuris renginys išskyrė būtent šiųmetį festivalį iš kitų trylikos ankstesnių. Na, galima pasinaudoti tokia didinga, bet tuo pačiu paprasta ir neįpareigojančia galimybe savo nuolatinei veiklai suteikti papildomo svarumo ir didingesnio skambesio. Bet ar tai patys tikriausi šlovės spinduliai? Ar nėra pavojaus juose paskęsti?