LINKSMOJI AR NAŠLĖ? 8

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt, 2008-04-11

 

 

KVMT archyvo nuotr.

 

 

L.Brundzos nuotr.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir vėl šventė. Jos kaltininke pasirinkta jau šeštą kartą šio teatro sceną išvydusios Franzo Leharo operetės „Linksmoji našlė“ premjera. Valiaus Staknio 1988 m. režisuotas šio kūrinio variantas dar nespėjo išnykti iš jį mačiusiųjų atminties. Todėl nemažai žiūrovų, pirmąjį balandžio savaitgalį sėdėjusių teatro salėje, lygino scenos vyksmą su prieš du dešimtmečius patirtais įspūdžiais.

Labiausiai šiuos inscenizavimo variantus sieja nepakitęs operetės siužetas ir naujajam pastatymui adaptuotas senasis libreto vertimas. Įprasti, kažkada vos ne mintinai mokėti populiariųjų solinių numerių tekstai maloniai paveikė ilgesingai nusiteikusią publikos dalį. Tiesa, nostalgiją truputį prasklaidė antrą premjeros dieną dainavusio pagrindinės partijos atlikėjo tekstai, matyt, atsinešti iš kito teatro ir kartais prasilenkiantys su scenos partnerių frazėmis.

Daugiau pretekstų nostalgijai režisierius Gintas Žilys nepaliko. Jis ištikimas savo kūrybos stiliui – logiškai veiksmo plėtotei, laipsniškam herojų charakterių atskleidimui, tam pasitelkdamas ne tik charakteringos vaidybos elementus, bet ir panaudodamas savitą sceninę geografiją bei tam tikras simbolines raiškas ar rekvizito detales. Gana dinamiškas veiksmas neleidžia žiūrovui nuobodžiauti net solinių ar lyrinių scenų metu.

Scenografija simboliška ir stilizuota. Pakilus uždangai, net neatsivertus gražiai išleistos programėlės galima neklystant teigti – tai dailininkės Virginijos Idzelytės darbas. Lakoniška, detalėmis neperkrauta scena, gilumoje laiptelių pakylos dalijama į dvi dalis, ir tamsus, raiškių tonų koloritas veikia tarsi vizitinė menininkės kortelė.

Būtent spektaklio spalvų gama galėjo patikti ne visiems operetės meno gerbėjams, bet, vertinant spektaklį kaip nedalomą visumą, toks sprendimas pasirodė gana logiškas ir įdomus.

Naujovių ieškantis žiūrovas turėtų įvertinti funkcionalias dekoracijas, vaizdą atspindinčias sieneles, intensyvų, norimą atmosferą kuriantį apšvietimą, nutvieskiantį sceną ryškiai mėlyna ar raudona spalvomis, ištaigingus atlikėjų drabužius.

Skeptikas galėtų pastebėti tam tikrų sąsajų su 1999 m. dailininkės interpretuota G.Verdi operos „Traviata“ scenografija (ypač – antrajame veiksme), vyraujančias spalvas, kurioms išvardinti užtenka rankos pirštų (juoda, balta, auksinė, mėlyna, raudona), ir pagrįstai teigtų, kad tai – dar vienas „tamsiųjų“ Kauno muzikinio teatro spektaklių.

Dirigento Juliaus Geniušo parengtas orkestras premjerų metu grojo stilingai ir nuotaikingai, deramai akompanuodamas scenos vyksmui. Tiesa, buvo neišvengta mažučių nesklandumų (ypač – antrojoje premjeroje), bet jie neturėjo didesnės įtakos bendrai spektaklio atmosferai.

Pirmajame veiksme klausytojus pamalonino sodria ir lygia garso spalva suskambusi choro vyrų grupė. Gražiai pasirodė visas teatro choras, kuriam, kaip įprasta tokio žanro spektakliuose, teko ne tik dainuoti, bet ir šokti pagal choreografo Danilo Salimbaevo nustatytas, ramų pasivaikščiojimą primenančias schemas. Tiesa, šis teiginys netaikytinas žavioms choro artistėms, parengusioms grizečių partijas. Jų šokis išties dinamiškas ir gana sudėtingas. Įvertinus faktą, kad energingai šokdamos artistės dar ir dainuoja, belieka jas pasveikinti šauniai susidorojus su nelengva užduotimi.

Publika palankiai įvertino ir baleto artistų darbą. Gerą įspūdį paliko lengva, grakšti antrojo veiksmo pradžios choreografija, sinchroniški šokėjų judesiai. Baleto pasirodymas spektaklio finale pagyvino veiksmą, išprovokuodamas publiką ilgiems plojimams pagal skambančią muziką. Dažnesnė tokių dinamiškų scenų kaita viso vakaro metu išties nebūtų sutrukdžiusi organiškai veiksmo plėtotei.

Spektaklio solistų trupės sudėtis pateikė keletą staigmenų: greta įdomių artistinių amplua virsmų žiūrovai išvydo naujus atlikėjus, kurių vardai iki šiol buvo negirdėti. Bene ryškiausias jų – Egidijus Bavikinas, sukūręs vikonto Kaskados vaidmenį. Charakteringas lakaus ir skambaus balso tembras, raiški ir laisva vaidyba neturėtų likti nepastebėti. Jo partnerio, choro artisto Arūno Lapkaus kuriamas Kaskada šiek tiek labiau suvaržytas, nors pakankamai įtaigus. Atliekant solines frazes vokalas galėtų skambėti lygiau, patikimiau.

Spektaklyje beveik visi personažai skirstomi poromis. Savotiška sceninė Kaskados personažo pora yra jo niekada neapleidžiantis oponentas Raulis de San Brijošas. Pirmajame vakare šį personažą įkūnijęs choro artistas Evaldas Kondrackis vaidino sąžiningai, nors ir neišvengdamas tam tikrų štampų. Augantis charakterinis artisto tenoras dar turi erdvių tobulėti. Antrosios premjeros Brijošas – solistas Jonas Lamauskas, jau anksčiau užsirekomendavęs charakterinių vaidmenų kūrėjas, turi beveik susiformavusį sceninį įvaizdį, kurio detalės atpažįstamos daugelyje jo personažų. Šis spektaklis – ne išimtis.

Žavūs epizodiniai spektaklio personažai – Pontevedro konsulato Paryžiuje atstovų žmonos Silvijana (Rūta Zaikauskaitė ir Ieva Vaznelytė), Olga (choro artistės Akvilė Garbenčiūtė ir Sandra Valiuškienė) bei Praskovja (Eleonora Kliučiūtė ir Giedrė Juknevičiūtė). G.Juknevičiūtės herojei spektaklyje skirtas išraiškingas etiudas, kurį publika iškart pastebėjo. E.Kliučiūtės Praskovja savo slaptus jausmus grafui Danilai išsako gana aristokratiškai, vykusiai sukurdama komišką situaciją. G.Juknevičiūtė tai atlieka ypač komiškai, vitališkai, šaržuotai.

Pavydusis Kromovas (Algirdas Jacunskas ir Pranas Petryša), santūrusis Bogdanovičius (Juozas Janušaitis) ir vis dar karingas dimisijos pulkininkas Pričičius (Danielius Vėbra ir Mykolas Rekys) – nuotaikingai teatro solistų kuriami personažai, vis bandantys priimti kokį nors svarbų nutarimą savosios šalies labui. Įvertinus spalvingą šių charakterių perteikimą, vis dėlto tenka pastebėti, kad antrojo veiksmo vyrų septete šių herojų vokalinės partijos turėtų būti dainuojamos, o ne kalbamos.

Spektaklio vienišius, pasiuntinybės sekretorius Njegušas režisieriaus sprendimu sulaukia tinkamo įvertinimo – visų šešių grizečių simpatijų (ką padarysi... juk jų mylimasis Danila pasiryžo tapti šeimos žmogumi). Toks vertingas apdovanojimas atitenka solisto Žano Voronovo su ugnele kuriamam personažui. Komiškas amplua šiam artistui tinka ir jis jaučiasi organiškai, gyvybingai, laisvai, lengvai išsisukdamas iš bet kurios keblios padėties.

Likti vienišiumi pretenduoja ir nuolat apatinėje meilės trikampio kraštinėje atsiduriantis Pontevedro konsulas, baronas Mirkas Cėta (Gediminas Maciulevičius ir Tomas Ladiga). Visa laimė, kad jo žmona pasirodo besanti „padori moteris“. Cėta – kone komiškiausias spektaklio veikėjas, įkūnytas dviejų talentingų artistų. G.Maciulevičiaus vaidyba labai natūrali, kupina tik šiam artistui būdingo sceninio žavesio, charakteringų balso valdymo niuansų. T.Ladiga vaidmenį truputį šaržuoja, bet taip pat vykusiai išlaiko komiško personažo liniją, suteikdamas jai savitų, individualių spalvų. Šiek tiek nustebino akivaizdžiai per aukšta ir atlikėjams nepatogumų sukėlusi pirmojo veiksmo pradžios vokalo partija.

Paskui konsulo žmoną bėgiojantis įsimylėjėlis Kamilis de Rosiljonas šioje spektaklio versijoje parodomas kaip kuklus, paklusnus jaunuolis, pasiryžęs bet ką pažadėti vardan mylimosios palankumo. Lyrišką, nuolankų jo charakterį pabrėžia solisto Mindaugo Zimkaus vaidyba ir subtiliai dainuojami soliniai epizodai. Kęstučio Alčauskio kuriamas personažas šmaikštesnis, aktyvesnis, nors lyrinį pradą taip pat išlaiko gerai parengta vokalo partija. Tiesa, dainuojant aukštąsias natas sėkmė truputį nusisuko nuo abiejų tenorų.

Rosiljono meilės objektas – truputį isteriška, kaprizinga ir niekaip neapsisprendžianti Valensjena, tikrąjį savo ego atrandanti grizetės charakteryje. Panašiomis priemonėmis šį personažą kuria Kristina Siurbytė ir Živilė Lamauskienė. K.Siurbytė vaidmenį traktuoja šiek tiek aptakiau, natūraliau, spalvingai dainuojant duetus su Rosiljonu išryškėja moteriško gudrumo, valdingumo kontūrai. Ž.Lamauskienės Valensjena aikštinga, šaltoka, jos poelgiai kažkuo primena paauglės charakterį. Atlikėjos vokalas grakštus, skambantis apvalia, tolygia spalva. Šiek tiek raiškesnė dikcija padėtų dainininkei laimėti dar daugiau publikos simpatijų.

Grafas Danila režisieriaus šį kartą parodomas kaip principingas žmogus, skausmingai išgyvenantis savo praeitį. Jo siekis užsimiršti ūžaujant su merginomis garsiajame Maksimo restorane pernelyg neakcentuojamas. Vos pirmąkart išgirdęs Hanos vardą, Danila iš pagiriojančio linksmuolio virsta kenčiančiu herojumi. Sėkmingai tokius pasikeitimus perteikė pirmajame premjeros vakare dainavęs solistas Raimondas Baranauskas. Vaidmenį jis atlieka su būdingu rimtumu, atsakingu požiūriu į vokalinę partitūrą, panaudodamas nuolat augantį savo aktorinį meistriškumą. Atlikėjas sąžiningai išdainuoja visas aukštąsias partijos natas, neparodydamas jokių vizualiai pastebimų fizinių pastangų. Šviesaus tembro baritonas skamba maloniai ir aiškiai.

Laimono Pautieniaus interpretuojamas Danila truputį įvairesnis, kontrastingas, netgi įžūlus. Jo išgyvenimai, aistros liejasi per kraštus, nuotaikos kinta staiga, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį. Norimam rezultatui pasiekti solistas veiksmingai išnaudoja savo sodraus, lankstaus ir spalvingo balso galimybes.

Teatras gali didžiuotis trupėje turėdamas tokią talentingą dainininkę kaip Raminta Vaicekauskaitė. „Linksmosios našlės“ spektaklyje sukurtas pagrindinis Hanos Glavari vaidmuo – dar viena neabejotina sėkmė nenutrūkstančiame jaunos artistės laimėjimų kelyje. Jos herojė - gyvybinga, žaisminga, trykštanti gyvenimo džiaugsmu, natūraliomis emocijomis. Greta stilingos, nuolat tobulėjančios vaidybos, tikslių ir taiklių kalbinių intonacijų, skambant aukštos kokybės profesionaliai valdomam sopranui, kuriamas išties išraiškingas herojės paveikslas.

Ne ką mažesnių pagyrų verta ir antrajį vakarą dainavusi Nomeda Vilkanauskaitė. Jos kuriamas Hanos tipažas drauge su energija ir bravūra spinduliuoja patyrimą, užtikrintumą. N.Vilkanauskaitės herojė – tikra esamos padėties šeimininkė, galų gale priverčianti principingąjį Danilą ištarti lemtinguosius žodžius „aš Jus myliu“. Šiltas ir skambus dainininkės sopranas, kaip ir profesionaliai atlikta garsioji daina „Vilja“, nuteikė išties maloniai.

Spektaklis paliko tvirtai suręsto, profesionaliai atlikto kūrinio įspūdį. Pamačius jį, galima tik pritarti, kad Kaunas teisėtai gali vadintis Lietuvos operetės sostine. Liko vos vienas neatsakytas klausimas. Atrodo, kad režisierius ir dailininkė tyčia sukūrė prieštaringą spektaklio koncepciją, norėdami suintriguoti publiką. Režisūrinė veiksmo kryptis ryškiai orientuota į pirmąjį kūrinio pavadinimo žodį, o spalvinė scenografijos gama akivaizdžiai pabrėžia antrąjį. Tai kas gi ji – „Linksmoji našlė“: labiau „linksmoji“ ar labiau „našlė“?


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*