Rugsėjis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2007 09 07

A.Vaitkūnas. Kaimynas Tamas. Piešinys iš blonknoto. 2003. Popierius, pieštukas.  

A.Vaitkūnas. Gyvenimo kvapas. Piešinys iš blonknoto. 2003. Popierius, pieštukas.  

A.Vaitkūnas. Gyvenimo kvapas. Piešinys iš blonknoto. 1986. Popierius, pieštukas.  

„Toks gyvenimo kvapas“, -- 2005 m. gegužės 14d. pasakė Arūnas Tbilisyje, įėjęs į „Ateities namus“ (Tbilisio vaikų namai). Taip man vėliau pasakojo kartu į šį tarptautinį simpoziumą vykusios Karolina Jakaitė ir Eglė Ganda Bogdanienė.

Arūnas žinojo gyvenimą, puikiai jautė visus niuansus. Nors kai reikėdavo tvarkyti kokius buitinius ar biurokratinius reikalus, dažnai sakydavo, kad neturi tam patirties. Džiaugdavosi, kad esam dviese: „Kur du stoja, tai ne vienas. Pasitarkim, pasitarkim ir padarysim.“

„Menas nėra gyvenimas,“-- kėlė tostą Gruzijoje Arūnas. Čia -- vėl Karolinos pasakojimas.

Toks gyvenimo kvapas šiandien, sekmadienį, 2007 m. liepos aštuntąją, Marcinkonių medinėje bažnytėlėje, per mišias.

Už manęs ir prieš mane, kažkodėl atsisėdau vyrų pusėje, seni dzieduliai dzūkeliai -- juodais, rudais, dryžuotais išeiginiais kostiumais, dvelkiančiais naftalinu, galbūt tai bus ir jų įkapės, atėję į sekmadienines mišias sveikinasi tarpusavy, nusiteikę klausytis klebono pamokslo, bet prieš išeidami iš namų slapčia išlenkę taurelę naminukės dėl sveikatos, kurios kvapo dabar, įdrėkusioje bažnyčioje, nenuslėpsi.

„Toks gyvenimo kvapas“. Graudulys gniaužia gerklę. Per mišias jaučiu kairėje stovint Arūną -- šypsosi man ir linguoja -- žinau tą jo šypseną: „Tai va, omsai*.“

Dar valiūkiškai smiliumi pamojuoja: „Oi žabokis, vovere, tu vovere*.“

Ir aš šypsausi, ir visi vieni kitiems palinkime ramybės vasaros lietui pliaupiant.

----

*) Taip mane namie ir šeimoje vadindavo Arūnas.