Rugpjūtis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 08 22

Vytautas Juozapaitis. Nuotr. iš www.musicperformers.lt 

Petras Geniušas. Nuotr. iš lmta.lt 

Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerija, ko gero, senokai neregėjo tokio lankytojų antplūdžio, kaip rugpjūčio devynioliktosios sekmadienį. Į dviejų plačiai žinomų atlikėjų – baritono Vytauto Juozapaičio ir pianisto Petro Geniušo koncertą dėl vietos stokos negalėjo patekti visi norintys.

Kaip sakė pats gan šmaikščiai koncertą komentavęs dainininkas, toks dėmesys net atlikėjams buvo netikėtas. Pasirodo, žinomi vardai, ryškios asmenybės, aukšti muzikiniai laimėjimai skatina didžiulį publikos susidomėjimą net vasaros karščių alinamame Kaune. Toks duetas leidžia klausytojui tikėtis kažko neįprasto, originalaus ir, be abejo, – aukščiausios kokybės.

Koncertui parinkta programa buvo orientuota į platų klausytojų ratą. Vyravo populiarūs, daugeliui žinomi kūriniai. Sprendžiant iš publikos aplodismentų, tokia strategija pasiteisino. Žvelgiant pažintiniu aspektu, įdomesnė buvo pirmoji koncerto pusė, kurioje skambėjo muzika, nedažnai interpretuojama šių atlikėjų.

Skambus V.Juozapaičio baritonas abejingų nepaliko. Atlikdamas sudėtingą programą solistas įtikino, kad tvirtai laiko Lietuvos baritonų lyderio pozicijas. Jo vokalas itin lygus, tembras sodrios, klausai malonios spalvos, dainininkui lengvai paklūsta aukštosios natos. Tai ryškiai atsiskleidė atliekant G.Mahlerio dainas. Pagirtinai aiški solisto dikcija, leidžianti suvokti kiekvieną žodį.

Atlikėjas veltui nerimavo, kad dainuojant tyliai jo negirdės salės gilumoje esantys klausytojai. Skvarbiu bei lakiu vokalu atliekama E.Presley‘o daina „Love me tender“ („Mylėk mane švelniai“) tekstą iliustruojančiomis maloniomis spalvomis užpildė visą galerijos erdvę.

Operų arijos -- V.Juozapaičio vizitinė kortelė. Tokie baritonų repertuaro perlai kaip prologas iš R.Leoncavallo operos „Pajacai“ ar Figaro kavatina iš G.Rossinio veikalo „Sevilijos kirpėjas“ paklūsta toli gražu ne kiekvienam atlikėjui. Lygios, kantilena alsuojančios frazės, tolygi balso emisija, stulbinanti smulkių natų technika leido klausytojams mėgautis dainininko interpretacijomis.

P.Geniušo grojimas taip pat įspūdingas. Pianistas atsiskleidė ne tik įprastame solisto amplua, bet pasirodė ir kaip dėmesingas akompaniatorius. Jis atidžiai sekė dainininko interpretacijas, reikiamose vietose paryškindamas fortepijono partijos spalvas iki orkestrinės faktūros ar sušvelnindamas skambesį iki subtilaus pianissimo. Soliniai šio atlikėjo numeriai tapo tikromis preciziškumo ir nuoširdaus temperamento iškrovomis.

Straipsnis tuo galėtų ir baigtis, jeigu ne tas nelemtas originalumo bei ypatingos kokybės lūkestis, inspiruotas dviejų garsių vardų. Išties, koncertas vykęs, įspūdingas bei klausytojų gausiai palydėtas ovacijomis. Bet ar jo metu įvyko kažkas tokio, kad išėjęs ilgai negalėtum nurimti nuo naujų įspūdžių? Vienareikšmiškai atsakyti sunku.

Du garsūs solistai, turintys savo nuomonę, savo muzikinį skonį bei temperamentą: galbūt tai ir turėjo įtakos tam tikriems nesklandumams, lėmusiems atlikimo kokybę. Ar ne per daug vietos buvo palikta laisvam interpretavimui, nesuvaržytam tam tikrų susitarimų, pasiekiamų repeticijų metu?

Pirmieji nesutarimai pasirodė atliekant dvi dainas iš G.Mahlerio vokalinio ciklo „Lieder eines fahrenden Gesellen“ („Keliaujančio pameistrio dainos“). Ne visur sutapo atlikėjų pasirinkti tempai bei dinaminiai akcentai. Akivaizdžiai tai pasirodė antrojoje dainoje. Beje, ne itin suprantamas liko dainų pasirinkimas. Kodėl būtent antroji ir trečioji? Kodėl ne visos keturios, egzistuojančios beveik nedalomai ir kompozitoriaus itin glaudžiai susietos į mažą, bet intensyvią dramą? Koncerto metu atlikėjai labiau koncentravosi į muzikinę atlikimo pusę, bet ne į dramaturginį savo pasirinkimo pateisinimą.

Lygiai taip pat buvo nepatenkinta klausytojų viltis išgirsti afišose figūravusio kompozitoriaus E.Griego muziką. Jos koncerto programoje tiesiog nebuvo.

Kiek skirtingos dviejų solistų interpretacijos sušmėžavo ir M.Ravelio cikle „Trois Chansons de Don Quichotte à Dulcinée“ („Trys Don Kichoto dainos Dulsinėjai“). Vėl išsiskyrė tempų bei charakterių traktuotės, bendras atlikimo rezultatas nebuvo itin įtikinantis. Kaip įprasta koncertinėse scenose, dainininkas šio žanro kūrinius dainavo iš natų, betgi daugiau dėmesio tiek žodiniam, tiek muzikiniam tekstui tikrai padėtų priartėti prie trokštamos atlikimo tobulybės.

Truputį neįprastas pasirodė fortepijono partijos traktavimas F.Schuberto dainoje „Ständchen“ („Serenada“). Iš pradžių suskambusi „sausų“ akcentų maniera, tiksliai atkartojanti kompozitoriaus užrašytą tekstą, grojant neišsilaikė, ir pianistas, spaudydamas pedalą, pamažu perėjo į romantizuotą versiją, suliejančią akompanimento faktūrą. Net jei tai buvo specialus sumanymas, jis nebuvo pateiktas taip įtaigiai, kad įtikintų klausytoją tokios interpretacijos būtinybe.

Lyriniais atsparos taškais tapę B.Šeremetjevo romansas „Ja Vas ljubil“ (Aš Jus mylėjau), minėtoji E.Presley‘o daina, bisui padainuota V.Klovos „Pjovė lankoj šieną“ bei bravūriškos, populiarios operų arijos ar panašaus pobūdžio R.Leoncavallo „Mattinata“ (Rytmetys) leidžia spėti, kad šiam atlikėjų duetui artimesni būtent tokio pobūdžio kūriniai.

Būna koncertų, po kurių jautiesi pakylėtas, gavęs naujos energijos ir išprovokuotas apmąstymams. Būna tokių, kurių metu jautiesi šauniai ir gerai, nenuobodžiauji, bet išėjus – mintyse lieka tuštuma. Panašiai kaip pažiūrėjus per televiziją eilinę gerą komediją: atsipalaidavai – ir gerai. Betgi ne nuodėmė norėti ir aukščiausios kokybės, kuri paliktų gilų ir ilgalaikį įspūdį. Ypač, kai afišoje figūruojančios garsių atlikėjų pavardės suteikia tam vilties.